AUGUSTAS SIREIKIS

Eilinės išvakarės

Pavasaris. Tartum uraganui praūžus, blyškios būtybės viena po kitos atsargiai lenda iš už durų bei pakampių ir dairosi, baikščiai žengdamos pirmuosius žingsnius. Lėtai lėtai, tartum per klaidą dykumoje ištryškęs naujas šaltinis, ima tekėti garsai. Pradžioje tesigirdėjo vienas kitas nedrąsus gitaros akordas, dusliai šiugždėjo drabužiai. Susigūžusios figūros vaikščiojo tik palei sienas, kur nesiekia gelsva žibintų šviesa, ir slėpė užanty nuodėmingų gėralų butelius. Tačiau su kiekviena valanda, kiekvienu šviesuliu, įsižiebusiu vis juodesniame danguje, vis daugiau drąsių, nuogesnių nei balandį ar kovą kūnų ėmė plūsti laukan. Suėję į centrines gatves dideliais būriais, žmonės it nubusdami įsiplieskė sielos glūdumoj tūnojusia gyvybe ir atsidavė vis triukšmingesnei nakties šventei. Įaudrinti jaunuoliai bėgiojo tarp papuošalų ir ledų kioskelių, o šokančios merginos sukosi aikščių ir sankryžų vidury. Glėbesčiuodami kits kitą kaip glėbesčiuojamas brolis, žygiavo linksmi vaikinai, laistė alų tarytum laimindami šį miestą ir visus susirinkusius. Juokas, apkabinimai, kūnų susiglaudimai ir šūksniai – lyg tobulai surepetuoti. Išsvajoti tyliomis naktimis, laukiant laisvės iškilmių, raginančių dalytis slapčiausiais troškimais.

darius misiunasTiesa, tokiose vietose Salvijus taikėsi neužsibūti. Vinguriavo kaitinančioje kūnų tankmėje ir skubėjo į platų erdvų parkelį, žaliuojantį centro pakraštyje. Jame vyksiantis kažin koks studentų spektaklis. Iš paskos sekė Petras ir jo moteris, keiksmais ir nesuprantamais žodžiais kviesdami esą beprotiškai lekiantį Salvę, kuris, be kita ko, taip neatsargiai švaistėsi vieninteliu likusiu vyno buteliu.

Jis išsuko iš bulvaro ir įžengė į siaurą senamiesčio gatvę, vedančią tiesiai pasirodymo link. Palei gotikinę bažnyčią, nakties tamsoje ištįsusią lyg kraujo lašas, tekantis iš dausų, ir žemus, kitapus kelio tamsoje skendinčius namelius siaurais langais. Praretėjus žibintams ir akis blaškančioms diskotekų šviesoms oras tapo gaivesnis. Akmeniniu grindiniu pėdino viena kita porelė, šiltais nebyliais prisilietimais it tyčia lįsdamos Salvijui į akis. Reta, bet nenuspėjama lėtinė vienatvė ir vėl nusėdo ant jo skruostų, drėgname ore ieškančių moters odos atsiminimo, ant rankų, blankiai menančių laibo liemens lietimą, ant kaklo, gėlusio kadais ilgai šį narinant žemyn. Kažin, ar jis prisimena, kaip bučiuojama moteris? Lūpas nutvilkė jaudulio virpulys, malonus išgąstis ir tuoj pat kartus netikrumo jausmas.

Lipnus prakaitas drėkino pažastis ir nugarą. Marškiniai lipo prie kūno, juoda odinė striukė šiurkščiai trynėsi tartum svetima oda, nebent – o, jei viskas būtų kitaip – galėtų ja apgaubti trapius moteriškus pečius. O gal tai alkoholis, neduok dieve, pradėjo garuoti? It tyčia pliaukštelėjęs per šlapią nugarą Petras kreipėsi suirzusiu balsu:

– Kiek tave šaukt galima? Visą savo bosą prarėksiu.

– Gi negirdėjau. Triukšmas čia.

– Čia jau tylu, – atliepė Petro moteris, prisiplakusi jo pašonėje lyg atauga, – ir kur šitaip skubėt, turim kalnus laiko.

