Mirtis / Alkoholizmas

Alherdas Bacharevičius (g. 1975) – baltarusių rašytojas ir vertėjas. Už savo pirmąją 2002 m. išleistą knygą „Praktinis miestų griovimo vadovas“ (Практычны дапаможнік па руйнаваньні гарадоў) pelnė premiją „Гліняны Вялес“. Vėliau pasirodė prozos knygos „Natūrali spalva“ (Натуральная афарбоўка, 2003), „Jokio gailesčio Valentinai G.“ (Ніякай літасьці Валянціне Г., 2006), romanai „Prakeikti sostinės svečiai“ (Праклятыя госьці сталіцы, 2008) ir „Šarka ant kartuvių“ (Сарока на шыбеніцы, 2009). Į baltarusių kalbą išvertė Wilhelmo Hauffo pasaką „Šaltoji širdis“ (ir parašė jai romaną-epilogą). 2012 m. pasirodė A. Bacharevičiaus romanas „Šabanai. Pasakojimas apie vieną dingimą“ (Шабаны. Гісторыя аднаго зьнікненьня). Jo kūryba versta į vokiečių, čekų, ukrainiečių, bulgarų, slovėnų, rusų, lenkų kalbas.

Šios dvi esė paimtos iš knygos „Mažoji Bacharevičiaus medicinos enciklopedija“ (Малая мэдычная энцыкляпэдыя Бахарэвіча, 2011). Į ją buvo surinktos esė, 2010–2011 m. skaitytos baltarusių Laisvės radijo (Радыё Свабода) eteryje. 2012 m. taip pat išleistas šio radijo eteryje skaitytų esė apie baltarusių literatūrą rinkinys „Bacharevičiaus Hamburgo sąskaita“ (Гамбурскі рахунак Бахарэвіча).

 

Mirtis 

Esė „Trys galingieji“ Thomas Mannas žavėdamasis rašo apie Bismarcką ir lygina jį su Gargantiua: „…vakare jis paprastai prarydavo pusę kalakuto, išgerdavo pusbutelį konjako, užgerdavo visa tai trimis buteliais mineralinio Reino vandens, o paskui išrūkydavo penkias pypkes tabako…“

Tiesą sakant, politikus retai kas lygina su Gargantiua – dažniau su įvairiais gyvuliais, kūno dalimis arba, retkarčiais, su kitais politikais. Pusė kalakuto, pusbutelis konjako, penkios pypkės kasvakar – mūsų saikingame amžiuje laikydamasis tokios esteto dietos dabartinis politikas neturi jokių galimybių. Taip, politikai smulkėja, ir ne tik Vokietijoje, ir, reikia pasakyti, smulkėjimas yra geriausia, ką politikas gali nuveikti savo piliečių labui. Bet Bismarckas, stotingas bronzinis Bismarckas su kardu, vis dar stūksantis virš Hamburgo uosto, vis dar virškinantis visus suvalgytus kalakutus (stovint daugiau telpa), – buvo kitos veislės ir iš kitų laikų. Toks rajumas nesutrukdė geležiniam kancleriui nugyventi aštuoniasdešimt trejus metus ir padaryti tokią karjerą, kad Mannas nė nedvejodamas stato jį į vieną gretą su Lutheriu ir Goethe. Vargšė mirtis – ji ieškojo kanclerio valstiečių kiemuose, Brandenburgo ganyklose ir Prūsijos kareivinėse, o jis tuo metu ramiai savo valgomajame vartė Europą kaip norėjo, ir taip pusę šimto metų.

