Sudygstant stiklinei aguonų
Vladas Kalvaitis. Stiklinė aguonų. Apsakymai. K.: Kauko laiptai, 2013. 104 p.
Verta skaityti tiems, kurie pasiilgo gražaus lietuvių kalbos skambesio; sakinių ritmas čia harmoningas, frazės nugludintos, pastraipos tikslios, deminutyvai neerzina. Šitaip tikrai būna retai. Ypač kai viešą informacinę erdvę užgriuvusios supermamos, kurios visai netyčia paskatino alergiją švelnybiniams žodžiams; kai tai, kas intymu, ėmė pūstis ligi tokio dydžio burbulo, kad šis sprogo su pykčio banga visiems „stebuklėliams“. Netyčia jos suprimityvino abipusio ryšio subjektyvumą, tad deminutyvai irgi virto blogo skonio ženklu. Vlado Kalvaičio prozoje deminutyvų netrūksta, tačiau jie nerėžia nei akies, nei ausies. Matyt, todėl, kad autorius rašo lakoniškais, dažniausiai veiksmažodiniais sakiniais. Nėra ilgų daiktavardinių konstrukcijų, todėl tekstas vyksta, o ne yra, net aprašant statiškus dalykus.
Verta skaityti tiems, kurie pasiilgo klasikinės novelės / apsakymo ir kuriems pabodo eksperimentiniai bandymai, kai nebesuprasi nei kur kulminacija, nei kur atomazga. V. Kalvaičio novelės forma tvarkingai tradicinė, beveik be priekaištų. Bėgi tekstu taip lengvai, kad nė nereikia stabtelėti ties laužytomis konstrukcijomis, naratyvo suktukais. Nereikia dirbtinai (ginkdie, ne visi taip daro, bet pasitaiko ir tokių) slėptis po teksto forma, nerodant turinio. Bet čia iš tų atvejų, kai „nieko naujo po saule“ džiugina. Kiekvienas pasakojimas telkia dėmesį į vieną įvykį, į keletą veikėjų, tačiau sukuria visumos ir bendrumo įspūdį. Tokie V. Kalvaičio mažieji epai prisodrinti Lietuvos istorijos, kultūros refleksijų. Būtent šie aspektai prozą daro artimą ir suprantamą aprašomą laiką išgyvenusiems žmonėms, detalėse atsiskleidžia potekstės. Kompozicijai būdingas eskiziškumas, lyrinis pradas, veikėjo būsenų detalizavimas. Tiesa, esama ir šiek tiek magijos elementų, stebuklinės tikrovės, kurioje lietuvių tautos mitai, tikėjimai susipina su istorija ir tikrove. V. Kalvaičio magija – pasakos tipo. Skaitydama pagaudavau save nostalgiškai dūsaujant, kad tai primena pasakų knygą, tik realijos skiriasi: vietos, istorijos kontekstai, tautiniai lūkesčiai. Ar kuris iš mūsų vaikystėje netikėjo, kad gyvuliukai kalba, jaučia, o juos nuskriaudus galima sulaukti pelnytos bausmės?
Verta skaityti tiems, kuriems artima biliūniškos psichologinės prozos tradicija, vidinės fokusuotės, detalių svarba, retrospektyvus atsigręžimas, kad suprastum dabartinio vyksmo priežastį. Kūriniai pasižymi ryškiomis humanistinėmis idėjomis, aiškiomis pasakotojo dorinėmis nuostatomis. Refleksijos, apmąstymai, kaip ir Jono Biliūno, V. Kalvaičio prozoje dažniausiai randasi iš atstumtųjų pozicijos. Tik štai J. Biliūnui paprastai užtekdavo vieno veikėjo, o V. Kalvaičiui reikia šiek tiek daugiau. Tiesa, būtų naivu įsivaizduoti, kad V. Kalvaitis yra J. Biliūno mokinys.