– Nesupaisysi. Su judviejų tempu vos iki dvyliktos ateisim. O kai renginių organizacija tokia kaip šiandien, negali žinot, kas vėluos, kas per anksti pradės, – prakaitas ir toliau sruvo kaistančiu kūnu, – „meno naktis“ vadinasi, kurgi ne. Sekso pakampėse, šūdinos muzikos ir alkoholio naktis.

Pastarąjį prisiminęs Salvijus atkimšo jau ištrauktu kamščiu užkištą vyno butelį ir nurijo kelis sausus karčius gurkšnius. Pasiūlė ir draugams.

– Nuodėme, va kuo ir niekuo daugiau šita naktis persisunkus.

– Aš tau sakiau, kad reikėjo kieme likt. Svaiginsimės kaip visada, tik kad masėj žmonių.

– Bambekliai. Abu jūs. Koks ten, sakei, tas, Salvijau, spektaklis? Kur čia mes skubam?

– Išganymas.

– Ei, aš rimtai.

– Neatsimenu. Bet pagal kažkokius Thomo Manno motyvus.

– Na va. Skamba neblogai. Ir laiku ateisim, ir parūkyt spėję geriausioj vietoj prisėsim, pamatysit, – guodė karamelinis balsas.

Petro moteris, tiesą pasakius, nebuvo pati išvaizdžiausia. Tvirtos kojos perėjo į plačius klubus, o trumpi juosvi garbanoti plaukai priminė lauke žaidžiančio berniuko šukuoseną. Tačiau, keistą geidulių mokslą perpratusi, ji mokėjo savo kūnu laviruoti taip, kaip reta gražuolė temoka. Tartum kutendama pirštų galais atkreipdavo pašnekovo dėmesį, o tada stipriai suspausdavo ranką ar petį, kad šis tik jos vienos tesiklausytų. Kalbančios, jei tik Petras leidžia, ilgais hipnotizuojančiais sakiniais, virpančiais ausyse jai net nutilus.

Grąžindama Salvijui butelį ji nekaltai įkišo savo pirštus tarp jojo, kaip ir kaskart suvirpindama nuo švelnumo atpratusį kūną. Bet tai kas kita, mąstė Salvijus, tai erotika be vilties. Ji – Petro, ir viskas.

Kelią pastojo aukšti geležiniai pastoliai, tad draugai pasuko į gatvės vidurį. Petro moteris susimąstė, kad šitaip žingsniuodami tuščiu, plačiu keliu jie atrodė, it kulniuotų savotišku podiumu. Iš šonų stiebėsi tartum galvas panarinę žibintai, aplink šlaistėsi pora jaunuolių būrelių, tačiau nė vienas nėjo ta pačia kryptimi. Sapniška nuojauta, tartum visi tave stebi.

Gatvė pakilo šiek tiek aukštyn, tad Salvijus galiausiai nusivilko striukę. Silpni vėjo gūsiai perbėgo sudrėkusiomis rankomis, krūtine, nugara.

– Ech. Šitaip reiktų į Juozapato kalniuką lipti. Prabridus pro kurtinančius puolusiųjų riksmus, persisunkus aitriu jų prakaitu, bet vis į priekį, į priekį, vis lengvesniam ir leng-vesniam. Virstant kažkuo tikresniu nei ant žemės vaikštantys padarai.

– Tu toks juokingas, – nors ji nesijuokė, – vargšeliai švenčia savo gyvenimą, bent kartą per pavasarį išeina į miestą, kuriuo kasdien vaikščiodami nė velnio nemato, įpučia gyvybės net kiekvienai mirusiai aikštei… o tu menkini tai lyg…

– Dvėsk, tamsus demone, apsėdęs šios moters sielą, – iškošė Petras, prunkšdamas ir žegnodamas savo merginą.

– Debilas tu, – Salvijus nugėrė vyno tiek, kad šio liko jau mažiau nei pusė butelio.

