Juostos iš Marcinkonių apylinkės

ETNOGRAFĖ

Juostų audimas šioje apylinkėje yra plačiai žinomas. Seni žmonės pasakoja, kad šiais laikais mažiau yra audžiama juostų negu seniau. Įvairiaspalvių ir įvairiaraščių juostų surasti šiandien galima daugiausia pas senas moteris, kurios audė būdamos jaunos. Šių dienų mergaitės mažiau užsiima juostų audimu.

Šįmet atlankiau šiuos sodžius: Marcinkonis, Darželius, Zervynus, Žiūrus, Trakiškę, Bižus, Šunupį, Kašėtas ir Mardesavą.

Šiuose sodžiuose, o taip pat ir kituose, dar iki šių dienų užsiliko audimo juostų paprotys. Kiekvienos jaunos mergaitės pirma pareiga yra išmokti austi juostas. Seniau dar mažos mergaitės, ganydamos galvijus, ir paaugusios kiekvienu laisvu laiku ausdavo juostas, sukdavo į kamuolius ir kraudavo į kubilus.

Marcinkonių apylinkės juostos audžiamos pagalba mažų nytinių stovukų. Visų pirma apmetami siūlai ant įvarytų į sieną kuolelių, arba „an kojos“. Metmenys sudaro uždarytą ratą, kurio apskritimas sudaro juostos ilgį. Plotis priklauso nuo apmestų siūlų kiekio.

Metmenis audėja prisiriša prie savęs, o kitą jų galą prikabina prie sienos, tvoros arba medžio. Taip pasiruošus galima pradėti austi. Ant tam tikrų medinių šakučių uždedamas kas antras neporinis siūlas taip, kad vienas siūlas eitų į viršų, kitas į apačią. Prie neporinių siūlų pririšama medinis pagalėlis, vadinamas skietas. Pakeliant šį pagalėlį darosi žiotys, pro kurias perkišamas siūlas, vadinamas „audmeninis“. Siūlas suvejamas į mažą kamuolėlį arba ant medinės adatėlės. Raštai susidaro pakeliant arba nuleidžiant metmenų siūlus.

Dažniausiai audžiamos juostos iš naminių lininių siūlų, primaišius vilnonių, arba – tik iš vilnonių įvairiaspalvių siūlų. Audžiama ir iš pirktinių siūlų.

Juostos ilgis siekia nuo 2 iki 4 mtr., o plotis – nuo 2 iki 8 cm. Spalvų suderinimas – gana įvairus. Dažniausiai betgi sutinkame baltą spalvą, derinamą su įvairių atspalvių raudona, baltą su žalia, baltą su fijoletine, geltoną su žalia, baltą su juoda ir t. t. Randame taip pat trispalves juostas iš žalių, geltonų ir raudonų siūlų.

Raštai dažniausiai geometriniai, rečiau imami motyvai iš gamtos. Galime pamatyti įvairių žvaigždučių, kvadratų, rombų, spindulių, grėblelių pavienių ir dvigubų ir t. t.

Taip pat vartojami raštai gėlių, lapelių, šakučių, gyvulių ir t. t.

Juostų galai užbaigiami kutais įvairių spalvų siūlų, o kartais ir kaspinėliais.

Juostas dažniausiai juosi vyrai ant viršutinių drabužių. Kartais daromos iš juostų vadelės, kurios vartojamos važiuojant į atlaidus, piršlybas ir į kitas iškilmes. Juostos ypatingai vartojamos per vestuvių apeigas. Kiekviena mergaitė prieš tekėsiant prisiaudžia keletą kamuolių juostų, vėliau važiuodama kaipo nuotaka į vyro namus sustoja prie kiekvieno pakelės kryžiaus ir jį sujuosia. Tai yra dovana Kristui prašant, kad Jis laimintų ją naujame gyvenime.

Seniau, o taip pat ir dabar, nuotaka, atvažiavus į vyro ūkį, juostą užmeta ant vartų, kurią pasiima vaikinai. Įėjus į pirkią padeda juostą ant vadinamos duobės, kurioje laikomi pelenai su žarijomis, kitą pakabina ant samties. Juostomis apdovanoja vyrą ir vyro gimines. Kada susirinkusios moterys vestuvėse pradeda nuotakai dainuot dainas, vadinamas „juostaitėmis“, toji moka joms juostomis. Juostomis apdovanoja šokėjus, kurie ją pašokdina. Antrąją vestuvių dieną jaunoji juostomis apdalina susirinkusius. Pirkioje padeda juostą ant šluotos, kurią pasiima tas, kas šlavė pirkią, kitą padeda ant šaukštų, toji tenka šaukštų mazgotojai.

Geresnes ir platesnes juostas gauna vyras ir jo broliai, siauresnes ir menkesnes jaunoji išdalina moterims ir vaikams.

Juostomis naudojamasi ir kai kuriose magiškose praktikose. Ūkininkas, kurį apvagia, kryžiumi sujuosia „inčiavocine juostaiti“ stalo kojas, kad vagis nenuneštų pavogtų daiktų ir kad lengviau būtų jie surasti.

Kalėdų pirmosios dienos rytą šeimininkės padaro iš juostos ratą, papila grūdų ir lesina vištas, kad vasaros metu vištos nemėtytų kiaušinių patvoriuose, o eitų dėti į vieną vietą.

Užgavėnių vakarą piemuo surenka šaukštus ir surišęs juosta drauge su samčiu padeda į kampą, kad galvijai laikytųsi kartu ir nekriktų.

Šie gražūs mūsų liaudies papročiai pamažu nyksta. Seniai dar ir šiandien jų laikosi, bet jaunoji karta neseka savo tėvų pėdomis. Tai tikrai liūdnas reiškinys. Visus gražius papročius jaunoji karta turėtų saugoti ir palaikyti.

„Kalėdų žvaigždė“. Vienkartinis leidinys.
Vilnius. 1938 m. gruodžio mėn.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.