Adieu l’amour
Ne visi filmai, apie kuriuos kalba pažįstami ir nepažįstami žmonės, verti jūsų laiko. Tačiau Davido Fincherio filmai visada būna tokie aktualūs, kad bet koks bandymas išvengti kalbų ar minčių apie naujausią jo darbą sutriuškinamas. Niekas negalės paneigti, kad po Jeano-Luco Godard’o „Sudie, kalba“ lieka vidinė suirutė, kuri, žingsniuojant iš salės, o galiausiai patekus į šaltą žiemos orą, ima šiek tiek skaidrėti. Tai ženklas sumaišties, kuri gali būti tokia klampi tik tada, kai pagrindinė jums perduodama žinutė yra maksimaliai koncentruota ir gali būti komunikuojama tik per susvetimėjimo išgyvenimą. Viskas kartu – montažas, siužetas, citatų svoris ir garsas – sudaro grynosios minties vienį ir kartu nesudaro nieko. Išgyvenamas tikrų tikriausias žinojimas nežinant. Filmas „Dingusi“ („Gone Girl“, 2014) palieka kiek kitokio pobūdžio, bet irgi didelę sumaištį. Ji it cukraus pudros debesis kyla nuo pirmųjų filmo kadrų, kai pagrindiniai veikėjai susitinka ir įsimyli vienas kitą. Ir teatleidžia man Godard’as už tai, kad lyginu jį su Fincheriu, tačiau filmo „Dingusi“ poveikiui pabrėžti reikalingas kitoniškumu stiprus pavyzdys – toks kaip „Sudie, kalba“.
Per nepalaužiamą abejingumą pagrindinių veikėjų veiduose įsimylėjimas nuo pat pirmųjų scenų atsispindi labai sunkiai, bet tą būtų galima pateisinti bandymu parodyti paslapties nuojautą. Tiksinčią nelaimės bombą, kurios šalti amerikietiškos kultūros produktai, žinoma, niekaip savyje negalėtų atpažinti.
Kadras iš filmo „Dingusi“
Pagrindiniai personažai žaidžia meilę pagal visas taisykles – pirmoji pažintis vakarėlyje, vėliau jie iš jo pabėga, nes visas pasaulis, palyginti su jais, atrodo nuobodus. Cukrumi apibarstyti slapti pirmieji bučiniai tamsiose tarpuvartėse, aistros akimirkos bibliotekoje ir netikėtos piršlybos apsukriu teatrališku būdu prie nepažįstamų žmonių. Fincheris pradeda filmą apibrėždamas meilę kaip tokią, kokia ji niekada neturėtų būti – be galo neurotiška.
Kiek įtikimiau turėtų pasidaryti pradedant kalbėti apie pagrindinių veikėjų šeimas – juk vis dėlto būtent jos galėtų leisti kiek labiau įsigilinti į charakterius. Tačiau bandymas parodyti Niko (akt. Benas Affleckas) ir Eimės (akt. Rosamund Pike) šeimų istorijas dar labiau trikdo. Paviršutiniškas ir šabloniškas Niko šeimos pristatymas palieka daugiau klausimų nei atsakymų ir nieko neleidžia suprasti apie jį patį; jis atrodo labiau priverstinis, negu organiškai atsidūręs filmo istorijoje. Jo motina miršta nuo vėžio, o tėvas po jos mirties gyvena slaugos namuose. Būtent dėl motinos Nikas su dievinama (nedrįsčiau teigti, kad mylima) žmona atsikrausto į gimtąjį miestą. Atsikraustymas į šį miestą ir yra pagrindinis posūkis istorijoje; neurotiškai prasidėję santykiai ima griūti, nors griūties apraiškų būta jiems dar gyvenant Niujorke, nes abu įsimylėjėliai netenka darbo ir mėgautis gyvenimu darosi kiek sunkiau.
Taigi pora atsikrausto į gimtąjį vyro miestą. Iš toli trumpai parodoma motina su skarele, prie didelio namo pasitinkanti sūnų. Ir nuo to momento iki pat filmo pabaigos ore lieka kyboti klausimas, kodėl motina iš viso parodyta šiame filme. Ar nebūtų užtekę tiesiog paminėti jos mirties faktą? Juk Niko ir jos santykis lieka tokia pat didelė paslaptis, kaip ir santykis su tėvu, kuris, kaip ir Beno Afflecko veidas, rodosi bejausmis ir beprasmis.