– Aš bent nevaidinu, seni. Mane irgi ta banda užknisa, todėl ir sakiau likt kieme, – šitą jis pakartos tikriausiai dar trylika kartų iki ryto, – bet jų reikalas. Kas, be alkoholio, mums daugiau belikę, ką?

– Vanduo ne vynas, vynas lyg vanduo…

– Tu juk pats nenorėtum, kad visi kaip Salvijai vaikščiotų, – kandžiai pertraukė žemas bosas.

– Va! Va tuo mes ir skiriamės. Aš bet ką atiduočiau, kad galėčiau gyvent tarp švarių sielų… Noriu, nors ir matau, kad to čia nebus. O tu tik dar patogiau dervos kubile savo subinę įtaisytum.

– Kas geria, tas dega, – jis pačiupo iš draugo butelį ir užsivertė.

– Klausykit, jūs nebijot, kad kai mes vieni tokia gatve einam, policija pamačius nebesikuklintų prisikabint? – sąžine suvirpėjo moters žodžiai. – Šitaip eit gatve ir gert… ne dervoj, bet areštinėj vakarą baigt irgi nė vienam nepatiktų.

– Eik, eik jau, – Petras, Salvės nuostabai, jau gerokai apsvaigęs, prisiglaudė prie merginos skruosto šlapiu garsiu bučiniu, – rytojaus nebus, – trumpas vėjo ūžesys, – išvėdins mus iš šito miesto kaip iš kambario prakaito tvaiką. Gersim ir mylėsimės iki niekio.

Salvijus atsisuko ir pastebėjo į save nukreiptą žvitrų žvilgsnį moters, suuodusios, kad geriau nesakyti nieko. Jis žinojo, kad Petras nėra kvailas, jis tvirtai ir su savitu pagrindu tiki, kad galima pasaulį ir žmogų mylėt be vilties, tačiau išgėrus jo kalba virsta tokiais poetiniais monologais, kuriems neverta priešgyniaut.

– Einam greičiau, judu. Dešimt minučių liko.

Zirzėjimas – štai kame draugeliai iš tiesų pajusdavo artumą. Nuo pat pirmųjų dienų aukštojoje dailės mokykloje jie kits kitą atpažino iš tamsios paniekos, susikaupusios abiejų erzulinguose žvilgsniuose. Be prisistatymų, be pasisveikinimų du nepažįstami susėdo akademijos kiemelio kampe ir apkalbinėjo visus iki vieno mokslo metų pradžios dalyvius. Absurdiškas merginų sukneles ir batus, lėkštus pirmakursių juokelius, popierinę administracijos rimtį, žodžiu, kiekvieną naiviai tikėjusį šios akademinės šventės prasme.

O nuo tada tai tęsėsi visur. Triukšminguose vakarėliuose ir ramių vakarienių metu, per paskaitas ir savaitgaliais, likus dviese ar kad ir svečiuojantis kurio nors šeimoje. Nėkart nesusigėdę, jie net jautėsi darą kažin ką prasmingo. Banalaus visuomenės veidmainiavimo ir mirusių mitų diagnozavimo – štai ko esą trūko šiam miestui, gal net visai šaliai. Mat išvydę žmonių, nepažįstančių kits kito nė per nago juodymą, bendrystę, nugirdę cukrinius romantikos posmus, deklamuojamus mylimajai, kuri nė velnio į apdainuojamąją nepanaši, ar užčiuopę tėvų rūpestį, nukreiptą į mažą berniuką, pamiršus, kad šis jau visai kitas tipas, kuriam devyniolika, vaikinai atpažindavo tą patį karštą įsiūtį viens kito akyse. Gatvės, darbovietės, mokymosi, pramogų ir visos šventų tikslų įstaigos skelbėsi pažinusios žmones, jų mintis, idėjas, tikslus ir galinčios šį kartkartėm skaudų pasaulį sutvarkyti. Ir nors to pažinimo niekad nebuvo, odė buvo giedama taip gražiai, kad ilgainiui būdavo perpasakojama atžaloms kaip didžiausia teisybė.

