Eilėraščiai
Pradžia
Nukrito karnizas žemėn
užuolaidos pakeltos:
rudens langų rėmuose
dvasios piešia
žiūrovėms
Kaligrafija
Rūkas lauke
šiluma viduje
sumi-e maniera
nuliejo slyvos šakas
plona linija ant Ritos Ba
lango: grožėkis!
Gen šu lango stiklą
drakonas kepštelėjo
nageliu
įspaudė slaptą žinią
lango kamputy užantspaudavo:
mėgaukis, Agne!
Brėmenas
mieste iš brolių Grimų pasakų:
ragana slampinėja su šlepetėm per tiltą
ir žmones nužiūri
tik blizgantis pakabutis apsaugo
pabėgam į spalio fiestą
ten Jonukas su Grytute
kramto saldėsius ir supasi ant velnio rato -
tėvai neleidžia į mišką,
o mes alchemikų gatvelėj sustingstam:
aukso kiaušinis vitrinoje žiba
neparduodamas
Lemtis
Šoje ir Harada
Rošis jau tūkstančius metų
vis prasilenkia
dvi bodhisatvos -
Hokuosane paskutinė stotelė
abiems
Kuždesys
Pabudus iš sapno
Mevlana pakuždėjo eiles:
lai Rošis pakeliui į Japoniją
stabteli sufijų meilės mieste:
kur dervišai
sukdamiesi pamiršta save
ten virš Persijos
Auksinis visatos drakonas
te iškvepia visą aprėpiančią ramumą
Dvelksmas
Žalioj pievoj du vyrai
kendo imituoja
sulėtintai šoka baletą
virėja juos stebi už lango
vyresniojo žvilgsnį
atšviečia
ir
nuleidžia vokus
Zendo
Salėje susėdusiems trimis eilėmis
ateiviams
Zen meistras teptuku piešia tuštumą
Ūksmas
Pelėda ūkia sutemus lauke
Atėnės paukštis priklydęs į Sogenji
ką pranašauja?
Tykiai
Vakarėjant erdvėj prasilenkia
vyras ir moteris:
jis užkliūva už dulkių siurblio
o ji užsimerkia – suskleidžia žvilgsnio vėduoklę
ir jokio šuoro
Ruduo
Vėjas siūruoja
ar lapai juda?
gelsvas ruduo
medžiai valgo
nukritusius savo lapus
Kinchin
Kulniuojam ratais
rudenėjančio sodo…
Roši, kaip išeiti iš labirinto,
jei nėra nei mirties, nei gyvenimo?
Ratas
Ra
Tas
Sau
Lė
Gy
ve
ni
mo
tarp
s
nis
tik
ėji
mas
ir
iš
ėjimas
Zazen
Ego protas
taškos purslais – plukdo
į krantą skenduolius:
šimtų gyvenimų atplaišas
dilina
kol rimtis išsiskleidžia lotoso poza
sėdint,
dar vienas kvapsnis ir
vaiduokliai prašampa erdvėj
atsiveria lygumos už horizonto…
4 ryto
Tamsu, visi
Skuba prabusti
Kartoja maldas
Aušta:
Raudonas pjūvis danguj
Gyvenimo randas
Samu
Ardom senas 18 a. plytas
Margretos kieme, kur dardėjo karietos ir liko
kaukšėjimo aidas
Rošis iš marmuro ir žėručio
čia sudėlios Paukščių Tako
žvaigždyną
kelią į savo namus
ir pakvies visus
sutiktus mokinius į svečius
Vanagai
Trys vanagai
tris dienas
aukštai sklando
geras ženklas!
Moliūgų fiesta
moliūgų galvos:
geltonos, oranžinės, rausvos
per pietus ir vakarienę
virsta sriuba, koše ir troškiniu
pripildo mūsų kūnus auksinės spalvos
grynumo
Šventina
Budos ir patriarchai
Sogenji Hokuosan vienuolyne
laimina susitelkusius
švelniai atsuka į Budos prigimtį
kaip vėjarodes
Matau
Kasdien kiti debesys plaukia
giedru dangum
apsiniaukusiu
lyjant japoniškam lietui
šito šito
kaip smulkiems palaimos pinigėliams
–
Prie vonios kambarių
guminės šlepetės
Guliverių pamestos
ir vaiko priklydę
mažučiai sandalai -
tik su mažais čebačiukais
pateksi į dangaus karalystę
Jaukumas
Czugen ir Jiko
Iš savo didelio kiemo pamiškėje
Su stirnom
Perkėlė tarsi žodį į kitą eilutę
Savo šeimyninę darną:
Jauku Hokuosane
Egen
Alma kaip upeliukas
Vietoj nestygsta
Išminties akys Budos delnuos
Pėdose, kaktoje
Plačiai viską apglėbia
Kas
Kas
šviesą įleido į rūsį?
Raktą paliko spynoj
pro plyšį matos
juoda dievybė ugnies centre
ji sugeria įniršį
Keturios kryptys sukasi
Beribis erdvumas
Hamburgas
Pompėjos radinių paroda
centriniam miesto muziejuj:
bendro sapno fragmentai sumirga:
didikų menės ankštokos, freskos nublukę
Apolonas su garbanom
Ir labai riestu užpakaliu
Statula ištraukta iš pelenų,
Išsklaido ligų likučius,
raudonos kolonos iki pusės
kaip rabarbarų kotai įžemina
kad neišskristum iš kūno
lengvai prašmėžuoja matronos
vidinio kiemo vėsoj ir povų
šlamėjimas
o paskui – gatvė, prietema, kaizerio pastatai,
kavinė „Paryžius“ -
Prieš karą čia buvo mėsinė:
dabar su mumis „skina dieną“
Havajiečiai šamanai apsikarstę
girliandom
Šalia plikagalvis personažas iš filmo
„Powder“ grasina tobulumu
autobuso daužtas žmogus iš numirusių prisikėlęs
Du Egipto žyniai (taip jiems atrodo) neišsiskiria
minioje, mergaitė ir jaunuolis
Susimirksi ir geria vokišką alų
Regis visa tai buvo gal dešimtis kartų ir vėl
Pasikartojo kaip riterio šmėkla
Kaune
Apsilaupęs fontanas seniai
Nebeverkia
Obelys lapais nuklojo kiemo takus
Ir nė vieno ežiuko