Eimės šeimos istorijai skiriama daugiau dėmesio. Jos motina – rašytoja, rašanti knygas apie „nuostabiąją Eimę“, kuri yra daug nuostabesnė už tikrąją jos dukrą, ir dėl to, kas atskleidžiama nuo pat pradžių, Eimė turėtų skaudžiai išgyventi. Trauminis išgyvenimas rezonuojamas ironiškais Eimės komentarais jai dalyvaujant motinos knygos pristatyme; tik toks jis ir lieka. Galbūt Eimės gyvenimas, nuolat matuojamas „nuostabiosios Eimės“ personažu, ir yra jos išprotėjimo priežastis, tačiau tai tik nuojauta, kurios paneigimo ar patvirtinimo filme nėra. Eimės motinos personažą (tėvas šioje istorijoje yra beveidis) būtų įdomu nuodugniau paanalizuoti, tačiau žiūrint filmą darosi vis sunkiau suprasti reakcijas, kurios svyruoja nuo apatiško santykio su dukra iki be galo rūpestingo elgesio jai dingus. Motina kaip personažas lieka svetima žiūrovui, nes yra visiškai neįgali įtikinti savo demonstruojamų savybių tikrumu. Pradžioje atrodo, kad jos emocinis šaltumas galėtų būti dukters išprotėjimo priežastis, tačiau jos elgesys dukrai dingus paneigia bet kokius įtarimus dėl bejausmiškumo (net jei tai daroma tik iš puikybės) ir vienintelis įtariamasis lieka brangus Eimės vyras. Apibendrinant būtų galima teigti, kad Niko santykis su savo ir žmonos šeima ir Eimės santykis su savo ir vyro šeima yra visiškai vienodi – nebylūs.
Nikas ir Eimė pagal numanomus metus ir elgesį atrodo gan infantilūs ir labai panašūs; išskyrus faktą, kad vienas žudo, o kitas ne. Jų būtis emociniu lygmeniu svyruoja nuo Olimpo viršūnės iki Dantės pragaro. Nei su savo šeima, nei vienas su kitu, nei su visu aplinkiniu pasauliu per visą istoriją neužmezgę ir neišgyvenę tikrų ir visaverčių santykių, pagrindiniai herojai, režisieriaus suvesti cukraus pudros debesyje, filmo pabaigoje numetami sėdėti ant sofos. Pasakojimas nuo cukraus iki sofos laistomas krauju, Niko neištikimybe, skambiomis dienoraščio eilutėmis, tačiau siužetas nieko nepakeičia, nors iš pažiūros jis galėtų būti stiprus. Porai atsikrausčius į Niko gimtąjį miestą, santuoka žlunga – Nikas, panaudodamas žmonos pinigus, atidaro barą su dvyne seserimi (santykis su ja galėtų būti vadinamas bent kiek įtikimesniu), tampa dėstytoju, nutolsta nuo sutuoktinės, ima ją apgaudinėti. Tuo metu Eimė toliau kraustosi iš proto ir pasiekia apogėjų, kai pamato vyrą su kita. Kadangi pagrindiniai herojai nesikalba apie tai, kas vyksta (arba tai tiesiog lieka neatskleista), Eimė nusprendžia atkeršyti – suvaidina savo mirtį per jų santuokos penktąsias metines ir ja bando apkaltinti vyrą. Galų gale nužudžiusi dar vieną į save panašų (ligos požiūriu) buvusį vaikiną, grįžta pas vyrą.
Įdomiausia, kad Nikas, turėdamas net kelias progas pabėgti nuo taip nekenčiamos žmonos, to nepadaro. Iš pradžių atrodo, kad dėl baimės būti nuteistam mirties bausme, tačiau viskas apsiverčia, nes žmona grįžta. Filmo pabaigoje apsisprendimas motyvuojamas grįžusios žudikės žmonos nėštumu bei perdėtu visuomenės dėmesiu ir tai apibūdina jį kaip lygiavertį partnerį. Neturėdamas galių apmąstyti įvykių priežastingumą ir jų rezultatą, jis negali pasikeisti.
Lengva – toks žodis limpa filmui. Lengva žiūrėti filmą, nes lengva įsimylėti, lengva vesti, lengva nekęsti, lengva išprotėti, dingti, žudyti, grįžti, pastoti. Taip lengva, kad net baisu. Lengvumas turbūt nesąmoningai užkoduotas pavadinimo žodyje „gone“ – dingusi ne tik mergina, dingusi šeima, pagrindinių herojų gebėjimas vystytis, reflektuoti, gyventi ir netgi būti žmoniškiems.
Būtent dėl šios priežasties po filmo lieka didžiulė sumaištis. Išėjus iš salės ji ima vis didėti ir verčia nerimauti. Galbūt dėl to, kad filmas sėkmingai formuoja klaidingas sąvokas, o galbūt ir dėl to, kad dar sėkmingiau atspindi nūdienos tikrovę. Pagalvojus apie visa tai, vienintelė ryški frazė, kuri lieka skambėti sumaištyje, yra „Adieu l’amour“.