Tad paaiškėjus, kad spektaklio, stambiomis raidėmis įrašyto programoje, tąvakar jau tikrai nebebus, Salvijus net atsipūtė su keistu palengvėjimu. Parke ant keistų formų laiptų šen bei ten susėdę girtavo vos keli jaunuolių būreliai. Petras ir jo moteris įsitaisė prie storo uosio, stambia šaka laikančio ant ilgų virvių kabančias sūpynes, o Salvė nuėjo į netolimais pūvantį „načinyką“ parnešti dar vyno. Draugų kalboms nutilus, jis apsidžiaugė bent trumpa nebylia akimirka. Naktis sugriovė visus kuklių vilčių likučius ir atvėrė kelią visiškam miesto išniekinimui, kuris net jei neįgaus stipresnio nei studentiškas alkoholizmas pavidalo, suteiks besiblaškančiai sielai tam tikros ramybės.

– Dokumentą turėsit? – lėtai suvebleno sukumpęs senis stiklinėmis akimis.

– Nejuokaukit.

– Tai tu nejuokauk su tais litais rankutėj. Gero vakaro.

Raukšlėti jo pirštai tvirtai ir godžiai spaudė butelį prie nukarusio pilvo.

– Ponas, nesipykim. Draugai sumetė po penkis litus, matot – be kuprinės atėjau, ten ir piniginė.

– Draugai draugai… Visi visada su draugais… – ėmė murmėti panosėj, bet jau atidavęs Salvijui butelį, – paskui būriais paryčiais myža prie įėjimo. Paeikit bent kur giliau į parką.

Salvijus susimąstė, kad ir pats nepakęstų paauglių orgijų, jei dienas svertų dusli senatvės vienatvė.

– Žinoma, ponas. Ramios nakties.

Vos už kelių žingsnių jis nusiavė batą ir atkimšo juo vyną atrėmęs į medinį suoliuką. Kamščiui išskridus apvertė liežuvį išsausėjusioje burnoje. Akimirką ruošėsi ilgai lauktam gurkšniui, tačiau sąžinė staigiu dūriu priminė, kad bjauru gerti vienam ir pirmam. Nedera, Salve, šitos purvinos sielos gelbėjamos per dalijimąsi. Tad nė lašo neiššvaistęs grįžo pas besibučiuojančią ant sūpynių porelę ir leido vargšams gerti pirmiems.

– Išgelbėtojas.

– Ačiū, seni. Nugerkim naktį kaip dar vieną suskretusio miesto ligą.

– Tai jau tikrai, – žodžiai slydo lengvu Salvijaus liežuviu, nors spėjo susivokti, kad tos temos liest nevertėtų, – pagirios juk praeina – trumpalaikė liga. Bet tokia miesčionio tuštybė kaip šiandien – liga mirčiai. Liga mirčiai, – pakartojo patvirtindamas ir tą pačią akimirką ėmė gailėtis.

– Jis ir vėl su savo teologais!

– Koks skirtumas, Petrai, – ji prisiglaudė prie stambaus vyriško šono tartum migdydama žvėrį.

– Nu kad užknisa. Bent šiandien tikėjaus nuo tos šūd-malystės pailsėt.

– Tiesa akis graužia? Net tamsoj? – drąsiai nusijuokė Salvijus, pajutęs, kad Petro moteris jo pusėj.

– Viskas yra mirčiai, supranti? Viskas!

– Nerėk, – sukuždėjo ji švelniai.

– Palauk, – jis įgrūdo butelį savo merginai į rankas ir atsistojo tarsi ant pakylos, – tu pamiršk visus tuos pašlemėkus centre, apsidairyk vien, kokia publika čia. Manai, jie turi tikslų? Vilčių? Apmąstytų ir tylos naktim išgrynintų tiesų? Kakliuką prieš akis ir draugą, kurį mano pažinę, pašonėje, viskas! – kimus ir žemas jo balsas skambėjo piktai, bet tvirtai. – Tu vaikščiosi ir pamokslausi dabar jiems? Mums pazirzėsi kaip paprastai ir tai, kol pabos. Nieko čia, Salve, jau neišgelbėsi. Aš nežinau, ar mes gimėm amžiuj be autoriteto, ar mums visa medija mąstymą pavogė, bet nieks nieko neatiteis. Teismų nebebus.

