Sukrėtimo belaukiant
J. M. Coetzee. Barbarų belaukiant. Romanas. Iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2013. 208 p.
Kalbėdama apie knygas dažnai pradedu nuo savęs, ir pradedu nesmagiai – uoliai ir su liūdesiu bambėdama. Nes tas J. M. Coetzee mane šiek tiek suglumino. Tiksliau – suglumino jo „Barbarų belaukiant“, knyga, žadėjusi sukelti ne mažesnį nejaukumą, nei, tarkim, man sukelia Franzo Kafkos kūriniai.
Kaip ir „Lėtame žmoguje“, „Barbaruose“ pirmuoju asmeniu savojo gyvenimo niuansus pasakojasi senyvas vyras. Jis – neįvardytame laike ir neapibrėžtoje geografinėje erdvėje tarpstančios Imperijos teisėjas. Laiko ir erdvės koordinačių nebuvimas turbūt tikslingas – užsibrėžiama kalbėti universaliai ir nupasakoti bet kokios tautinės valstybės gyvavimo būdą, kuris paklūsta rašytojo Umberto Eco romane „Prahos kapinės“ išreikštai minčiai – jeigu priešų nėra, vadinasi, reikia juos sukurti. Nes juk priešas suvienija tautą. Šiuo tautos priešo kūrimo laikotarpiu ir gyvena pagrindinis herojus. Į Imperijos pakraštį atvykus pulkininkui Džolui, imamasi atkakliai ieškoti barbarų buvimo pėdsakų. Ir jų, žinoma, randama: imami kankinti vietiniai klajokliai, vadinami upiniais. Teisėjas mato, kad savo ir svetimo skirtis yra tvirta ir neperžengiama, o žmogiškumas ir atjauta – nepageidaujami. Jis imasi prižiūrėti Džolo suluošintą merginą – kas vakarą ją mazgoja. Visgi ši besikartojanti scena, turbūt turėjusi būti atgailos alegorija, labiau dvelkia senstelėjusio dėdės fetišizmo išraiška. Negana to, teisėjas parveda barbarę namo, į jos gentį, o grįžęs susimoka įkalinimu, patyčiomis ir luošinančia nelaisve – taip tauta baudžia tuos, kurie nepaklūsta jos įstatymams.
Romane tarsi matuojamos žmogiškumo ribos – kada žmogus nustoja būti žmogumi ir pradeda elgtis kaip gyvulys? Ir kas yra tikrieji barbarai – keliaujančius prekeivius apgaudinėjantys Imperijos gyventojai, negailestingai belaisvius kankinantys ir luošinantys Imperijos kariai ar kitokį gyvenimo būdą pasirinkę klajokliai, neva grasinantys Imperijos saugumui? Knyga turi geros kokybės pasakojimo bruožų – kelia universalius klausimus apie žmogaus prigimtį ir apie tautų karų priežastis. Lakoniškos seno teisėjo išpažintys šiek tiek jaudina, tačiau nesukelia tikro širdies ir minčių virpulio. Sujaudina tik atviros ir barbariškos (!) Imperijos belaisvių ir teisėjo kankinimo scenos. O daugiau – tiesmukas, nors ir sklandžiai išverstas, net minimalia metafora nepridengtas kalbėjimas, kurį sekdama vis laukiau sukrėtimo. Jo nepatyriau.
