Karaliaus sugrįžimas
Kaip ir visa biblinė literatūra, šis tekstas nuaustas iš užuominų per sąvokas ir kuriamus vaizdinius į religines ir kultūrines „kitų“ realijas, šaiposi, kartais tyčiojasi iš jų, kartais eina į dialogą, kartais perinterpretuoja – esant naujoms realijoms ir politinėms aplinkybėms – „kitų“ tekstus ir kitus biblinius tekstus. Čia turime eilutes, kurios biblistų tradiciškai priskiriamos Antrojo Izaijo autorystei (skyriai 40–55). Dar nėra aišku, ar tai kokios nors pranašo Izaijo mokyklos, ar nepriklausomo autoriaus, ar autorių kolektyvo darbas; ar jis cirkuliavo kaip atskiras ritinys, paskui redaktorių sujungtas su kitomis knygomis, kurios kartu sudaro dabartinę Izaijo knygą; ar jos (kaip ir kitų dalių) autorius (-iai) gyveno Babilone, ar „Izraelio žemėje“ (Palestinoje)? Kai kas mano, kad kultūrinės ir religinės užuominos ir vaizdiniai čia rodo Babilonijos realijas. Bet galimas ir kitas variantas. Babilonijos galybę VI a. pr. Kr. viduryje sunaikino persų karalius Kyras. Apie šį pažeminimą skaitome Pirmojo Izaijo knygos 14 skyriuje, kur Babilonijos karalius, užsimojęs pavergti visą pasaulį, prilyginamas Aušriniui, Aušros sūnui (14, 12) (Vulgatoje Aušrinis išverstas Lucifer) – o tai užuomina į „kanaanitišką“, t. y. sąlygiškai „Vakarų semitų“, religinį vaizdinį, dievybę, kuri bus nublokšta į Šeolo gelmes. Tai „Izraelio žemės“ realijos. Nors Babilonijos ir Palestinos (bei Finikijos) religijos turėjo nemažai ką bendra: senojo pasaulio dievai nevaikščiodavo paskui savo „ganomuosius“, jų neieškodavo ir neguosdavo. Nebent vieną kitą legendinį herojų – didvyrį (epuose). Jei jie keliaudavo, tai tik pas kitus dievus, ir tam, kad įgytų reikiamų galių. Mitai apie dievų keliones, patirtus iššūkius, mirtį ir prisikėlimą, įsiviešpatavimą nugalėjus priešus ir karūnavimą buvo tai, kuo tas pasaulis gyveno. Gyveno tiesiogine šio žodžio prasme: dievai kaip karaliai ir ganytojai, nuo kurių buvimo jiems pastatytoje šventykloje priklausė krašto, šalies, miesto, kuriame jie viešpatavo, gerovė, tiesiog atlikdavo savo darbus, savo užduotis, ir žmonės neretai jiems tebuvo reikalingi kaip pagalbinė darbo jėga ar kaip tie, kurie kaip baudžiauninkai, eidami lažą, juos aprūpindavo reikiamomis gėrybėmis gyvenimo kokybei pagerinti. Tai buvo abiem pusėms naudingas darbų pasidalinimas. Dievų buvimas krašte turėjo būti jaučiamas tiesiogiai kaip ekonominis klestėjimas ir taika. Tam jie ir buvo dievai, o žmonių karaliai – jų vietininkai (lyg kokie popiežiai). Ir kraštą, miestą ištinka katastrofa, kai sauganti, gananti, karaliaujanti dievybė pasitraukia. Vienintelis būdas atkurti gyvenimą ir gerovę – susigrąžinti savo dievą, nuo kurio tai priklauso: atpirkimo atnašomis, aukojimais, atgaila.
Šiandien skaitomame pranašo tekste ir skelbiama, kad Jis – Izraelio Dievas – ateina, sugrįžta. Jo Šlovė (Kavod) – kas rabiniškoje terminijoje reiškia patiriamą, net ir REGIMĄ Dievo buvimą, – vėl bus čia. Ją IŠVYS visa žmonija. Rabiniškose interpretacijose tai nėra metafora. Gyvas Dievas, kuris YRA, apreiškia save ne tik ausims, bet ir akims (todėl ir negalima jo vaizduoti ir taip bandyti priversti jį įsikūnyti tame atvaizde, kaip daro stabmeldžiai). Tekste jis apibūdinamas kaip karys („Štai Viešpats DIEVAS ateina su galybe, jojo ranka – valdinga“) ir kaip ganytojas (liaudiškai – piemuo), kuris rūpinasi savo banda ir ją vedžioja – tradiciniai karališkumo vaizdiniai, ir kaip geras darbdavys, mokantis ne tik gerą atlyginimą, bet ir atlyginimą avansu (kas ir šiandien visiems labai aktualu). Šis „karaliaus sugrįžimas“ reiškia „lažo“ (kai gyvenama ir dirbama kitiems, o ne sau, svetimoje žemėje, kur esi ištremtas (-a), išnaudojamas (-a), priverstas (-a) paklusti gniuždančioms sistemoms) pabaigą, išlaisvinimą, žmogiškojo orumo, kaip jis suprantamas Biblijoje, sugrąžinimą (skirtingai nuo senovės babiloniečių, kuriems žmonės buvos sukurti darbui ir dievų aptarnavimui, Biblijoje žmogaus orumas labiausiai išsiskleidžia poilsio – šabo – dieną, švenčiant, sugrįžtant į „Edeno sodą“, kur galima mėgautis savo Dievo draugija). Ir nors visas žmogaus gyvenimas – lyg laukimas tokio „karaliaus sugrįžimo“, sunaikinus žiedą (prisimenant trečiąją „Žiedų valdovo“ epopėjos ekranizacijos dalį, kur pasaulinis blogis, ištikęs dėl vieno karaliaus nuopuolio, panūdus turėti žiedą, įkūnijantį kosminio blogio galybę, galėjo būti įveiktas tik jį sunaikinus lyg pačią mirtį), „Vakarų pasaulio“ krikščionys kasmet skiria keturias tamsiausias metų savaites šio laukimo intensyvesniam apmąstymui. Skirtingai nei judėjams, kurie dar laukia Mesijo pasirodymo, Karalius čia jau buvo gimęs „laikų“, t. y. „krikščioniškos eros“, pradžioje, bet kiekvienais vadinamaisiais liturginiais metais jis vis iš naujo gimsta ir vis iš naujo miršta (tik virtualiai, suprantama, nors kai kas, būna, įsijaučia į šiuos „slėpinius“ taip, kad išgyvena kaip realiai čia ir dabar vykstančius mistinius įvykius).
-akp-