Nedrįsdamas prisipažint, kad Petro laikysena šiek tiek gąsdina, Salvijus tiesiog numojo ranka ir tarė sau, kad neverta ir vėl prasidėt.

– Jei matai, kad į nuodėmę krentam… šlykštus žodis! Bet kodėl negali to oriai daryt, ko negali pasimėgaut, – pamatęs, kad vynas nepastebimai atsidūrė Salvijaus rankose, Petras sutriko, bet vis vien neužsičiaupė, – kietas bičas esi, seni, – tik tonas galiausiai ėmė švelnėti, – bet kai užeina tau…

Riebus garsus spjūvis.

Laiku kaip visuomet Petro moteris pasiūlė visiems parūkyti. Kol buvo surastas tabakas ir juodumoje susuktos cigaretės, ir vėl įsivyravo tyla. Pilkais dūmais ji sklido įkaitusiame ore tarp trijų naktinių figūrų. Petras vis mesdavo žvilgsnį į draugą lyg vildamasis atsakymo, tačiau šio taip ir nesulaukė. Nebeturėdamas, kur savęs, dar neatvėsusio, padėti, jis nupėdino į apšviestą parkelio vidurį ir atsuko draugams nugarą. Vos kelios sekundės ir visas nedidelis gamtos lopinėlis miesto centre prisipildė tekančio skysčio čiurlenimo ir teškėjimo ant betoninio grindinio. Lėtai, ilgai ir nesibaigiančiai. Salvijus stebėjo kitus jaunuolių būrelius, svarstydamas, ar kuris nesugalvos pamokyti Petrą etiketo, tačiau besidairydamas pastebėjo – žalia ir balta – nustėro – žalia ir balta – ir pajuto krūtinėj šaltais sparnais suplazdant jaudulį – žalia ir balta ant policijos automobilio durelių.

Naujasis butelis buvo įpusėtas, tad kaip reikiant apgirtusi trijulė net pati iki galo nesuvokė, kaip išsinešdino lauk. Riksmas, Salvei šaukiant Petrą, sustabdytas įtemptų gerklų ir virtęs kažkuo panašiu į kuždesį, rodės, kuteno gerklę dar gerą pusvalandį. Prieš akis šmėkščiojo perbalusio stambaus vyruko, bėgančio neužsegtomis kelnėmis, vaizdinys. Pirštų galais tebejuto spaudimą, per stipriai sugriebus kuprines, idant šios neišslystų ir nereiktų bėgti atgal. Platūs žingsniai, greitas pulsas po smakru ir vėl kūną išpylęs bjaurus prakaitas. Salvijus nusipurtė lyg nubusdamas iš migloto miražo – visi trys stovėjo neapšviestoje tarpuvartėje tarp dviejų daugiabučių. Alsavo gaudydami kvapą.

– Tu nesveikas. Kaip mažvaikis neprognozuojamas, – ištarė moteris, žaibuodama akimis į kitoje tunelio pusėje atsišliejusį Petrą. Į kūną, lyg dar nesulaukusį bėgant atsilikusios sąmonės.

– Na ką, rodos, bent nieks mūsų nesivijo, – giliu kvėpavimu rimo Salvijaus balsas.

– Mane jau užkniso juodai bijot su juo į viešumą išeit. Kiekvieną akimirką vaikštau įsitempus. Nuolatos rodos, tuoj pradės šaukt, susimuš ar dar velniai žino ką padarys.

– Būtų juoko, Petrai, nemanai? Jei tektų pareigūnams klausytis apie nihilistinį džiaugsmą mieste be ateities. Kažin – aš ar jie geresni klausytojai?

Tačiau Petras taip ir liko stovėt it akmeninis, nė nepasisukęs į jau linksmėjančius iš nuovargio draugus. Sunykusios pavasarinės šventės viltys, akistata su pavojingais miesto sargais ir vis stipriau smegenis spaudžiantis svaigulys pakirto trijulės kojas ir atidavė tebetyvuliuojančiai nakties srovei. Keikta ir smerkta, pažeminta, bet nenugalėta betikslė aistra virto šių jaunuolių vedle.

