Blauzdos

Grožis turi aibes kintančių pavidalų. Jei vieną dieną išvystume save perdarytą pagal savo paties vaikystės grožio kriterijus, kažin ar labai jau gražūs sau atrodytume.

Būdamas vaikas svajojau turėti tokias pat neįtikėtinai plačias blauzdas, kokias turėjo viena mano tėvų bičiulė Roma. Jos blauzdos buvo plačiausios iš visų anuomet mano matytų. Dabar sakyčiau – tikriausi kumpiai, kurių negalėjai nepastebėti ir kurie, kaip man tada atrodė, tiesiog buvo tam ir sukurti, kad pranoktų visas kitas blauzdas.

Tai buvo blauzdos pirmūnės, į kurias turėjo lygiuotis visos kitos blauzdos. Galbūt man taip atrodė ir todėl, kad blauzdų turėtoja pasižymėjo dar ir skambiu, sidabriniu balsu, gražiomis lūpomis, kurias mokėjo dailiai sudėti ir gražiai pasiryškinti. Be to, ji visada skaniai kvepėjo. Būdama vaikas, šį kvapą suvokdavau kaip dar vieną išskirtinumo ženklą, kuris žymėjo ir blauzdas.

Mano mama nemėgo kvėpintis, tad jos blauzdos, nors irgi gana tvirtos, neatrodė tokios patrauklios. Veidrodžiai ir vitrinos mane, šešerių ar septynerių metų vaiką, kvietė dažniausiai vienintelio dalyko: dar sykį pasižiūrėti į savo blauzdų atspindį, dar sykį pasitikrinti, ar labai toli jis nuo mano siektino modelio – tetos Romos blauzdų.

Kartais man imdavo atrodyti, kad mano blauzdos netikėtai ėmė storėti ir kad nežinia už kokius nuopelnus esu išrinkta būti tų gražiųjų, plačiųjų Romos blauzdų grožio paveldėtoja.

Tiesą sakant, tai buvo mano paslaptis: mano blauzdos, kaip man tada vaidenosi, bus pranašesnės už mano mamos. Man atrodė, kad tai nėra labai gerai nei taktiška. Turėjau apie tai net neprasižioti. Man privalėjo užtekti to, kad vitrinose savo išskirtinumo, išrinktumo liudijimą matau pati.

Būdavo dienų, kai man imdavo atrodyti, kad mano blauzdos anaiptol nėra tokios plačios, kokių norėčiau ir kokios man atrodė prieš keletą dienų stiklinių durų atspindyje. Tomis dienomis prie atspindinčio paviršiaus man reikėjo stovėti ilgiau. Kraipydavau galvą, versdama save pamatyti savo blauzdas kuo platesnes. Kilnodavau pirštus, bandydavau įtempti raumenis. Tai darydavau tol, kol tik niekas manęs nesutrukdydavo ir kol manyje įsižiebdavo viltis: o vis dėlto jos ypač plačios!

Neįsivaizduoju, ką daryčiau su tokiomis blauzdomis dabar: jos netilptų į siaurėjančius džinsus, joms dargi reikėtų siūdintis specialius žieminius aulinius.

Imčiau tas plačias tetos Romos blauzdas nebent tuo atveju, jei man jos būtų pasiūlytos su tvirtomis, švariomis, elastingomis jaunatviškomis venomis.

Prieš porą metų netikėtai sužinojau, kad mano venos nebe tokios jaunos – panašiai kaip ir aš pati. Kelionės į Gruziją metu mano blauzdos pirmą kartą gyvenime ištino taip, kad tapo panašios ne į kumpius, bet į stulpus – būtent tokios neišraiškingos formos blauzdos vaikystėje man atrodė pačios negražiausios.

Romos blauzdos buvo plačios, tačiau ties blauzdikaulio apačia galėjai pastebėti tvirtus gurnelius ir liauną, nedidelę pėdą. Vėliau tai tapo pretekstu avėti bent vienu numeriu mažesnę avalynę, slapčia kankinantis dėl grožio.

Neįsivaizduoju, kad panašias į Romos blauzdas turėtų kuri nors manekenė. Mat visuomenė kažkodėl savavališkai, negailestingai, iš bukos inercijos suniekino plačių blauzdų grožį.

Vieną gražią dieną visiems ar bemaž visiems tapo aišku, kad gražios blauzdos tos, kurias būtų galima susieti su gazelės ar stirnelės įvaizdžiu.

Turbūt dėl to vieną gražų rytą ar vakarą man staiga parūpo, kad mano blauzdos nebebūtų panašios į mano pasigėrėtinos gražuolės Romos.

Nuo to karto veidrodžiuose, vitrinų ir durų stikluose privalėjau atpažinti save laibakoję, bent jau menką užuominą į tai. Tačiau dabar šį savitaigos darbą dirbau ne kaip kažkieno grožio įkvėpta laisvoji, o kaip viešosios nuomonės spaudžiama vergė.

Visas šis grožio virsmas, visas šis prievartos mechanizmas gyvenimui suteikė gana nemalonaus prieskonio. Jaučiausi verčiama grožėtis kažkuo, kas neatrodė gražu. Tai prilygo bandymams prievarta įdiegti naują tikėjimą. Jausdama didžiausią nesaugumą ir mano tikrojo tikėjimo išniekinimą, likau abejoti, ar apskritai esama grožio, kuris nėra išmoktas ir kurį pažinti išmokoma bemaž prievartiniu būdu.

„Visuomenė, verčianti grožėtis tuo, kas man negražu, yra nedora, nesaugi ir man svetima“, – buvau priversta nutarti.

Vos tik spėju tai primiršti, užtenka žvilgtelėti į kieno nors blauzdas, ir prieš akis iškyla visa ši niekinga visuomenės prievartautojos prigimtis.