Intymūs autoriai: Vaiseta, Drungilas, Gombrichas

Tomas Vaiseta. Paukščių miegas. Proza. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. 128 p.

Ar Tomą Vaisetą galima gretinti su… Chopinu? Manyčiau, taip. Liudininku ir tarpininku juk galima pasirinkti garbųjį T. S. Eliotą ir pacituoti jo eiles: „Koks intymus Šopenas, kaip jo sielai tenka / Kentėti…“ Tokia tat intelektualinės prozos kaina, o neretai ir dalia. Iš pradžių rateliuose ar individualiuose skaitymų kabinetuose, o paskui filharmonijų salėse. O gal ir atvirkštine seka…

Kartais kraipiau galvą ir iš malonumo caksėjau liežuviu skaitydamas „Paukščių miegą“. Visų pirma dėl savito pasakojimo konstravimo ir krypčių, dėl fantasmagoriškų detalių (pvz., žiogų orkestro apsakyme „Elgetų susirinkimas“) ar netikėtų siužeto vingių. Taip gali nutikti ir jums, jei pasirinktumėte vakarą pasigardinti Tomo Vaisetos apsakymais. Tiesa, nesiimčiau prognozuoti jūsų reakcijos skaitant, tarkim, apie protagonisto potyrius su nebyliu apsakyme „Paukščių miegas“ ar erotinius pasažus, kaip antai: „Mano mažoji Vilė, gležna pušies atplaišėlė – šilkinės odos keliu ėjau pas ją, kai staiga durys prasivėrė ir tarpdury išniro prakeikta senė“ (p. 92). Arba: „Kai jo ranka po žvalgybos galiausiai nuslysdavo iki tikrojo tikslo ir švelniai, bet atkakliai imdavo glostyti, Ievos akys taip išsiplėsdavo, kad jis iš išgąsčio ar iš laimės užsimerkdavo“ (p. 67).

Apsakymas „Paukščių miegas“ man padvelkė kunčiniška, jeigu norite – tūliška nata. Ne dėl poetinių pasažų, kurių šiame apsakyme (o ir kituose) išties esama, o dėl susitikimo lemtingumo. Smalsu, tačiau veikiausiai gerai, kad šiame apsakyme tasis occurrence omen troleibuse tarp protagonisto ir glaudžius šortus mūvinčio vyro, ant dilbio turinčio paukščio tatuiruotę, per daug ir neeksplikuojamas.

Rašytojų sąjungos leidyklos skelbiamo Pirmosios knygos konkurso nugalėtojas savo rinkinyje iš paukščių į lietuvių kalbą išvertė 9 sapnus – apsakymus. Vietomis smarkiai, mano manymu, dvelkiančius istoriškumu. Skaitant apsakymą „Avietė“ nepaliko mintis, kad autorius išrado naują būdą išrišti ar palaiminti, taip sakant, apsakymo pabaigą. Mano galva, tai galėtų būti lietuvių literatūroje naujas pasakojimo jungimo, užbaigos ir užglaistymo būdas, jis taip ir galėtų būti vadinamas – avietė. Nesišaipau, juk panašiai, gal tik nuosekliau, karštligiško bėgimo motyvą yra išplėtojęs Stefanas Zweigas ekspresyviausiame savo apsakyme „Amok“.