Draugai vaikščiojo centrinėmis gatvėmis ir gėrė viską, kas pasitaikydavo pakeliui. Juokėsi iš perkreiptų praeivių veidų, sveikinosi, glėbesčiavosi su gražiais nepažįstamais žmonėmis. Vienoje aikštėje Petras ir jo moteris surūkė po suktinę, tuo tarpu Salvijus susiveikė sau puslitrį tauriojo gėrimo. Jie užbėgo į dvi kavines, bet iš abiejų buvo išvaryti. Nulaužė didelio ąžuolo šakas, lipdami nukabinti pririštų batų. Šoko ir ištaškė paskutinį vandenį iš neveikiančio fontano palei didelę baltą katedrą. Galiausiai, iššvaistę ir paskutines jėgas, prisėdo palei stambias geležines bažnyčios duris. Buvo metas, kai šviesos viena po kitos pradėjo gesti, tad ryškiai apšviestas klasicistinis rūmas priminė į vienišą lygų lauką vidurnaktį nusileidusį mėnulį.

– Dabar… man atrodo, atėjo metas lemiamam sprendimui.

– Lemiamam! – sinchroniškai sušuko porelė.

– Arba mes… prarandame viltį ir nusidedam iki galo, – drėgna Salvijaus galva krypavo į šalis, nemirksintis žvilgsnis laikėsi įsikibęs grindinio plytelės kampe, tačiau balsas skambėjo tvirtai, tarytum besiruošiant ilgam žygiui, – arba išsaugome šansą sieloms apsivalyti ir krentam į išganančius miego patalus.

– Nusidedam! – ir nors Petras kiek suvėlavo, abu klausytojai sušuko su didžiu užsidegimu.

– Ar jūs, menki netikėliai, – kreipėsi vis garsiau, nepakeldamas akių, – suvokiate savo gyvuliškų šūksnių prasmes? Ar tikrai atiduodate save žemiausiems iš žemiausių malonumų?

– Duodame!

– Tik ištarkite „ne“, kuždantį, atgailaujantį „ne“ ir to užteks, kad paskutiniame širdies kamputy viltis dar rastų sau vietos ir sulig aušra jus ištrauktų iš rytojaus ir visų ateinančių rytojų kančių.

– Rytojaus nebus!

– Ar visgi išdrįsite žengti kartu su manim, – jis pakėlė raudonas, drėgnas akis, slepiančias neišskaitomą, drebulį keliantį jausmą, – ir būti žmogumi iki galo?

Nė vienam dar neprasižiojus Salvijus jau žinojo, ką šie pasakysią. Gyvatė išsirangė iš odinės striukės ir liko vienomis kelnėmis ir baltais marškiniais. Batus, matyt, pametęs fontane, nešinas buteliu su vos keliais gurkšniais vyno, jis nušliaužė iki aukštų, aprūdijusių katedros durų. Akimirką palūkėjo ir švelniu stuktelėjimu palietė jas. Šios atsivėrė.

Kuprines ir kitus daiktus palikę prie durų, jaunuoliai nusekė paskui tirpstančią vedlio figūrą. Žengdami į šaltą, gerklę duriantį orą, jie susikibo už rankų ir nebyliai pasižadėjo, kad mylės kits kitą, kiek tik bereikės. Salvijaus siluetas išbluko beribėje juodumoje, tačiau abu žinojo, kur jis eina. Saldi nuojauta, vienintelė, matyt, vedusi sumaitotus kūnus, kuždėjo, kad eiti toli nereikės, užteks dar kelių žingsnių ir tingaus, irzlaus karštakošio ir pilnatvės, proto bei artimo ryšio amžinai stokojančiosios sąjunga sudegs liepsnose, kurių nė vienas nedrįso prisipažinti sapnavęs, ir kartu su savimi nusineš tikėti jau nebeišgalinčias sielas. Tikros pavasario iškilmės, tikra išsvajotų norų pildymosi naktis.

