Du žvilgsniai į Bobrowskio poeziją

Prieš keletą metų lietuvių ir kitų Baltijos literatūrų bičiulis rašytojas Klausas-Jürgenas Liedtke suorganizavo Johanneso Bobrowskio poezijos vertimų dirbtuves. Jos vyko Gotlando saloje, Visbyje, ir jose dalyvavo devyni skirtingų kalbų vertėjai. Praėjusiais metais Liedtkės ir Bobrowskio draugijos rūpesčiu vertimai, papildyti vertėjų komentarais, pasirodė atskira knyga „Atem, ich sende dich aus“ („Siunčiu tave, kvėpavime“). Po 2009-aisiais pasirodžiusio straipsnių rinkinio „Zeit aus Schweigen“ („Laikas iš tylos“) tai naujausia bobrovskianos knyga, skirta Lietuvai svarbaus vokiečių rašytojo kūrybai.

„Šiaurės Atėnų“ skaitytojams pateikiu šių eilučių autoriaus esė, kalbančią būtent apie lietuvišką Bobrowskio recepciją, ir žymaus vidurinės kartos kinų poeto iš Šanchajaus Xiao Kaiyu (Siao Kaiju) tekstą. Pastarąją esė reikia atidžiai skaityti: tai užuominų ir poetiškų įvaizdžių, tiesioginių ir netiesioginių Bobrowskio citatų prisodrinta meditacija apie dūmų motyvą vokiečių poeto eilėraščiuose, apie dūmų funkciją tikrovėje, apie kalbų skirtumus, išryškėjančius verčiant, apie gelminį dvilypumą kalbos, vienu metu atskleidžiančios, išsaugančios ir aptemdančios pasaulį. Intriguoja ir tai, kad savotišku Vergilijumi po Bobrowskio poetinę visatą Xiao Kaiyu pasirenka Donelaitį iš eilėraščio „Tolminkiemio kaimas“. Ar nebus tai pirmasis praėjusių metų mūsų jubiliato paminėjimas tikroje, ne socrealistinėje kinų literatūroje?

 Laurynas Katkus

LAURYNAS KATKUS

 Alubaryje su Bobrowskiu

 

Pirmą kartą Bobrowskio poeziją perskaičiau tada, kai galvojau apie disertacijos sumanymą. Norėjau rašyti apie Vidurio Europos lyriką, apie tremtį – patyrimą, kuris dvidešimtame amžiuje ištiko daugelį šio regiono žmonių. Iš pradžių jo eilėraščiai mane ne itin sužavėjo: trūko modernybės, tekstai atrodė pernelyg sunkiasvoriai ir kaimiški. Mano dėmesį labiau patraukė Bobrowskio proza, pasižyminti vokiečių literatūroje retai pasitaikančiu sakytiniu pasakojimu (rusai tai vadina „skaz“, lenkai „gawęda“). Bet, kalbant apie poeziją, pirmas mano pasirinkimas buvo Paulis Celanas.

Kai 2001-ųjų rudenį metams apsigyvenau Berlyne, atsivežiau iš pažįstamo pasiskolintą lietuviškų Bobrowskio vertimų tomelį. Vaikštinėdamas po miestą, važinėdamasis S ir U traukiniais, dažnai pasiimdavau jį su savimi. Poeto eilėraščiai ėmė skleistis iš naujo. Išsisklaidė abejonės, ar Bobrowskis yra šio laiko rašytojas. Jis patyrė ir įsimenančiais įvaizdžiais perteikė esminį dabarties prieštaravimą: viena vertus, judrią, klajoklišką egzistenciją, kurią lemia ne tik karas, bet ir technika bei ekonominės aplinkybės; kita vertus, nenumalšinamą poreikį įsišaknyti kurioje nors vienoje vietoje, viename kraštovaizdyje. Be kita ko, Bobrowskį vertinu todėl, kad jis išlaikė įtampą tarp abiejų polių: jis nėra „tėviškėlės dainius“, kuris pasitinka šiuolaikinį pasaulį su baime ir neapykanta, bet jo taip pat nepavadinsi „moderniu nomadu“, niekinančiu visa, kas vyksta anapus metropolijų. Be abejo, prie to prisidėjo mano nuotaikos Berlyne: miestas mane žavėjo, tačiau vis dažniau pagaudavau save galvojantį apie dabartinės aplinkos priešybę: net ne apie Vilnių, o apie didžiuosius Rytų Lietuvos miškus, kur vaikas būdamas su gimine praleisdavau vasaras. Todėl Bobrowskio eilėraščiai apie vaikystės panemunę (pavyzdžiui, „Daubas“ arba „Vaikystė“) iškilo naujoje šviesoje. Tai iš tiesų visiškai skirtingi pasauliai, ir aš ėmiau suprasti Bobrowskį, kad jis negalėjo elgtis kitaip, kaip tyliai, neaiškiai murmėti: „Et in Arcadia ego…“

