AIRA LEONIDOVNA

Laiko mašina stoties rajone

Gera, draugai, žiemą leisti Naujamiesty. Tai buvęs Pohuliankos priemiestis. Tarp Senamiesčio, stoties rajono, Naujininkų ir Krasnūchos. Rajonas erdvus, nevietiniams gali pasirodyt klaidus – turbūt todėl, kad daug gatvių susikirsdamos sudaro vienodus 90 laipsnių kampus ir atrodo panašios. Palyginti ramus, nes dabar daugelis miesto pasilinksminimų suteka apačioje, Senamiestyje. O kažkada būtent čia, į Didžiąją Pohulianką (liet. Didžioji pasivaikščiojimų gatvė; nuo 1939 ar 1940ųjų Jono Basanavičiaus g.), būdavo kylama savęs parodyti, kaip vėliau, mano močiutės jaunystėje, – į Gedimino prospektą. Arba prisėdama vienoj ar kitoj užeigoj. Viena iš jų ir vadinosi „Pohulianka“. Žodis dviprasmiškas: gali reikšti ir išgertuves, ūžavimą, puotą.

Didžiojoje Pohuliankoje puošnūs namai turi du įėjimus: paradinį ir iš kiemo pusės. Man, augusiai miegamuosiuose (rajonuose), tai buvo atradimas. Paradinė laiptinė puiki, lipdiniai, didžiulės nuostabios prabangios medinės durys su išdrožtomis antikos personažų galvomis, o iš kiemo pusės – labai paprasta, primenanti miegamųjų rajonų penkiaaukščių laiptines. Šalia cerkvė, kurios ryškūs žali kupolai neseniai beregint virto auksiniais. Vieną popietę mačiau, kaip lengvai cerkvės laiptais iš jos išėjusi leidosi tamsiaplaukė mergina su skrybėlaite ir ramia džiugia šypsena. Kartą vieną draugą naktį nuo restauruojamos cerkvės viršutinių pastolių nukrapštė policija.

Už dviejų minučių nuo namų – Tauro kalnas, kurio papėdėj nuo seno veikė „Tauro“ alaus darykla. Gilioje, naivioje, klaidžioje jaunystėje, kai dar išdidžiai vaikščiodavau į metalo koncertus, prieš tai eidavom ten pirkti pilstomo alaus. Kadangi darykla perkelta į Panevėžį, tai ir alaus ten turbūt jau nebepilsto. Anksčiau kalnas vadinosi Baufalo, ant jo, anot legendų, stovėjo prastos reputacijos „Baufalo“ užeiga. Dabar ten vienas iš mano mėgstamo Vilniaus modernizmo pavyzdžių – Santuokų rūmai – ir jau kurį laiką nebenaudojamas profesinių sąjungų „štabas“. Nuo kalno žiemos rytais gera stebėti paūkavusį miestą ir įsivaizduoti senuosius gyventojus. Tomis akimirkomis galvoju, kad kalnui labiausiai tinka pavadinimas Pamėnkalnis.

Čia pat viena mylimiausių vilniečių skulptūrų – dar mažas Vilniuje gimęs būsimasis rašytojas, diplomatas, pilotas Romainas Gary, – nuo pat ankstyvo pavasario beveik visada galima jį matyt apdovanotą gėlėmis. Ir jo namas, kurio kaimynystėj vienas iš Žemaitės gyventų namų. Kurį laiką ji buvo apsistojusi anarchisto Andriaus Bulotos, vėliau dalyvavusio 1936-ųjų pilietiniame kare Ispanijoje, šeimos bute (ten gyveno jo bendravardis dėdė teisininkas). Visai netoli ir į žavią raganą panašios, bet niūrius užkeikimus primenančius tekstus rašiusios Jurgos Ivanauskaitės namas ir jos vardu pavadintas skveras su katinu, ant kurio buvom užlipę Naujųjų naktį, kai sutikom Tigro metus.