Aš ne Bismarckas ir ne Thomas Mannas, aš gyvenu tokiame amžiuje, kai kalakutienos, tabako ir konjako vartojimas laikomas beveik piktadaryste (nesvarbu, vartosite visa tai kartu ar atskirai), aš „glebus ir storas, kaip Šekspyro Hamletas, ką aš galiu?..“ Tegaliu tik su kitais jaunaisiais tanatofobais sėdėti interneto puslapyje kadatumirsi-taškas-ru, klausytis virtualios gegutės kukavimo ir guostis saldžiais būgštavimais. Sužinok savo mirties datą! Žvilgtelk į knygos pabaigą, ją vis tiek jau visi perskaitė. O kol kas iš pat ryto puslapyje šešiasdešimt septyni lankytojai, vakare jų bus daug daugiau, iš ryto niekas nenori galvoti apie thanatos, ryte daug smagiau mąstyti apie eros, apie babkes, apie alų, ką čia dar žada šis rytas? Beje, visai įmanoma, kad paskutinis. Mirt turiu – taškas-ru. Mirk gerai – taškas-bai. Mes niekaip negalime imtis reikalo, kažkas trukdo pradėti testą – gal reklama: eroso, alaus, babkių ir kitų vertybių.

Jei trisdešimt penkerių metų Bismarckas būtų apsilankęs šiame puslapyje, tikėdamasis išgirsti taip trokštamą gegutės atsakymą, galbūt toji nebūtų išpranašavusi jam baisiai daug. Nesveikas maistas, alkoholizmas, rūkymas, stresas… Neskiepytas. Gydytojai – vis dar diletantai, dar tik pati medicinos aušra. O jis ėmė ir išgyveno aštuoniasdešimt trejus metus, tarsi penketą pypkių paeiliui išrūkė.

Dabartinis Politikas, valdantis gal ir ne Europą, bet tam tikrą jos dalį, – jis, žinoma, ne Bismarckas, ne tie užmojai, ne ta dieta. Bet ir jam visa, kas bismarkiška, nesvetima: „Jei norite sukurti socializmą, imkite šalį, kurios negaila“, – kažkada yra pasakęs geležinis kancleris. Taip ir mūsų veikėjas apdairiai išsirinko mus saviems eksperimentams, mus, nevertus gailesčio, nes kam rūpi stori ir glebūs? Mes su juo nepažįstami, bet koks siaubingas atradimas: jis, šis Dabartinis Politikas, valdo mano likimą, sukalioja jį kaip geležinis kancleris lazdą prieš vakarienę. Tas Dabartinis Politikas – tikras šunsnukis, jo dėka „tamsieji laikai“ niekaip nepasibaigia, ir mes vis vartomės lovoje begalinį žiemos rytą, veltui laukdami suskambant žadintuvą; jis kaip tas krokodilas, kuris, apimtas išskirtinai sportinio azarto, prarijo saulę – vietoj konjako su kalakutu, reik manyti. Jis, žinoma, kada nors mirs, kaip ir aš, tai tikriausiai vienintelis mus siejantis dalykas. Ir, žinote, kas įdomu: tarp mūsų būsimų mirčių datų esama priklausomybės, slapto ryšio, plono siūlelio, pastebimo tik tam, kas už jo užklius. Nes aš, spoksodamas į monitorių, galvoju apie savo mirties datą, todėl neišvengiamai domiuosi ir jo data.

Jūsų kūno sudėjimas? Dabartinio Politiko kūno sudėjimas įprastas, jis kresnas it valstietis. O aš – aš glebus ir storas kaip Šekspyro… Man taip patinka kartoti šią frazę, ji geniali. Testo logika paprasta: apkūnūs žmonės labiau linkę sirgti ir gyvena trumpiau. Taigi atimkime keliolika metų iš manęs ir pridėkime keletą taškų Jam. Ar jūsų tėvai prieš jums gimstant rūkė? Motina tikrai ne – nei mano, nei Jo. Čia lygiosios. Jūs gyvenate mieste, kur gyventojų skaičius viršija šimtą tūkstančių? Aha, mudviejų miestai pagal šį rodiklį beveik vienodi. Bet aš – trečios kartos miestietis, o Jis – sakykime, kaimietis, todėl sveikesnis, dviem kartomis sveikesnis, sveikatą lengva matuoti mieste gyvenusių protėvių kartomis. Kaip anksčiau niekas šito nesuprato?

O kiek dienų per metus jūs išvažiuojate už miesto? Mes – beveik niekada, nes abu esame užsiėmę žmonės, mudu su Juo turime reikalų, mes įsitempę klausomės savo gegučių, diena po dienos, ir Jis, ir aš – nors mūsų klausos galimybės nesulyginamos.

Jūs laimingas žmogus?