Supratau, kad pirminis nusivylimas kilo ne tiek dėl poetinės tekstų kokybės, kiek veikiau dėl Rytų Europai (ir ne vien jai) būdingo įpročio savą istoriją laikyti atsilikusia ir provincialia ir ilgėtis susiliejimo su madingąja „nūdiena“. Nežinau, ar visais atvejais, tačiau esu įsitikinęs, kad menininkams yra kenksminga išmesti savą praeitį į šiukšlyną ir paklusti vyraujančioms tendencijoms. Be jokios abejonės, Bobrowskio kūryba nesiektų to paties lygmens, jei jis būtų paklausęs Vakarų Berlyno studentų patarimo pakeisti geografines nuorodas į Vakarų skaitytojui suprantamesnes ir būtų pradėjęs rašyti apie techniką, didmiestį ar panašiai.

Bobrowskio užuominų ir šifrų poetika man pasidarė artimesnė supratus, kad ji ne savavališkai komplikuoja tai, kas šiaip jau yra aišku, bet sąmoningai panaudojama tam, kad glaustai reprezentuotų įvairialypę ir nuoseklią jo programą – geopoetinę programą, kaip pavadinau.

Pradėjęs skaityti eilėraščius (šįsyk – originalus) balsu, atradau jų ypatingą skambesį, originalų pakilaus tono ir kasdieniško žodyno bei parataksės mišinį (šį toną ir ritmą stengiausi perteikti savo vertimuose).

Netrukus Celaną padėjau į šalį – ne todėl, kad jį laikyčiau prastesniu, bet todėl, kad atsirado tiek daug veiklos su Bobrowskiu. Prie to greičiausiai prisidėjo ir kitas veiksnys: rašytojo asmenybė, arba, pasiskolinant gražią Jurijaus Lotmano sąvoką, jo „biografinis tekstas“. Dabar jau neprisimenu, kurioje biografijoje ar studijoje radau tvirtinimą, kad iš visų jo epochos rašytojų Bobrowskiui buvo dedikuota daugiausia tekstų, bet aš tuo iškart patikėjau. Jo tekstuose gerai jaučiama geraširdiškumo, atvirumo ir draugiškumo aura – žinoma, visuomet susipynusi su kaltumo ir atgailos jausmu dėl katastrofos, kurios liudininkas ir kartu bendrininkas poetas buvo. Šios emocijos ryškiausios eilėraščiuose, kuriuose figūruoja 1941-ųjų data (beje, vienintelė pasikartojanti naujausios istorijos data) – pavyzdžiui, „Katedra 1941“, kur kalbama apie tamsą, pyktį ir destrukciją.

Tačiau taip pat nesunku pajusti, kad Bobrowskio savistaba nesibaigia rezignacija, joje visad yra šviesos ir pasitikėjimo kitais žmonėmis. Todėl ne sykį esu vaizdavęsis, kaip užsuku į legendinį alubarį, kur kiekvienas svečias prie bokalo ar taurelės baltos galėdavo pasišnekėti su rašytoju, arba sekmadienį klausausi jo vargonuojančio Frydrichshageno bažnyčioje, ir pasigailėjęs, kad negimiau anksčiau.