Kaip galėčiau nepasidžiaugti „Kitų knygų“ knygynėliu ir ofisu, kuris irgi visai netoli mano laiptinės. Kaip per Kalėdų vakarėlį sutarėm su Gediminu, šią vietą galima vadinti viena iš naujų dabartinio Vilniaus erogeninių zonų. Tai poetiška Sorokino sąvoka, kalbant apie miestus. Ir – jei jau apie poeziją, – žinoma, visą parą veikianti Mindaugo g. „Maxima“. Beje, per šias Kalėdas kartu su mumis gyvenantis draugas pasakė: „Žinai, šiandien ypatinga diena – mane išprašė iš „Maximos“!“ Sakau: „Aha, vakar vakare net nepatekom į vidų, o buvo dar tik 23.07! Kai grįžau, – tęsiu, – trumpai buvo apnikus švelni fobija-paranoja, kurios pavadinimo nežinau: o kas, jeigu įvyks kas nors BEPROTIŠKAI NEATIDĖLIOTINA ir man PRIREIKS į „Maximą“?!“ – „Aha, – atsako bendrabùtis, – staiga labai labai labai išalksi arba baigsis popieriukai tabakui sukt…“ Taigi, jei ne tos Kalėdos, net ir nebūčiau sužinojus, kad turiu psichologinę priklausomybę nuo visą parą atidarytos „Maximos“.

Autorės nuotrauka

Autorės nuotrauka

Neseniai buvau užsukus į laiptinę kaimyniniam stoties rajone, kur, girdėjau, buvo įrengtas vienas seniausių Vilniaus liftų. Namas, stovintis, kur Kauno / V. Šopeno (jam kažkada priklausė „Tauro“ alaus darykla) gatvės susikerta su Šv. Stepono. Apačioje dabar įrengta kavinė. Kaip tik ne per seniausiai ten vaikštinėjau. Nusprendžiau, kad turiu užeiti į tą laiptinę, nors ir yra telefonspynė. Iš pradžių paskambinau į pirmą pasitaikiusį butą – gal nerūpestingai atidarys. Paspaudžiau apatinį 10, paklausė kas, bet droviai patylėjau, ir durys liko nepatikliai nebylios – spyna neatrakinta. Netrukus iš laiptinės išėjo sportiškai apsirengusi vidutinio amžiaus dama su šuniuku. Paklausė: „Norit įeiti?“ Sakau: „Taip, norėčiau, ačiū.“ Bet stabtelėjo tarpdury ir sako: „O į kurį jūs butą?“ – „Į 5-ą.“ Ir, truputį abejodama, ar ji kartais ne iš to 5-o buto, jai leidus, įsmukau į vidų.

Visa lifto aplinka atrodo pritrenkiančiai, metalinės tinklinės konstrukcijos su ornamentais, per kuriuos matyti lynas. Yra ir durys, kurias keleivis pats turėtų užsidaryti, jei lifto keltuvas būtų autentiškas. Nežinau, gal tos konstrukcijos ir pakeistos, atnaujintos, bet labai įspūdingos ir tinkančios namui. Tik, deja, pats keltuvas primena klaustrofobines Fabijoniškių ar Pašilaičių liftų dėžutes. Į viršų užlipau laiptais. Galbūt bijojau užstrigti, visgi seno namo liftas, o gal pasąmoningai tikėjausi: tikriausiai kitame aukšte vietoj lyg iš miegamųjų rajonų pabėgusių lifto durų bus senovinės? Panašiai kaip vaikystėj, kai atrodydavo, kad jeigu nuvažiuosi ne į 5-ą (gyvenom 5-ame) ir ne į 1-ą aukštą, viskas bus visai kitaip – net ne taip, kaip matei lipdama laiptais, bet naujai, nenuspėjamai. Kitados labai nusiminiau, kai, nulipus laiptais ir iš 4-o aukšto iškvietus liftą, atvažiavo tas pats, pažįstamas. Tikėjausi, kad jau į 4-ą tai atvažiuos visai kitoks… Taigi, į viršų užlipau laiptais, bet apačion jau nusileidau liftu.

Norėčiau, kad kada nors tame name būtų įrengtas toks keltuvas, kuriuo keldamasis nors truputį pajustum, ką jautė pirmieji to namo gyventojai – kad per grotas matytum pravažiuojamus aukštus, kaip filmuose. Senovinio pavyzdžio liftas, ko gero, mūsų laikais būtų tokia pat naujiena kaip ir tada, kai buvo ką tik įrengtas. Toks – autentiško dizaino – liftas būtų savotiška laiko mašina.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.