Juodasis kiparisas

Kitahara Hakushū (1885–1942) buvo vienas tų poetų, kurie pirmaisiais dvidešimto amžiaus dešimtmečiais ėmėsi modernizuoti tradicinius japonų poezijos žanrus. Jo gyvenimo pradžią gaubia kone mitiniai pasakojimai. Atseit būdamas trejų iš nusivylimo gyvenimu būsimasis poetas mėginęs nusižudyti. O ketverių – žingsniavęs gatve traukdamas cigaretę. Asmeninis Hakushū gyvenimas ir toliau klostėsi komplikuotai: už polinkį prie kaimyno žmonos jam teko atsidurti teisme, vėliau – kelis kartus vesti ir skirtis… Galiausiai, į gyvenimo pabaigą poetas prarado regėjimą.

Užtat poetinė karjera klostėsi sėkmingai: jau pirmojo dešimtmečio pabaigoje jis sulaukė publikos pripažinimo ir kitų žymių to meto poetų dėmesio. Man imponuoja Hakushū poezijos vizualumas, subtiliai skausminga jo eilių gaida, vaizdo talpumas. Geriausiu jo rinkiniu laikomas „Juodasis kiparisas“, sukurtas gyvenimui baigiantis. Čia spausdinamos eilės – iš įvairių laikotarpių.

-aa-

–

 

pavasario paukščiai

liaukitės čiulbėję

žolės laukuos šįvakar

tamsraudoniu dega

saulėlydžio šviesoje

 

 

–

 

pieno lašas

užtiškęs

ant raudono

jos nagų lako

sukėlė praeities ilgesį

 

 

–

 

Algimantas Jonas Kuras. Vienatvė. 1983

ir šiandien

norėdamas išsiverkti

keliavau į miestą

ir norėdamas išsiverkti

grįžau iš miesto namo

 

 

–

 

mėnulio

pilnaties

šviesoje

beskrenda likęs

vienas varnas

 

 

–

 

kopiu į kalvą

su žuvim ant peties

purpurinės gėlės

bulvių laukuos

žydėte žydi

 

 

–

 

įsmukau į

apleistą sodą

ir sumindžiau

pienės pūkus

pavasaris nebejaunas

 

 

–

 

beveik neįžiūrimas

melsvas randas

ant mano piršto galiuko

skausmingai geria

vasaros spindesį

 

 

–

 

mano dėdė

sveikstąs po apopleksijos

sodyboje kaime

žvelgia raudonon gėlėn

šį pavasario vakarą

 

 

–

 

apžargom

ant storų svogūno laiškų

žiogai

atrodo kažko išsigandę

tamsraudoniam saulėlydy

 

 

–

 

vos regimai sumirgėjęs

bambukų giraitėj

jonvabalis išlėkęs

susyk prapuola

skaisčioj dienos šviesoje

 

 

–

 

kažin kas kruta ir šiugžda

vidunaktį kruta ir šiugžda

už mano stiklinių durų

pažvelgiu laukan: užtamsindamas mėnulį

be perstojo krinta sniegas

 

 

–

 

karvės ganosi

nutviekstos saulės

šviesa sunkias pas mus bambukų giraitėn

silpstantys žemės drebėjimo smūgiai

regis tebesitęsia

 

 

–

 

aukštai sulenktom kojom

svirplys

stypina per tatamį

kur cukraus kristalai

blyksi lempos šviesoj

 

 

–

 

žiemos dieną

ant šaltos plokštės

fazanas

vokų dengiamos akys

atrodo baltos

 

 

–

 

įtemptai žvelgiu

stiklo durų link

jos spindi šalta

mėnulio šviesa

anku

 

 

–

 

mano akys silpsta

pirštais čiuopiu

baltą chrizantemą

jos vystą žiedlapiai

dar šilti

 

 

–

 

jau senokai pavasaris

kelinta diena

galvoju apie bijūnus

prieš kiek metų

netekau regėjimo?

 

 

–

 

su kantrybe

kurios išmokė aklumas

laukiu

pirmųjų gležnų

mūs mirtos žiedelių

 

 Iš: Kitahara Hakushū. His Life and Poetry.
By Margaret Benton Fukasawa. Ithaca, New York: Cornell University East Asia Program, 1993;

Modern Japanese Tanka. An Anthology. Edited and Translated by Makoto Ueda.
New York: Columbia University Press, 1996

Vertė Alfonsas Andriuškevičius