Ne mažesnį įspūdį darė jo kaip rašytojo laikysena. Rodos, Bobrowskį visai tenkino, kad jis nėra tuometinio literatūrinio gyvenimo centre. Jis laikėsi pakraštyje, tačiau ne paraštėje – Bobrowskis nenorėjo ir nebuvo amžinasis pogrindininkas. Rašytojas, pageidavęs sau „nedidelės šlovės“, kaip sakoma eilėraštyje „Klopstockui“, kukliai vertino savo literatūrinius gebėjimus – tačiau niekad nesudvejodavo, kai ateidavo laikas išbandyti naujus dalykus. Eilėraščiai, paskui apsakymai, paskui romanai, paskui planuota pereiti prie rašymo teatrui… Kitaip tariant, jis žingsnis po žingsnio judėjo iš pakraščio į centrą – be abejo, ne į oficialaus VDR literatūrinio gyvenimo, bet į vokiečių literatūros centrą.

Žinoma, jo literatūrinė laikysena buvo glaudžiai susijusi su politika. Išmanydamas panašią situaciją Lietuvoje, aš stebėjausi Bobrowskio sugebėjimu surasti plyšį betoniniame anuometinės kultūros politikos bloke ir įsitaisyti taip, kad jo knygos Vakarų Vokietijoje pasirodydavo anksčiau nei VDR, tačiau dėl to nesulaukti rimtesnių nuobaudų. Kiek galiu spręsti, tai nulėmė jo principai, intuicija, taip pat ir susiklosčiusios aplinkybės. Jei legenda nemeluoja, Bobrowskis bandydavo išvengti valdžios spaudimo, viešumoje pasirodydamas kaip „paprastas žmogus“, o kartais – ir kaip „nerimtas juokdarys“ – ne vienam Lietuvoje, o ir kitose Rytų bloko šalyse ši strategija truputį palengvino gyvenimą.

Be to, Bobrowskis iš prigimties nebuvo politinis aktyvistas. Jo kitokumas buvo literatūrinės, tematinės ir stilistinės prigimties; tačiau tai ne mažiau svarbu, iš dabartinės perspektyvos gal net svarbiau (Lutzas Seileris man sakė, kad Bobrowskio kūryba jam visada išsiskyrė iš VDR literatūros, nes kiti autoriai buvo kur kas konformistiškesni). Manau, kad tik ankstyva poeto mirtis apsaugojo jį nuo atviro konflikto su valdžia, kurį pranašavo jo didėjanti šlovė ir, kita vertus, vis stiprėjanti cenzūra. Esu tikras, kad Bobrowskis nebūtų palūžęs.

Lietuvoje jo „šauksmą“ išgirdo anksti. Nebus perdėta sakant, kad septyniasdešimtiniais ir aštuoniasdešimtiniais metais Bobrowskis kartu su Rilke, Celanu, T. S. Eliotu, Saint-Johnu Perse’u, Cezaru Vallejo buvo vienas iš „žvaigždynų“, pagal kuriuos naujoji lietuvių lyrika „nustatydavo pasaulio šalis“. Įdomu, kad mano tėvo, didelio poezijos mylėtojo, bibliotekoje 1974-aisiais pasirodžiusio „Sarmatijos meto“ nebuvo, nors šiaip jis buvo surinkęs beveik visas rimtas tuo metu išleistas poezijos knygas. Paaiškinimas tik vienas – Bobrowskis buvo išpirktas taip greitai, kad tėvas nesugebėjo jo rasti net ir provincijos knygynuose, į kuriuos dažnai užsukdavo po kvarteto koncertų.

Ne vieną lietuvį įkvėpė Bobrowskio gebėjimas žmogų matyti kraštovaizdžio fone – ir ne prijaukinto, mielo, o pirmykščio, galingo, istorijos veikiamo. Jo „hermetinė“ poetika puikiausiai tiko politinėms ir kitoms antisisteminėms žinioms perduoti. Be abejo, svarbų vaidmenį vaidino ir poeto kilmė, eilėraščių vietovardžiai ir asmenvardžiai: Nemunas, Rambynas, Kaunas, Vilnius, Donelaitis, Žemaitė… Kultūrinės atskirties ir tarybinės homogenizacijos laiku buvo nepaprastai smagu patirti, kad kitos kultūros rašytojas daro gerus eilėraščius iš šių upių, miestų, žmonių, istorijų. Kai kurių pasididžiavimas buvo toks stiprus, kad jie iki šiol mano, jog Bobrowskis rašė tik lietuviškomis temomis.