Taip, atsakau aš. „Padarytas laimingas“, – sufleruoja man Dabartinis Politikas. Ne, sakau aš. Tiesiog laimingas. Visų pykčiui.

Kiek ekologiškas jūsų miestas?

O, mano mieste, tyrimų duomenimis, beveik švariausias oras visame žemyne, jei, žinoma, skaičiuosime didžiuosius pramoninius miestus. O Jo pilka sostinė – kažkur reitingo gale. Taigi, čia aš atsigriebiu. Atsitiktinai.

Kokį darbą jūs dirbate: protinį ar fizinį?

Deja, protinį. Galbūt net norėčiau dirbti fizinį, bet manęs neėmė dėl sveikatos būklės. Protas – tai toks invalidumas, savęs žalojimo rūšis. O koks jūsų išsilavinimas? Šūdinas mano išsilavinimas, jį dar vadino aukštuoju, nes iš to aukšto, kuriame laikiau baigiamuosius egzaminus, iš to aukšto matėsi visa Lenino aikštė, ir pats Leninas rodė pirštu į mano pusę, tarsi būtų ketinęs mane demaskuoti ar išrinkęs iš eilės tik jam vienam žinomai misijai. Visko, ką žinau, išmokau pats. O Jis jų turi net keletą, tų aukštųjų, Jis taip pat invalidas. Testo logika sufleruoja, kad fizinis darbas turi pridėti gyvenimo metų, o protinis – meta tave žemyn nuo šios stačios, netvirtos turnyrinės lentelės. Štai aš ir krentu…

Tai ar jūs laimingas žmogus?

Taip.

Ar darote rytinę mankštą?

Ryte aš visų pirma parūkau pypkę, o tada ilgai sėdžiu prie kompiuterio, naršydamas įtartinus, panašius į kadatumirsi-taškas-ru puslapius. O Jis – Jis žinomas sportininkas, Jis ne tik pats daro rytinę mankštą, visas Jo pavaldinių gyvenimas – rytinė Šiaurės Korėjos mankšta, ypač Jis mėgsta priversti mankštintis savo tuklius valdininkus, vienas iš vargšelių nuo tokio nepakeliamo krūvio neseniai pasimirė, nors mirti jam skirta buvo tik po dvidešimties metų. Jis mėgsta žaidimus; Dabartinis Politikas mėgsta pažaisti Mirtį – kaip vaikai persirengia per Heloviną. Pašaudyti, paišdykauti, pasikapstyti smėlyje svetimu kastuvėliu, slepiant mirusiųjų kūnus – amžino vaiko pramogos. Jis gauna dar dešimt taškų, o aš – špygą.

Tai jūs, atrodo, laimingas žmogus? Nešaudantis, nedarantis mankštos, neslepiantis nieko smėlyje? Su visa špyga?

Taip.

Ar jūs reguliariai pereinate medicininę apžiūrą?

Nekenčiu gydytojų ir medicininės apžiūros. Mane baugina priklausomybė, į kurią pakliūva pacientas, tas pomedicininis sindromas, liguistas dėmesys savo organizmo murmesiams. Kaip žmogus, ilgai tampytas po rajoninius ir apylinkės teismus, nebeįstengia nusivalyti juridinių apnašų, savotiško kanceliarijos žavesio, taip ir paskui pavyzdingą pacientą visuomet drieksis ligoninės kvapų šleifas, bjauraus ligonio egoizmo šešėlis, būdingas visiems, besilankantiems pas gydytojus. O Jis, be abejo, pats svarbiausias pacientas šalyje – kaipgi, kaipgi, tautos turtas. Tautos, kurios nėra.

Turite šeimą?

Taip, turiu. Tai ilgina ar trumpina gyvenimą? Tikriausiai susumavę gauname visišką nulį: nes visas šeimos teikiamas gėris neutralizuojamas jos pačios padovanoto streso. O Jis šito nulio neturi. Džiaugiuosi ne šiuo faktu, džiaugiuosi dėl tų, kurie galėjo tapti Jo šeima, bet netapo.

Tai jūs laimingas žmogus?

Taip.

Na, tarkim. Koks jūsų charakteris?