A propos – truputį burbuliavau lyg tetervinas, stengdamasis užčiuopti šios prozos spragas. Menkos jos, beveik nevertos dėmesio. Vietomis išsprūdusios pasakojimo gijos. Man regis, gal mažiau vykęs apsakymas „Dievo p.“, kuriame dėl veikėjų pertekliaus, pasakojimo laikų ir kompozicijos išbalansavimo veik atsitrenkiama į sieną, tačiau telpama į rinkinio rėmus. Nebuvau tikras, ar tikrai nepriekaištingas yra autoriaus pasirinkimas pasitelkti „visažinio pasakotojo“ perspektyvą nuostabiame apsakyme „Scherzo b-moll“ ir leidimas muzikos išsilavinimą turinčiam skaitytojui įžvelgti tam tikrą muzikinės kalbos neišmanymą ar lengvus alogiškumus („pasrūva Scherzo b-moll dramatiškos pradžios natos“ (p. 74) arba „jis girdi virtuvėje barškančius indus, gerokai permušančius Scherzo b-moll taktą ties pirmosios dalies riba“, arba „kūrinys perėjo į vidurinę dalį, kupiną tipiškai šopeniško lyrizmo“ (p. 78)). Šiame apsakyme taip pat esama subtilių, kaip intymių interpretuotinų dalykų. Net ryšys su patefonu dvelkia pulsuojančia erotika: „kartais jam kildavo noras glostyti jo išlinkų garsiakalbį kaip ištvermingo, nuolankaus, ištikimai tarnaujančio žirgo galvą“ (p. 73).

Tomas Vaiseta apsakymuose keletą kartų mini nepatentuotą Cortázaro frazę „žaidimas baigtas“. Būdamas autoriaus prozos gerbėjas noriu tikėti, kad jo kelionės beletristikos keliais, išnyrant iš mokslinių horizontų, tęsis. Gal net tikėčiausi tam tikro didėlesnio supanašėjimo su Orhanu Pamuku. Kodėl? Dėl pasijos miestui. Stambului ar Vilniui – negi tai svarbiausia. Istorijos kompetencijos. Iliuzijos iliuminacijos. Švariais pirštais kabinamos literatūros ir glūdumų tapybos.

„Paukščių miego“ budrumo ir somnambuliškumo santykį apibendrinti gal kiek netikėtai pasisiūlo Anaïs Nin, išnirusi iš Cortázaro romano „Žaidžiame klases“: „Sapnas atrodė panašus į bokštą, kurs nesuskaitoma gausybe sluoksnių kyla aukštyn ir nyksta begalybėje ar įvijai leidžiasi į žemės gelmes. Kai jis įtraukė mane savo verpetan, pradėjau suktis spirale. Nebuvo kelio atgal.“

Žydrūnas Drungilas. Kita stotelė. Humoreskos. V.: Gelmės, 2014. 112 p.

Unikalios ir rafinuotos prozos mozaikos. Įmantrūs minties viražai. Vietomis klaidūs, tačiau skvarbias ir žaismingas susitikimo su tikrove properšas atveriantys serpantinai.

Mano kukliu supratimu, leidyklai „Gelmės“ pasisekė, priglobus po savo sparnu šį autorių. Žydrūnas Drungilas yra vienintelis lietuvių rašytojas, kurio apsakymus yra publikavęs prestižinis leidinys „World Literature Today“. Tačiau ne tik todėl.

Kolegos ir bičiulio Marijaus Gailiaus recenzija apie šią knygą („Literatūra ir menas“, 2014.XI.21), net ir panašiai mąstant apie jos stipriąsias vietas, man pasirodė verta pratęsimo. Gal dėl derėtinų atpažinti aliuzijų į Rayų Bradbury (tai būtų paprasčiausias būdas įsiklausyti į knygos pavadinimą), kurį įvardinti fantastu būtų pernelyg ribota, panašiai kaip Émile’į Zola ar Honoré de Balzacą įsprausti į realizmo rūbą.

Skaitant „Kitą stotelę“ vietomis tenka sustoti ir gardžiai kvatotis. Gal net plačiau atvėrus burną nei skaitant Vytautės Žilinskaitės kūrinius. Kai kur galima įžvelgti sąsajų su režisierių Leos Caraxo, Jimo Jarmuscho ar Aki Kaurismäki kūryba (apsakymo „Įstrigęs veidas“ pabaiga, „Ego“, „Šimtas terabaitų“…).