Tačiau tikra tiesa, kad rašytojas buvo šio regiono žmogus. Bendrą horizontą sudaro ne tik jo kūryba, bet ir gyvenimas dviejose diktatūrose, karo ir belaisvių stovyklos patirtis. Tik vieną kartą – beje, tai nutiko Berlyne – šnekėjausi su bene svarbiausiu Bobrowskio vertėju, poetu Sigitu Geda, kurio išraiškingi vertimai gerokai prisidėjo prie gyvos Bobrowskio recepcijos Lietuvoje. Prakalbome apie poeto pirmalaikę mirtį, apie itin nesėkmingai susiklosčiusias aplinkybes: Bobrowskis manė, kad jo negalavimus sukėlė nelaisvės padariniai, ir nesikreipė į gydytojus (nors tikroji ligos ir mirties priežastis buvo užleistas apendicitas). „Belaisvių stovykloje jisai gėrė gryną spiritą“, – pasakė Geda. Ekspresyviame jo balse buvo justi ir simpatija, ir užuojauta, ir pripažinimas.

Vieno savo eilėraščio epigrafu paėmiau Bobrowskio eilutę „Ich war alt wie ein Rauch“ („Buvau senas kaip dūmas“). Šį moto kai kuriose publikacijose pakeitė mįslingai panaši amerikiečių poeto W. S. Merwino eilutė „I was as old as pain“ („Buvau senas kaip skausmas“). Tekste kalbama apie nemaloniai malonų vaikystės Vilniaus blokinių namų kvartale prisiminimą, apie šeimos šventes (jos įspūdingai vaizduojamos Bobrowskio prozoje), kurias sekdavau iš mėgstamiausios savo vietos – po šventiniu stalu. Tačiau, apskritai žiūrint, susitikimas su jo poezija pastūmėjo mane eiti kitu keliu. Anksčiau vertinau užšifruotus, alegoriškus motyvus, bet pamatęs, kaip tobulai kitados išrašė Bobrowskis, pradėjau ieškoti atviresnių, konkretesnių pasakymo būdų.

Savo disertacijoje nagrinėju daug Bobrowskio eilėraščių; didžiausią įspūdį man paliko trys, kuriuos čia išvardinsiu. Trečiąją vietą užima „Miestus mačiau…“, ar ne pats ankstyviausias „sarmatiškas“ tekstas, kurio panoraminėje vizijoje gerai juntama bręstanti poetinė energija. Antrojoje vietoje – „Kaimo muzika“, suartinanti du Bobrowskio leitmotyvus – upės ir garso (kalbėjimo, dainavimo, muzikavimo), poetui gana neįprastas, neramus, rimuotas eilėraštis, niūrokos nuotaikos, tačiau sykiu saviironiškas. Pirmąją vietą užima galingasis „Nemunas“, kuriame užkoduota ne tik Bobrowskio biografija, ne tik jo poetika, bet ir jo kultūrinės ir moralinės nuostatos: „Ten, už laukų, toli…“ O gražiausia Bobrowskio ištarmė nepriklauso nė vienam iš šių eilėraščių: „Jaunas žmogus brėkštant dienai, iš nuovargio gražus“ (iš „Ugnies ir sniego“).

Bet kurio autoriaus veikalų pomirtinį gyvenimą prognozuoti sunku – literatūros istorija mėgsta netikėtus posūkius ir paradoksus. Tačiau viena yra aišku: Bobrowskis ir šiandien yra vienas iš ryškiausių šifrų, jungiančių literatūros ir kultūros žmones ne tik iš Vokietijos ir Lietuvos, bet ir iš visos Vidurio ir Rytų Europos. Kai pagalvoji – nieko daugiau rašytojas ir nenorėjo.