Ramus. Glebus… Hamletiškas… Senamadiškas melancholiškas temperamentas. Iki Jo nordiškumo man šiaip ar taip toli. Mano charakteryje nenumatytos emocijų iškrovos, tad ir čia Jis laimi. (Nespausti rankos, tik nespausti rankos, Jis jau beveik lavonas, liko jau nebedaug.)

Ar buvo jūsų giminėje ilgaamžių?

Ne. Nė vienas neišgyveno iki Bismarcko amžiaus. O ar buvo jūsų giminėje paveldimų ligų? Žinoma, buvo. Na, tęskite, tęskite, atomazga jau arti. Ar vartojate alkoholį? Ar dažnai? Kokį? Taip, geriu beveik kasdien, stipriuosius gėrimus, po truputį, tik tiek, kad išgyvenčiau tamsiuosius laikus, kad nesušalčiau jų žvarbiame speige, bet tai, savaime suprantama, tik beprasmiškas pasiteisinimas, alkoholikai – tikri jų meistrai! O Jis, savo ruožtu, neseniai prisipažino, kad sunkiai pakelia alkoholį. Todėl ir vėl laimi. Šimtas taškų Politikui!

Jūs rūkote? Taip, rūkau, suvokdamas visą šio užsiėmimo nuodėmingumą ir savo moralinio nuosmukio gelmę, bet velniai jūsų nematė, tamsiais laikais reikalinga šviesa, net ir ši menka, virpanti, klaidžiojanti šiltos pypkės liepsnelė. O štai Jis nerūko, tikėjimas neleidžia.

Tai jūs laimingas žmogus?

Taip.

…Laimingas?

Taip. Laimingas idiotas.

Ar dažnai mylitės?

Tuoj paskaičiuosiu. Penkis kartus per savaitę. Kartais keturis, kartais – du. Būna ir sterilių savaičių. O kalbant apie Jį – nė neabejoju, kad mažiau. Kodėl taip manote? Aš ne manau, aš žinau. Kad ir kaip negerbčiau Freudo – Jis turi valdžią, puikų sekso pakaitalą, valdžią, prašmatnią dirbtinę vaginą, kurios taip sunku atsisakyti.

Ar jūsų gera atmintis?

Kažkada mano atmintis buvo gera. Įstengdavau atsiminti ištisus teksto puslapius, bet kokią į smegenis patekusią informaciją įstengdavau atkurti vos prireikus. Bet stiprieji alkoholiniai gėrimai, rūkymas ir bėgantys metai pareikalavo savo duoklės. O štai Jo atmintis net pernelyg gera. Tiksliau sakant, Jis nieko nepamiršta, jokios skriaudos. Kas naudingiau – turėti prastą atmintį ar nepamiršti jokios skriaudos? Atsakymą žino tik mūsų gegutė.

Ar vidurių užkietėjimas jūsų nekamuoja?

Kas?

Užkietėjimas.

Ne.

Tai jūs laimingas žmogus?

Taip.

Testo pabaiga. Teliko vienąkart paspausti ir mes sužinosime: kiek? Vertiname tai labai rimtai, tokios taisyklės. Kvailos lenktynės, kurias skatina tamsūs mūsų laikai… Nujaučiu, kad laimėti turėtų kažkas kitas: ne aš, ne jis, o kažkas, kam nė nešautų į galvą dalyvauti tokiuose testuose. Rūkyt turiu – taškas-ru. Mes giliai įkvepiam ir spaudžiam, nusisukę nuo monitoriaus taip, kaip sirgaliai nusisuka nuo futbolo aikštės lemiamo vienuolikos metrų baudinio metu… Atsargiai pramerkiame akis. „Norėdami sužinoti atsakymą, siųskite SMS šiuo numeriu…“ – sako mums abejinga mirtis kažkur iš Kazachstano. Mes keikiamės, gūglinam ir ieškom Kazachstano telefono kodo. Išsiunčiame tą prakeiktą SMS, atsakymo nėra, gryna apgaulė, ir tik naktį, kai jau miegam (sprendžiant iš dekoracijų, kažkokioje skerdykloje), telefonas staiga užgroja valstybinį himną.