Intymumas „Kitoje stotelėje“ atsiveria sąlygiškai nuosaikiau nei „Paukščių miege“. Intymumu, tačiau neįkyriu, man dvelkia kojos (pasakotojo kojos!) atsiradimo mūsų, skaitytojų, gyvenime galimybės eksplikacija („Mano koja jūsų gyvenime“) arba istorija, kaip Hariukas ir jo žmona išsikviečia orų mergaitę („Ori mergaitė“). Tiesą pasakius, šiame apsakyme, kaip ir dar keliuose, atsiskleidžia subtili žmonių santykių erotika, tad neatidengsiu širmos, maskuojančios subtilų pasakojimą.

Žydrūnas Drungilas yra kitokio su(si)kirpimo autorius nei, tarkim, žurnalistikos studijas baigę Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta ir Marijus Gailius (visi trys bendrakursiai – Rašytojų sąjungos leidyklos Pirmosios knygos konkurso laimėtojai). Šiaip ar taip, nesiimsiu nuodugniai analizuoti studijų krypties (Žydrūnas Drungilas, Vytautė Žilinskaitė, Juozas Erlickas – visi lietuvių filologijos studijas krimtę autoriai) ir mažne tobulo kalbos pojūčio reikalaujančio humoristinio žanro sąsajų.

Žydrūnas, baigęs redaktoriaus darbą „Šiaurės Atėnuose“, atvertė naują lapą lietuvių literatūroje. Tebūnie tai ne per skambu, o tęstina. Absurdo prozos įvardinimo rūbas tinka beveik visiems apsakymams, nors kai kurie prašosi pavadinami humoreskomis (liekant ties Vytautės Žilinskaitės ar Jurgio Gimberio suformuotais, tačiau neįnormintais kanonais). „Kitoje stotelėje“ – 30 prozos etiudų. Nuo apsilankymo kirpykloje ir ten gimusio „literatūros salono“ iki Giedros Radvilavičiūtės prisiekusius gerbėjus provokuojančio ekspresyvaus apsakymo „Šiąnakt aš miegosiu ant šieno“. Nuo Nietzschės amžinojo mito interpretacijos iki Kobo Abės „Žmogaus dėžės“ intuityvios aranžuotės „Kartoninio žmogaus pastangose“. Nuo „Pangasijų filė“ (!) iki kalbos, pasakytos per 17 džinsų vartotojų susirinkimą!

Literatūrai iš tikrųjų svarbu, kai fantazijos kriterijus lyginamas su kokybės. Nesu tikras, ar ties išmonės kriterijumi autorius, taip sakant, nepersistengė. Nesu tikras, ar unisonu skamba Žydrūno Drungilo tekstai ir Miglės Anušauskaitės piešiniai. Leidžiuosi į šiuos lengvus apmąstymus, nes norėtųsi, kad knygoje nebūtų estetines jusles (galbūt dėl maketavimo) vietomis rėžiančio jausmo, kai vizualioji dalis tekstus nebūtinai papildo.

Leidykla „Gelmės“ už autoriaus pasirinkimą nusipelnė komplimentų. Už nedidelę leidybinę nekompetenciją ir tam tikrą aplaidumą (frontispise trūksta knygos leidybą rėmusios Lietuvos kultūros tarybos logotipo) – lengvo botagėlio. O gal tik maketuotojas (-a)…

E. H. Gombrich. Meno istorija. Iš anglų k. vertė Irena Jomantienė. V.: Alma littera, 2014. 688 p.

Kur slypi šio autoriaus intymumas? Gal jis, švelniai tariant, trinktelėtas arfa, jeigu jo veikalas apie meno istoriją toks patrauklus ir tapęs kanoninis?

Vieno knygyno vitrinoje Vilniaus Universiteto gatvėje pamatyta „Meno istorija“ privertė godžiai atsiverti mano apatinį žandikaulį. Tačiau dėl to, kad laukdamas to, ko laukiu, ją netikėtai susiejau su Giorgio Vasari šiuo metu gan raritetine knyga „Žymiausių tapytojų, skulptorių ir architektų gyvenimai“.