Salvijus, be gėdos it pirmą gyvenimo dieną, buvo šalia net kai tai prasidėjo, tačiau šis buvimas jų netrikdė. Nenuspėjamo stebukladario atvesti abu jautėsi jam skolingi kiekvieną savo aimaną, atodūsį, kiekvieną kūno liniją. Stengėsi, kad visa atrodytų gražiai, tačiau tai plaukė savaime, tartum karšti širdies dūžiai galiausiai būtų atradę tikrąjį savo ritmą. Grakštus jos plakimas pulsavo iki dausų ribos, leidosi žemiau devintojo rato, kildavo vėl aukštyn, du žvėrys grūmėsi darnioje melodijoje, kol galiausiai ši išsprogo malonia užmaršties versme. Porelė nusistebėjo išvydusi skysčius aplink esant raudonus, tačiau iškart susiprato, kad tai vedlys, maudęs ir galiausiai juodu išmaudęs, paliko šį lipšnų pažinimo vyno pėdsaką.

Rūsti tyla, trukusi per trumpai, kad būtų išgirsta.

Užmaršties versmės poveikis, ypač jei tyras, išlieka ilgiau nei girtumas ar bet kokie kiti svaiguliai. Petras atsiminė išėjęs laukan į drėgną rytmečio orą, blizgiais rasos lašeliais nuklojusį tuščią miestą, ir kartu su moterimi nuėjęs centrine gatve. Apsiprausę pastatai, mašinos ir medžiai atspindėjo vos kilt pradėjusios saulės geltonį, tačiau juodu nesutiko nė vieno, išėjusio tuo pasigrožėti. Tiesą pasakius, ir pačius truputį erzino vis ryškėjanti šviesa. Tamsoje įsigyvenusios akys niekaip prie to nepriprato, tad teko eiti susiraukus, pernelyg nesidairant, tiesiai namų link, kur jau per ilgai laukė minkšti patalai.

Žygiuodami tiltu per mažytį upelį miegamųjų rajonų pašonėje, abu pastebėjo, kad Salvijus atsiliko. Atsisuko ir pamatė jį įsistebeilijusį į akmeninį krantą, skalaujamą ramiai tekančio vandens. Ant pilko grindinio susėdę šnekėjosi trys paaugliai. Jie buvo jaunesni, galbūt net nebaigę mokyklos, dvi rusvaplaukės merginos ir tamsus, pankiškai apsirengęs vaikinas.

– Jūs eikit, atsigaukit. Aš dar pasiūlysiu šiems ištvermingiesiems mūsų gėrimo likučius.

– Salvijau, – rūpestingas, bet drebantis ir šaižus Petro moters balsas skambėjo visai kitaip, nei pati buvo pripratusi, – nebereikia. Mes rasim ir tau lovą.

– Aš dar nepavargau, – tarė ir liežuvio galiuku lyžtelėjo lašą vyno, – bet jūs eikit. Netrukus susimatysim.

– Seni…

– Kol neisiu miegot, tol juk nebus ir rytojus, – ir nusišypsojo šilta švelnia šypsena, žvelgdamas abiem į akis. Tokia, po kurios neliko nieko kito, kaip tik vienišių palikti. – Nebijokit, nedingsiu.

Porelė greit grįžo į bendrabutį ir lyg du sunkūs medgaliai krito lovon kambaryje, kurį Petras dalijosi su kitu aukštosios mokyklos studentu. Jis dar spėjo pabučiuoti savo merginą į kaktą ir abu iškart užmigo sulig pirmaisiais bundančiais balsais šventę atšventusiame mieste.

Tylėjimas išliko rūstus, tačiau juodu miegojo it užmušti.