 Iš vokiečių kalbos vertė autorius

 

 

XIAO KAIYU

 Anapus dūmų, ten viskas

 

Kolei artinasi baltaplaukis Kristijonas Donelaitis, eilėraščio „Tolminkiemio kaimas“ pačioje pradžioje Johannesas Bobrowskis padaro atradimą:

Išblėso vidurdienio laužas,

viršum liepos dūmai¹

Bobrowskis primena, kad dūmai atsiranda ir kyla ne tik iš ugnies, pavyzdžiui, kepant bulves. Raitydamiesi ir išryškindami oro sroves jie aptemdo mūsų regėjimą, be to, perkeičia medžius, pro kuriuos kyla – atrodo, kad medžiai nuolatos dega. Virš medžių vainiko besisukantys dūmai patraukia judančių žmonių dėmesį, nuspalvina žvilgsnį („kaip nuspalvina mūsų žvilgsnius“²) ir kontrasto principu priverčia žvilgsnį ir laukus mėgdžioti vienam kitus, kol galiausiai juos nugali priešas:

 Greitai ateis vakaras

Vakaro sutemos ir naktis, tai yra nepaliaujamas dūmų tirštėjimas, reiškia, kad žvilgsniui užtvertas kelias visomis kryptimis ir kad jis pats yra ne kas kita, kaip dūmų tapimo tamsa procesas. Atkreipkite dėmesį, kaip šiuo pagrindu Bobrowskis padaro dvi sąsajas:

Vienas pradeda dainą

Laukai ją neša tolyn

Laukai (Bobrowskis neuždraudė skaitytojams, pažįstantiems kitus laukus, nuo jų pereiti į šiuos) siejami ir gretinami su gatve einančiu žmogumi (Kristijonas Donelaitis, staiga ir kiti žmonės), nors „ją“ gali reikšti ne tik giesmę, bet ir vakarą³, nes naktis rūksta kaip daina arba atvirkščiai – dainos temdo laukus. Melodijų „nešimas“ laukais reiškia, kad virš mūsų išsiskleidžia naktis, iš oro atėmusi permatomumą.

 

Nešimo judesys suteikia veikiančiajam iniciatyvą, lyg jis būtų pilnas jėgų, tačiau netrukus nešulys ištrins nešėją ir padedamas tamsos panaikins visus trūkumus. Stojus tamsai, einantis žmogus pranyksta, jis tampa ne kuo kitu kaip nešuliu (giesme), judančiu ligi išnykstant.

Kristijonas Donelaitis dar truputį paėjės, tačiau jis tapo viena su savo eilėraščiais, lygiai kaip galiausiai neįmanoma atskirti dainininko nuo jo dainos.

Šitai grindžianti sąsaja liečia kalbą: pasaulio matomumas (lemiantis mūsų akiračio platumą) ir pasaulio tylumo laipsnis (liudijantis mūsų gyvenimą arba mūsų mirtį) yra tiesiogiai susiję. Kur naktis giliausia ir tamsa visiškai nepermatoma, – tamsos teritorijoje neegzistuoja gelmės pakopos, toluma ir artuma, – ten yra begarsė vieta arba vieta, kur kalba lieka nebyli. Kalbai nepasiekiamos vietos lieka užvertos net ir giliausioms ir tolimiausioms kalbos zonoms, maža to, kalba išstumia jas iš savo sistemos.

Atsargiai besielgiantis su aukos (aukuro dūmai) ir destrukcijos (pelenai) magija, Bobrowskio pasaulis – tas regionas, kurį jis, iš Berlyno žvelgdamas į šiaurės rytus, lukštena kaip sutemas perplėšianti vėtra, – ne tik įgauna miglotus kontūrus, bet ir vis per nauja slepia konkrečias paslaptis. Eilėraštyje atvėrimai ir slėpiniai visad nukreipti į bėgantį gyvenimą; lygiai taip eilėraštyje pasibaigia ir nesuvaldoma mirtis.