„Vi shchaslivyj chelovek?“* – klausia mirtis, mėlynai šviesdama mums į akis.

Ir tada, toje neperžvelgiamoje tamsoje, painiodami mygtukus, tyliai keikdamiesi, mes apčiuopomis vėl ir vėl spaudome:

TAIP

 

Alkoholizmas

 

Traukinys Maskva–Berlynas dar nepajudėjo iš vietos, dar neatsikratė galingos it smauglio gniaužtai Minsko geležinkelio stoties traukos – o jie jau girti. Jie užima dvi ar tris kupė prikabinamame vagone, alkoholis palieka jų veiduose ryškius, šiurkščius pėdsakus: tamsiai raudonas dėmes ant storų kaklų, maišus po akimis, jų nosys šviečia koridoriaus prietemoje kaip slyvos – tai karių, važiuojančių į svetimus kraštus gelbėti švento automobilių laužo nuo ištvirkusių biurgerių-netikėlių, spalvos. Jų balsai vis garsėja ir, traukiniui pagaliau išsiveržus iš miesto ir lekiant į vakarus, nustelbia ratų dundesį – bar bar bar aidi vagone, ir ko tik nėra šioje paprastoje kalboje: visi buvusieji ir būsimieji barai, kuriuose jie švenčia savo sandorius, pigūs viešnamiai, kuriuos jie paskubomis lanko prieš grįždami į gimtinę, ir jų paliktos namuose bobos, ir jų nosį riečiantis beveik kovinės brolijos dvokas, pasklidęs po visą vagoną, ir ką tik pravažiuoti Baranovičiai, ir Bargeld, kurių prikimštos jų kišenės, ir mes, avinai-keleiviai, tylintys ir apsimetantys, kad viskas gerai. Ankstyvas pavasaris, kryžiaus žygių už Oderio metas, temsta dar anksti, kupė uždaromos, velkami užvalkalai ant pagalvių, o jie – jie vaikšto po vagoną, baladoja į duris ir grėsmingai klausinėja: ką myli? Myliu Baltarusiją, atsakinėja jiems iš už durų virpantys, baugštūs balsai, myliu Baltarusiją, myliu. Žiūrėk man, atsiliepia jie, tu žiūrėk man, mylėk, o jei liausiesi mylėjęs, mes tau priminsim, kas ta Baltarusija: tai pilnas girtų miegamasis vagonas, lekiantis tamsoje, skriejantis nuolydžiu, tai mūsų traukinys, ir važiuoja jis į frontą, o tu, kvaily, dezertyre, tikrai manei, kad galėsi juo pasprukti? Ant Lenkijos sienos kai kurie iš jų nebesugebės išsitraukti iš krepšių pasų, o kiti, naujokai, vems tambūruose. Lenkas prakaitu permirkusia formine kepure perbėgs koridoriumi su pasibjaurėjimu kartodamas, kad girdėtųsi visose kupė: „Girtuoklių vagonas! Vieni girtuokliai!“ Prieštaraujančių neatsiras. „Ir ką jiems darysite?“ – su pasišlykštėjimu klaus jis palydovės prieš išlipdamas, o ji tik pasitaisys nusmukusią petnešėlę ir vyptels lūpdažiu išterliota burna. Iš traukinio išsodins visus čigonus, čečėnus, vietnamiečius ir mongolus, liksim tik mes ir jie: vieno kraujo, vienos paso viršelių spalvos, civiliai ir kareiviai, tie, kurie užsidaro kupė, ir tie, kurie į jas baladoja. Su vienu iš tų frontininkų susidursiu prie tualeto: koridorius mums abiem bus per siauras, ilgai žiūrėsime vienas kitam į akis, o tada jis įtrauks savo didžiulį pilvą ir praleis mane. O jeigu mūsų miegamasis vagonas atsiplėš nuo žemės ir naktis mus praris – ką tada darysi, mūsų dangiškoji palydove, ko prašysi mus užstoti, kaip galėsi mus pamiršti, kai žvarbų rytmetį pagaliau išlipsime Vokietijos pasienio miestelyje?

