Kabinetas

Liga yra naktinė gyvenimo pusė ir labiau varginanti pilietybė. Kiekvienas gimstame su dviguba pilietybe – sveikųjų karalystės ir sergančiųjų karalystės. Nors norėtume naudotis tik geruoju pasu, anksčiau ar vėliau kiekvienas iš mūsų yra priverstas, kad ir trumpam, pripažinti save tos kitos šalies piliečiu.

Susan Sontag, „Liga kaip metafora“

 

Įsiveržiu į jo kabinetą suplukusi ir greitai nusėdu ant kėdės. Blyškios sienos; kabinetas baltas. Kėdė mėlyna. Nemiegu jau savaitę. Jis rašo receptus, paskui pasisuka ir nužvelgia mane.

Ironiškai, per akinių viršų.

– Kuo skundžiamės šiandien?

Pasimuistau.

– Tuo pačiu.

– Vėl jaučiatės… prislėgta?

– Šiek tiek. Truputį. Švelniai tariant.

– Pažiūrėsiu į jūsų bylą.

Popieriai. Ekranas.

– Jau pusmetį geriat citalopramą?

Linkteliu.

– O terapija?

Vėl linkteliu.

– Vis dar lankote terapiją?

– Paskutinįsyk buvau pavasarį. Terapeutas sakė, kad, jo nuomone, toliau galiu dirbti pati. Pas juos daug žmonių, milžiniška eilė.

– Vaistų kursas – baigtas. Pagal datas, pagal kalendorių. Pusmetis yra laikas, duodamas bandomajam laikotarpiui.

Man dreba rankos.

– Na…

– Kaip jaučiatės pastaruoju metu?

– Nelabai.

– Miegat?

– Nelabai.

– Ar turite apetitą?

– Sunku pasakyti. Po truputį.

– Cha cha cha. Ar mąstote apie savižudybę?

– Retkarčiais.

– Žinote, sportinė veikla itin padeda; ar sportuojate?

Neiškenčiu:

– Didžiąją dalį dienos praleidžiu gulėdama lovoje ir mąstydama apie mirtį; tad ne, nesportuoju.

– Tad visgi dažnai mąstote apie savižudybę?

– Tai sudėtingiau, negu… negu „mąstote“.

Ironiškas žvilgsnis per akinių viršų.

Kaip jam nupasakoti šitą šitą šitą nesuvaldomą norą, šį geismą. Anapus priežasties ar kvapo; nebūti. Turbūt maloniausias jausmas Žemėje – nebūti.

Šiomis dienomis – kai teegzistuoja lova, siena, antklodė – kol pasidaro per karšta – aš tirpstu; aš tirpstu tabletė po tabletės, tai nesibaigianti masturbacija link orgazmo, kurio niekad nebus. Mano antklodė išausta paukščiais, pirkau, mąstydama apie tropikus, bet kuo ilgiau į juos žiūriu, tuo labiau jie man rodosi išberti pražydusiomis obelimis, tokie balti egzaltuoti taškai. Kambario kampe, ant lubų, apsigyveno boružė, ją reikėtų išnešti, jai maisto čia nėra nei oro, bet kaip ją sugriebti, nesutraiškant taškų ir raudonio, – ir verkiu, verkiu dėl boružės, kuri mirs mano kambario kampe, nes nežinau, kaip ją išnešti, jos nesutraiškant…

Vakar verkiau teatre, žiūrėdama Williamso „Geismų tramvajų“. Blanša staugdama blaškėsi po sceną – tai buvo visai kitokia Blanša, negu rodė Almodóvaras – ir ją išnešė, tiksliau tariant, išvilko, ji šoko ant sienos, bėgdama, skrisdama nuo Kovalskio, ji staugė, kriokė, šis garsas ėjo iš kažkur giliai giliai, iš paties plaučių dugno, ir jis ją nusviedė, taręs: „Šis pasimatymas mūsų laukė itin ilgai“, ir prispaudė prie scenos; ir nejudėjo. Visi mes nekvėpavome, visi mes buvom to bendrininkai, ir Blanša net nevirpėjo, o Kovalskis, atsitraukęs ir pasitaisęs kelnes, nuėjo pjaustyti arbūzo.