Neskaitant kelių pabaigų, pavyzdžiui, „Miestus mačiau“ pabaigos:

dūmas

raitėsi, plonas –

tai, ką pridengia, bet vis dėlto neįstengia sustabdyti dūmas, yra bent jau aušroje išsiskleidęs tobulas rytas arba, kaip „Vaikystėje“, kur „vidurdienį juoduos / alksnių šešėliuos gyvuliai stovėjo“, žėrinti diena, kur bet kurią akimirką gali pratrūkti audra, suimanti visą dangaus juodumą. Sunku rasti eilėraštį, kuriame Johannesas Bobrowskis neaprašytų kokios nors dūmų rūšies, dūmų, kurie didžiuma atvejų pastūmėja žmones ne užsidaryti savo vidujybėje, o priešingai – kiek galima smarkiau parodyti savo valią keistis:

tau sienas nujuodino

dūmai

tai radikaliausia pridengimo forma; be to, čia tai, kas dengia, tampa tuo, kas dengiama. Taigi Bobrowskio darbas yra ne tik išsklaidyti dūmus, bet, panašiai kaip archeologiniuose kasinėjimuose Atyrau vietovėje Kazachstane, jis turi toje vietoje, kur įvyksta „vėliau“, išryškinti tikrąjį to vėliau veidą ir sukurti geografines sąlygas, kurios leidžia mums pro dūmus įžvelgti tikrąjį anksčiau veidą.

Argi Johannesas Bobrowskis nėra geografijos kūrėjas? Netgi po langu besišnekantiems mirusiems jis „Paliktame name“ paskyrė mirties alsavimo persmelktą gatvę. Pasitelkęs fotografiją ir dūmus jis supynė lenkų mergaitei tinkamą istoriją: „mergaitė / ėjo per miškus“⁴. Žydų mergaitę jis sieja su romantiniu, neišvengiamai per miško tankmę į gilumą vedančiu Hölderlino keliu ir du kartus išgelbsti Bają Gelblung: du kartus ją atgaivina.

„Sarmatijos mete“ yra visi įrankiai, iš kurių galima atpažinti pranykusią tautą. Kiekvienas įrankis yra kliūtis kitam įrankiui. Atskirti dūmų, jie keičia vietą – visur, kur apsigyveno ir vėl pradingo sarmatai.

Eilėraštis po eilėraščio prieš mano akis stojosi pelenis poetas. Ši pelenė pilka sudaryta iš dviejų, o gal trijų rūšių dūmo: dūmo, kurį Bobrowskis nuolatos mini savo eilėraščiuose, – miglos horizonte, ryto ir vakaro sutemų, ugniakuro dūmų ir riboto regimumo; cigaretes rūkančio ir vos ne suodžiais apėjusio paties Bobrowskio; atstumo tarp Bobrowskio biografijos ir mano biografijos, įskaitant ir atstumą tarp Bobrowskio eilėraščių ir mano kalbos. Į kinų kalbą išverčiau dvylika Bobrowskio eilėraščių. Per pokalbius vertėjų dirbtuvėse Visbyje mane išpylė baimės prakaitas: nes spraga, kuri atsiveria tarp dviejų kalbų struktūrų ir supratimo pagrindų, yra neperžengiama, ir aš vis dėlto nepajėgiau savo vertime aiškiai išreikšti sąsajos, kurią atpažinau – poetologinio pokalbio ir giliųjų religinių struktūrų sąsajos. Ši dvidugnė prasmė sudaryta mažų mažiausiai iš istorinio arti (Čia) ir istorinio toli (Ten). Bet jei vienas šios sąsajos sandas pranyksta, kitas ne tik virsta fragmentiška vienpusybe, bet ir šita vienpusybė praranda prasmės akstiną. Abu susiję sandai tuo pat metu yra prasmės siuntėjai ir gavėjai. Kai dingsta vienas sandas, kitas jau nebėra nei siuntėjas, nei gavėjas. Pradingęs sandas mutuoja į vienintelį prasmės turėtoją ir akstiną. Mano vertimas prarado prasmės turėtoją ir akstiną. Nors keliskart mėginau gelbėti, man nepavyko pakeisti vertimo; tačiau keista – pakartotinai jį skaitydamas, tuščiose vietose jutau prasmę. Visiška absencija sukūrė tobulą esatį, tokią ryškią esatį, kad aš iš pradžių jos nepastebėjau. Kita vertus, šitas susigrąžintas džiaugsmas atsiranda dėl iškreiptos perspektyvos, todėl negaliu užtušuoti savo „nešimo“ (Tragen) ir „vertimo“ (Übertragen) nesėkmės.