Nėra paprasta kiek kitokiu aspektu aptarti šią knygą. Gerai, kad į pagalbą ateina vienas sociokultūrinis žaibelis, laivu iš Azijos atgabentas į mūsų kraštą. Tačiau apie tai kiek vėliau.

Gombricho „Meno istorija“, nors sulaukė šešiolikos leidimų, milijoninių tiražų ir bestselerio tarp meno istorijos leidinių vardo, neužsitarnavo didelio profesionalių menotyrininkų dėmesio. Kas žino, galbūt kaip tik dėl to po „Meno istorijos“ Gombricho išleista knyga „Menas ir iliuzija“ užkamšė menamas autoriaus meno recepcijos spragas. Šiaip ar taip, tai yra svari pažintinė knyga, nuo kurios galima atsispirti ir pasinerti į dailės istorijos pasaulį.

Gombricho, garbiojo Wölflino mokinio, „Meno istorijoje“ per kone septynis šimtus puslapių keliaujama nuo priešistorinių ir primityviųjų tautų iki vadinamojo modernizmo. Stabtelint Egipte, Mesopotamijoje, senovės Graikijoje, Romoje, Bizantijoje, Amerikoje bei Papua ir Naujojoje Gvinėjoje, tačiau ilgiausiai užsibūnant senojoje (gerojoje) Europoje. Tikrai verta. Dėl architektūrinių ir kitokių pažinčių, įskaitant Rafaelį, Laokoontą su sūnumis, netgi Homerą ir Anglijos karalių Henriką III, ką jau kalbėti apie Hortensio Félixą Paravicino ir kitus (Monet, Manet, Moore’ą ar Morissą).

Dvidešimt aštuoniuose knygos skyriuose pateikiamas istorinis ar filosofinis aptariamų kūrinių kontekstas ir, žinoma, iliustracijos. Milžiniškos erudicijos meno istoriko lūpomis prabylanti „Meno istorija“ turėtina beveik kiekvieno meno adoruotojo lentynoje. Panašiai kaip Vlado Drėmos „Dingęs Vilnius“ ar leidyklos „Šviesa“ 2007 metais išleista Claude’o Frontisi „Vizualioji meno istorija“.

Kalbant apie šio leidinio unikalumą ir tam tikrą istorinę slinktį Lietuvos (leidybos) padangėje, būtina paminėti, kad leidinys spausdintas… Kinijoje! „Alma littera“, pastaruosius keliolika metų atsidėjusi pelno siekimui, kaip pavyko sužinoti, gan ilgai laukė laivais atgabenamo šio leidinio. Galbūt per daug įsismaginau, tačiau šis faktas, man regis, rodo, kad rinkos globalizacija pasiekė paskutinę tvirtovę, pagamintą iš popieriaus… Gal ir iš vertybių. Ai, gal geriau nesigilinti. Ir išties nebūtina fokusuotis į tą Kiniją. Ir į knygos kainą, žinoma (šimtas trisdešimt devyni litai prieš Kalėdas). Tačiau kas dar, be knygynų tinklo „Pegasas“, galvoja apie pelną?.. Ir apie kokią menamą knygos kilmę. Viską galima priskirti „šiems laikams“ ar veik įvardinti: menas, pagamintas Kinijoje…

Beje, knyga sveria tiek pat kiek prieš kelis mėnesius įsigytas ir mano virtuvėje alkanas arijas nuolat traukiantis pilkšvas katinas baltomis letenėlėmis – Ticianas Kycius. Nei daugiau, nei mažiau. Galbūt nebetęsiu minties – o jei (neduokdie) Ticianas taip pat atgabentas iš Azijos…

Knygos laižosi pėdutes, purenasi kailį, pradeda murkauti. Autoriai laukia jūsų dėmesio. Intymumas imtinai. Ticianas Kycius ropščiasi man ant kelių.