 

 

Moteris pakirdo pirmoji. Juoda skylė žiojėjo galvoje – kad ir kaip stengėsi, niekaip neprisiminė vakaro eigos. Pasisukusi išvydo kaip visada išsižiojusį miegantį savo vyrą, kukliai sukikeno ir paglosčiusi riebaluotus jo plaukus išbėgo laukan. Jei vaizdai, šmėkščiojantys prieš akis, nėra sapnas, Salvijus juodu paliko kažkur palei tiltą netoli bendrabučio. Lauke ji sutiko draugę – ši gėrė kavą ant medinio drėgno suoliuko. Papasakojusi, ką atsimenanti, pakvietė draugę kartu eiti ieškoti girtuoklėlio, mat velniai supaisys, kas šiam galėjo atsitikti. Toji sutiko ir abi moterys nuėjo prie stambių akmenų, vildamosi surasti paauglių trijulę ar bent sužinoti, kur vargšelis geradarys pasidėjęs.

Žengdama tiltu Petro moteris pamatė krantinę, tačiau nepatikėjo tuo, ką išvydo. Tekina, vos neparkrisdama nubėgo į tą pačią vietą nedideliu lankstu, kad įsitikintų, ar akys jos neapgavo. Deja, viskas buvo taip, kaip ir rodėsi iš pradžių: keli buteliai, tarp kurių ir Salvijaus, gulėjo tušti, šalimais pribarstyta tabako, o kiek tolėliau, už plokščio ilgo akmens, vėdinosi odinė Salvės striukė ir kiti rūbai. Paties kūno – nė ženklo. Abi moterys jį šaukė vardu, tačiau niekas neatsiliepė. Tik ramus vandens čiurlenimas kažką šnibždėjo greta.

Petras jau buvo atsikėlęs ir su kambario draugu persisvėręs per balkoną rūkė pirmąsias ryto cigaretes. Pagiriotais rytais jis traukdavo jas vieną po kitos, kol duslus kartumas numalšindavo rūgštų skonį burnoje. Petras mąstė, kad už vakarykštį nuotykį abu su moterimi turi būti dėkingi Salvijui. Kantrus draugo atsidavimas, ypač tais momentais, kai Petras patampa kažkuo gyvuliškesniu, nei iš tiesų pats yra, padėjo vyro ir moters meilei neužgesti ir išmokė nuolankumo mylimojo ydoms. Gaila, pagalvojo Petras, žvelgdamas ton pusėn, kur Salvijus paryčiais atsiskyrė, kad jis pats toks vienišas, metus ar daugiau jau sėdi be moters. Sunku beprisiminti, koks jis būdavo bendraudamas su moterimi.

– Petrai, Petrai, – uždususi sušuko jo moteris, vos pravėrusi balkono duris, – Salvijaus nėra. Aš buvau prie akmenų, kur mes jį vakar palikom, bet ten likę tik jo rūbai ir tas pats suknistas butelis, – ji įsikibo į savo vyro marškinėlius. – Jo paties – nė kvapo.

Lyg tyčia tą akimirką prieš merginos akis iškilo tos nakties sapnas – kaip Petras ir tas kitas studentas nuskubėjo prie kapo. Bėgo abu kartu, bet tasai kitas pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė tikslą. Tai viena iš tų rūsčiai papasakotų Salvijaus istorijų, būtent ji keisto regėjimo pavidalu įtraukė jos sąmonę – jis matė išmėtytus drabužius, tačiau nedrįso eiti arčiau. Netrukus iš paskos atbėgo ir Petras. Priėjęs jis matė nusviestas kelnes, marškinius ir odinę striukę, tačiau ne kartu numestą, bet sulankstytą atskirai. Merginai susisuko galva, rodės, tuoj apalps – tuomet arčiau priėjo ir Petro kambario draugas, kuris pirmas buvo atbėgęs. Jie pamatė ir – ji išsigando, kad tuoj parkris. Kažkas dar turėjo įvykti.

Petras nustebęs kreipėsi į savo merginą:

– Ramiau ramiau, žvirbliuk. Ko tu gąsčiojies nuo pat ryto. Ateik čia, – tvirtomis rankomis apglėbė ją, – kur jis dings, kur jis dings. Išėjo, matyt, dar kitų vaikų girdyti. O gal miega it kūdikis nuogas namie. Nebijok. Pamatysi, dar šiandien vakare su juo gersim. Greit greit pamatysim.

Giedra šviesi popietė. Rūsti neišklausyta tyla.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.