Negaliu prisiimti atsakomybės nei už nesėkmės perdavimą ir prievarta išgautą kompensacinę sėkmę, nei už tai, kad mano vertimų skaitytojai neregi to reikalaujamo kito sando, o visų pirma už tai, kad kinų kalba negali ir neturi pakeisti savo kilmės dėl to kito sando, kurį įžvelgiau.

Tarp kalbų tvyro dūmai, už kuriuos atsakomybės prisiimti negali niekas. Todėl paaiškinimų ieškanti intervencija ir skolų atidavinėjimas kalboje, kuri aprūpina istoriją (kaip atmintyje sukauptą nesuvirškinamą realybę) istorija (kaip laiko tėkme ir aplinka), vis dėlto yra trikdys. Baiminuosi, kad mano supratimas apsiriboja tradicinėmis lyrikos interpretacijomis ir ignoruoja Bobrowskiui aktualią Vokietijos kaltę rytiniams kaimynams. Bet vis dėlto – koks laikas yra Sarmatijos laikas, kaip elgėsi žmonės tuo laiku? Atlyginti skolas yra vienas iš vėl išplitusių kelių, tačiau atsiminimų sutvarkymas per kalbą yra iš tikrųjų efektyvesnis būdas. Kai atsiminimai apie mirusias sielas tampa kalbine tikrove, jos prisikelia ir gyvena čia ir dabar. Jei traktuotume Bobrowskio skolos atmokėjimo motyvą kaip sąmonės dūmus, tuomet sarmatiškas sarmatų laikas iš tiesų išryškėja kažkurioje Lietuvos praeities vietoje; pasirodymas sąmonėje yra realumo ženklas.

Be abejonės, Bobrowskis turėjo abejonių ir galų gale negalėjo užkirsti kelio – užtenka vienos gudrybės, ir dūmuose – rašė jis „baltame veidrodyje“ – išryškėji tu, Tu, kuris gali būti oras – dūmai, arba tas, kurį dūmai galiausiai parodo.

O vaikas, kuris myli volungę? Ir jis yra tas „aš“, kuris rankomis negali suskaičiuoti laiko ir kurį paliečia jo vaisius, jis yra kalnų rudenį išmananti Ulla Winblad⁵, jis yra „mes“ –

 

Ech, laike, žmogiškos prigimties peili, ech, užmarštie, amatininke, žaidžiantis su peiliu –

Miglų aptrauktame Daube, toje (per kalbą? dūmus?) atnaujintoje arba atnaujinimo dar laukiančioje Sarmatijoje, kilusioje iš formos, kurioje visa įvyko, – tarytum suskambęs Géricault⁶ paveikslas.

 

Iš vokiečių kalbos vertė Laurynas Katkus

 

 

¹ Į lietuvių kalbą eilėraštis yra verstas Bronio Savukyno („Sarmatijos metas“, p. 83), tačiau kad būtų aiškiau sekti mintį, pateikiu pažodinį vertimą. Vokiškas žodis „Rauch“ reiškia ir dūmus, ir miglą.

² Eilutė iš Bobrowskio eilėraščio „Daubas“.

³ Vokiečių kalboje „giesmė“ yra vyriškosios giminės.

⁴ Iš eilėraščio „Raportas“.

⁵ Autorius daro aliuzijas į Bobrowskio eilėraščius „Kas atsitiko. Aš skaičiuoju laiką…“ ir „Ullai Winblad“.

⁶ Prancūzų romantizmo dailininkas, „Medūzos plausto“ autorius.