Kaip aš prisimenu lietuvių kalbos pamokas
Kol mano klasės draugai mokydavosi žodžių dalių ar literatūros kūrinių, aš skaičiuodavau ir skaičiuodavau. Ne todėl, kad man patikdavo matematika ar sekdavosi skaičiuoti. Skrupulingai tarsi vertingiausią druską sverdavau, išeis bent ketvertas trimestre ar neišeis. Išbris mano metinis vidurkis į teigiamą balą ar ne. Tai buvo kova už išlikimą. Nes nuo to priklausė, leis mane į aukštesnę klasę ar paliks antriems metams. Apie tai kaskart prasidėdavo kalbos, kai tik būdavo atverčiama mano pažymių knygelė.
Ir žinau, ką galvojate: kaip galima negauti šešeto arba bent ketverto iš kontrolinio?! Bet patikėkite, ne viskas taip paprasta.
Kartą taip žemai puoliau, kad mokytoja parašė man nulį! Ir piktino mane ne tai, kad tokio balo jau neįmanoma ištaisyti nei su daugybe ketvertų, nei su jokiu stipriu septynetu, bet tai, kad toks balas tampa vienuoliktas mūsų dešimtainėje vertinimo sistemoje. Galėtume sakyti – taip prastai pasirodžiau, kad net išėjau iš švietimo sistemos matricos.
Tarkime, aštuonetas jums normalus pažymys, o man jis tikras gelbėjimosi ratas. Įsikimbu į jo apskritas baronkas ir išneriu į paviršių, kur vėl galiu atgauti kvapą.
Dešimt. Šis mistinis padaras pažymių knygelėje toks pats retas kaip vienaragis sode. Vienintelė proga tokį pamatyti – tarsi paprastam arkliui pritaisyti kuolą prie kaktos; tas pat būtų prirašius tokį patį kuolą prie mano gėdingojo nulio.
Taigi bandydamas bent įsivaizduoti, koks galėtų būti gyvenimas „prie dešimtuko“, pro nulio skylę sulanguotoje pažymių knygelėje ėmiau įžvelgti erdvę, esančią už šio pasaulio. Tačiau kaip tai įmanoma? Apsidairiau, ar niekas nežiūri, ir prikišau knygelę prie pat nosies, kad galėčiau geriau įsižiūrėti. Skylė dar padidėjo ir įkišau į ją visą galvą. Keistas vėjelis papūtė man į veidą. Kas čia per vieta? Prisispyriau išsiaiškinti. Dar kartą apžvelgęs klasę, nepatogiai išlipau per šią angą ir pradėjau vaikščioti. Čia nebuvo nieko, kas man įprasta. Tarsi pro stiklą mačiau mokinius, palinkusius prie sąsiuvinių, rūsčius mokytojo žingsnius žiūrint, ar niekas nenusirašinėja. Nedrąsiai apsidairiau ir žengiau giliau.
Ilgainiui ėmiau vis dažniau čia lankytis. Netrukus atradau tokį dalyką kaip kūrybiškumas, kurio nebuvo anoje pusėje. Čia tryško vaizduotės fontanai, nukarusiomis kekėmis augo drąsa ir pasiaukojimas, kurie anapus nebuvo labai vertinami. Atradau sąmoningumą, kuris tik čia galėjo slėptis nuo griežto paklusimo buvusiame pasaulyje. O viską nušvietė prasmės saulė.
Kaip tikriausiai suprantate, liūdnai atrodė mano net ir patys karščiausi įrodinėjimai savo suolo draugui, kad jis turėtų paklausyti mano patarimo ir atrasti kai ką geresnio. Jo akimis, aš buvau mirtininkas. Bet argi ne mirties akivaizdoje mes aptinkame geriausius atsakymus į gyvenimo klausimus.