Aleksandras Genis viename iš savo esė prisimena įdomų paprotį, kuris buvo paplitęs tarp senovės germanų genčių. Pačius svarbiausius sprendimus jie visados priimdavo taip: iš pradžių apsvarstydavo viską blaivūs, o kitą dieną – prisigėrę. Jei prieidavo prie tų pačių išvadų, sprendimą patvirtindavo. Gana išmintingas požiūris: tais pagoniškais laikais žmonės suvokė, kad vadinamoji objektyvi tikrovė – tik viena iš daugelio tikrovių, ir vienos iš jų įstatymai nebūtinai galios kitoje.

Pavyzdžiui, nuo alkoholio ir narkotikų apsvaigusio priešo elgesį sunku nuspėti, jei žvelgi į jį blaiviomis akimis – priešas vadovausis kita logika, jis bus apsėstas kitų demonų ir todėl nenugalimas. Jo galią sumažintum tik pabandęs atsidurti jo kailyje. Apakinti save, apkurtinti, nuslopinti racionalųjį mąstymą kartais labai naudinga – žinoma, kad tokiomis akimirkomis paaštrėja kiti žmogaus jausmai ir jis gali suvokti tai, ko būdamas blaivus nesugebėtų…

Kaip ir genialus šachmatininkas, girtas žmogus sugeba rasti užduoties sprendimą ten, kur vidutiniškas žaidėjas nemato nieko, tik nejudrias figūrėles. Girtam atsiveria kitas galimybių lygmuo, jo kitas skausmo slenkstis, jis kitaip suvokia tabu, jo savisaugos instinktas silpnesnis… Girtas blaiviam ne draugas – nebent abu būtų komunistai.

Didelės svaigalų dozės suteikia žmogui galimybę pažaisti tikrovėmis, taip dizaineris žaidžia šriftais ir spalvomis. Gerumą ir ramybę keičia agresija ir nykulys, laimę – juoda neviltis, visi mieli veidai, kuriuos taip norisi išbučiuoti, per akimirką gali virsti nuožmiais žvėrių snukiais. Žmonija, kurią taip myli po penktos taurelės, po dešimtos vaikosi tave su kirviu iš po kojų slystančiomis gatvėmis.

Norint sužinoti tikrąją žmogaus esmę, reikia su juo išgerti, nes blaivus žmogus atskleidžia tik vieną savo asmenybės pusę. Kiek naujo apie draugų ir pažįstamų požiūrį į mus sužinojome užstalių metu, kiek melo ir veidmainystės atskleidė alkoholis! Žmogus visados gailisi, kad vakar išgėrė per daug. Ir ne tik todėl, kad jam bloga – pasąmonėje jis gailisi, kad buvo iškritęs iš saugaus ir melagingo blaivių sąlygiškumų pasaulio, kuriame įprasta niekam nesakyti tiesos.

Kalbėdami apie alkoholį ir alkoholizmą neišvengiamai susiduriame su saiko sąvoka – ir suklumpame, nes visi žmonės skirtingi, ir vienodo saiko nėra. „Žinok savo ribas!“ – rašoma plakate Hamburgo metro, tai – jauniems piliečiams skirta socialinė reklama. Ji neatkalbinėja jų mesti gerti, nes tai beprasmiška, ji tik kviečia būti nuosaikiems ir neperžengti ribos, už kurios baigiasi nekaltas gėrinėjimas ir prasideda priklausomybė nuo alkoholio. Vartojančius alkoholį – gerbia, bet negalinčiais be jo gyventi – gąsdina; riba tarp vienų ir kitų yra padorumo riba.

Alkoholizmas turi daugybę vardų ir kiekvienas iš jų – pseudonimas. Alkoholizmas – tai silpnybė: tapęs alkoholiku lieki vienoje, atsitiktinai surastoje tikrovėje, prarandi gebėjimą grįžti į kitas. Alkoholikų gentis – akivaizdūs autsaideriai, visus sprendimus jie priima būdami vienos būklės ir todėl pralaimi. Alkoholizmas – tai pražūtis: jis stiebiasi tavyje nekalta gėlele, o užaugęs ima ėsti gyvą.