Verta skaityti tiems, kuriems įdomi postkolonijinė literatūra, rūpi sankirta tarp dviejų santvarkų – kaip ji paveikė žmogų, kaip jis prisitaikė ar neprisitaikė. Jokia paslaptis, kad perėjimas iš socialistinės į kapitalistinę santvarką tikrai sujaukė žmonių gyvenimus. Ta sujauktis net turi atskirą pavadinimą literatūros teorijoje – postkolonializmas. Rytų Europos atveju tai posovietinių visuomenių identitetas. Tiesa, šią sąvoką galima vartoti tik su išlyga – „okupuota“ nereiškia „kolonizuota“. Anot Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės ir politinės teorijos katedros docentės Rasos Baločkaitės, „apibrėžiant ir suvokiant kolonializmą, esminis dalykas yra vietos gyventojų antrarūšiškumas – net pačiame apibrėžime jie nelaikomi vertais paminėti. Kolonializmą nuo okupacijos iš esmės skiria tai, kad kolonijinės teritorijos įsisavinamos be didesnio pasipriešinimo ar pastangų – čia tiesiog atsikraustoma ir apsigyvenama“ (http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:B.03~2010~ISBN_978-9955-12-585-3/DS.013.0.01.ESSPG). Rašydama apie Lietuvą, ji vartoja postkomunizmo sąvoką, kuri susiaurina ir patikslina situaciją. V. Kalvaičio rinkinyje „Stiklinė aguonų“ gausu nuorodų į tikrovės pokyčius, žmogaus išgyvenimus. Tačiau autorius nesirenka lengviausio būdo tiems lūžio įvykiams vaizduoti (pavyzdžiui, neatpasakoja Sausio 13-osios); tekstų tikrovę jis konstruoja kitaip. Reprezentacinė novelė šiuo požiūriu būtų „Kandidatas į… Ginesą“. Ryškūs motyvai ir „Vėlinėse“, kur anas gyvenimas ataidi it košmariško sapno nuotrupos.
Verta skaityti tiems, kuriems artima archajinė pasaulėjauta, brangus ryšys tarp gamtos ir žmogaus. Gamtos aprašymai sodrūs ir gyvi, neištęsti – tik tiek, kiek reikia veikėjo psichologijai išskleisti. Priminė seną tiesą – miške esama visko, ko reikia, kad galėtum išgyventi. Darnos paslaptys atsivers tam, kuris yra taikus, geras, širdingas ir budrus; miško prieglobstis yra jaukus.
Verta skaityti tiems, kurie tapo. Tapybiškumas skleidžiasi dviem lygmenimis. Vienas galėtų būti susijęs su spalvingu pasaulėvaizdžiu, kitas – su tapytojais, kūrybos prigimtimi. Novelė „Autoportretas“ yra tiesiogiai skirta menininko būčiai atskleisti. Čia tapytojas mistifikuojamas: jis regi ateitį arba bent daugiau negu visi kiti. Vaizduojamas objektas, rodos, išnyra iš pasąmonės, o iš tiesų atspindi sąmonę. Tapyba V. Kalvaičio prozoje neretai tampa vidinio pasaulio išraiška, nesąmoningai artikuliuota herojaus kalba. Novelėje „Vėlinės“ tapyba suvokiama kaip psichoterapijos būdas. Skirtingi tapybos prigimties aiškinimai kyla iš subjektyvaus personažų sąlyčio su daile.
Švelnu, lyriška, biliūniškai įtaigu ir labai dozuota. Kodėl gi tik septynios novelės? Norėjosi skaityti ir skaityti, o per valandą neskubėdama pabaigiau. Užtat knyga gali būti ir kelioninė. Visą savaitę septynis V. Kalvaičio tekstus nešiojausi savyje, svarstydama, kodėl tikrai ją duočiau paskaityti ir savo mažajai pusseserei – suskaitytų kaip literatūrines pasakas. Ir, svarbiausia, nėra bambekliškos didaktikos.