Alkoholis reikalauja visiško paklusnumo, jis – kaip tos būtybės iš Franciso Carsaco fantastinio romano „Pabėgimas iš Žemės“. Jos įteigė žmonėms, kad dirba jų tarnais, krovikais ir valytojais, o pačios užgrobė valdžią ir slapčiomis mėgavosi žmogiena. Patyręs alkoholikas Stephenas Kingas savo autobiografinėje knygoje rašo, kaip kūrybinio brendimo metais alkoholis po truputį griovė jo asmenybę, nedaug tetrūko, kad planetos gyventojų vidurinė klasė būtų netekusi lengvo vasaros skaitalo; rašytojas beveik nepastebėjo, kaip tapo alkoholiku. Alkoholizmas – kūrybos pabaiga, nes neįmanoma nuolat prašyti kvėpimo girto Šuriko balsu: „Lėčiau, aš užsirašinėju…“

Alkoholizmas – tai Baltarusija. Negerti čia neįmanoma, geri vien tam, kad neišprotėtum. Jei atsisakinėsi, tautiečiai bus pasiryžę viskam, kad tik pakeltum taurelę – kraštutiniu atveju prikels iš kapų tavo protėvius ir atves į užstalę su palyda: gerk, šunsnuki, neįžeidinėk bočių! Alkoholizmas – tai sportas. Jaunystėje atkakliai treniruojiesi ir tai atima daugiau laiko ir jėgų nei bet kuri kita veikla. Šios veiklos tikslas – „įmirkti“, pripratinti organizmą įsisavinti didelius alkoholio kiekius.

Kassavaitiniai čempionatai „kas ką pergers“, apdovanojimai, turnyrinės lentelės, atsiskaitymai… Alkoholizmas – tai iniciacija, suaugęs visų pirma tampi tada, kai įgyji teisę pirkti ir vartoti svaigalus. Alkoholizmas – tai tavo gimtojo miesto flora ir fauna, nes būtent ten, po langu, auga tie pamėlę, žmones primenantys padarai, dvikojai, perdžiūvę, dygliuoti, kibūs, kuriuos kasdien iš gretimos dykynės supučia prie tavo laiptinės vėjas. Kur, su kuo ir iš ko nesi gėręs… Kartą net naktį kirpykloje. Alkoholis turi kažką bendra su šukuosena: vieniems jis tinka, kitiems – ne, bet visi moka už jį pinigus, visi žvelgia į save jo veidrodyje.

Alkoholizmas – tai negrįžtamas procesas: kaip nėra buvusių kagėbistų, taip nėra ir buvusių alkoholikų. Alkoholizmas – tai šlovė, tai įvaizdis, tai renomė: „Sakyk, ar tiesa, kad tavo šalyje degtinė geriama taip, kaip mūsuose alus?“ – klausia kilstelėdamas balsvus antakius Bjornas, ir tu, gėdydamasis netikėtai užplūdusio kvailo pasididžiavimo, atsakai: „Na, taip, tikriausiai tiesa…“ Iš kur jis, šis paikas pasididžiavimas, kontrabanda įsivežtas prikabinamame traukinio Maskva–Berlynas vagone? Balsvi antakiai nusileidžia, po jais – nesupratimas, susižavėjimas, pagarba, pasibjaurėjimas ir baimė. Alkoholizmas – tai Europą padalijusi Siena, kurios niekas negali sugriauti. Alkoholizmas – tai Rusija, sugebantys taip gerti Bjornui visuomet liks rusai, nors ir gyventų triskart nepriklausomoje nuo Rusijos šalyje ir kalbėtų kokia tik nori užsienio kalba. O, tie čionykščių degtinių pavadinimai: „Puschkin“, „Jelzin“, „Gorbatschov“, „Arapov“, „Kaliskaya“, „Rodina“, „Taranof“, „Samodurov“, tie riksmai iš rusiškos pirties, atlapaširdis vaikinas kloja visą teisybę!.. Alkoholis – tai kuras, padedantis mums išsilaikyti ant kojų, kol mes amžius po amžiaus niekaip negalime ryžtis pačiam svarbiausiam savo Sprendimui.

Iš baltarusių kalbos vertė Marius Burokas

 * Ar jūs laimingas žmogus? (rus.)