Stela neišėjo; ji liko, apglėbta Kovalskio, maitinančio ją šaukšteliu, ir mes visi žinojome, kad geruoju visa tai nesibaigs, bet, visgi, buvome to bendrininkai, nes tiesiog stebėjome, ir išvis steloms, kovalskiams ir blanšoms niekada geruoju nesibaigia; oi tu, šeimos ramybe. Už stelas ir kovalskius moka blanšos, išvedamos sanitarų, – ji vilkėjo Renesanso madonų mėlynumo suknelę ir buvo basa – blanšos, skraidančios nuo metaforos iki metaforos, nuo suknelės iki suknelės, kol kovalskiai jas pritreškia ir išsiurbia.

Ir kai vėlei guliu tarp paklodžių, bandydama prisišaukti nors akimirką miego, matau šimtus kovalskių, įeinančių pro kambario duris ir liepiančių man apsirengti; susitvarkyti plaukus; išeiti į gatvę, į gyvenimą.

Užtenka poros mažų citalopramo tablečių – baltų kaip obelų žiedai pavasarį, mažų mažų kaip snaigės – kad kovalskiai išeitų; bet jie sugrįžta, jie visada sugrįžta.

– Kartais viršum manęs… mano galvos, sakykim… atsiveria juodas plyšys ir aš išsenku; mane apima milžiniškas noras staugti, bet tegaliu kūkčioti ir draskytis rankas, kol nurimstu.

– Ar bandėte žudytis?

– Ar bandžiau?

– Ar bandėte?

– O.

Ištiesiu savo kairiąją ranką, vena į viršų.

– Suprantu. Bet – ne pjautinės?..

– Tam neturiu pakankamai drąsos.

Prieš savaitę smarkiai lijo, ir buvo penktadienis, vienišiausia savaitės diena. Mano asmeniniame kalendoriuje – viena tų dienų, kai labai norėjau mirti ir, duše skusdamasi pažastis, žiūrėjau į savo rožinį skustuvą, galvojau, kaip paprasta, išties kaip sudėtinga, pora riešo judesių, tartum į arbatą dėtum cukraus, ir galbūt štai va, viskas.

Štai šitas viskas gąsdina; skaičiau Virginios Woolf dienoraščius, ir ji rašo: kiekviena valanda, nepriėmus šito sprendimo, spendžia verdiktą – ar buvo verta, ar ne… o tų valandų – šimtai – ir valandos niekad nesibaigia. Jos nepailsta. Valandos mus suvynioja vaton, verčia tikėti – už šio kampo, šio butelio dugne, šioje lovoje – bus nauja; nematyta. Verta. Ir tą minutę, sugriebę šį kauką už uodegos, mes išsiskaidome – mūsų nėra, nes tuo momentu mes esame visos intersubjektyvios visatos – ir išsiliejam jūromis.

Grįžta valandos; laikrodžiai ant rankos ir sienos. Nepriimti sprendimai vaidenasi rožiniais skustuvais. Jiems neturiu drąsos; o gal dar per mažai pavargau.

Woolf įžengė upėn parašiusi „Tarp veiksmų“. Europoje siautė Antrasis pasaulinis karas, Londone subombardavęs jos ir Leonardo namus, o „Tarp veiksmų“, anot jos, buvo visiška nesėkmė. Galbūt vėl dainavo graikiški balsai, girdėti jaunystėje. Manau, kad ji pavargo.

Akmuo palto kišenėn ir…

– Bet, grįžtant į penktadienį, juodoji skylė vėl buvo viršum mano galvos ir raudojau bene šešias valandas, pati nežinau kodėl, ir, nagams prilietus odą, man palengvėjo, drėskiau giliai, skaudėjo kaip velnias, bet šitas skausmas buvo mano, mano, mano, aš jį sukūriau, galėjau jį valdyti ir, rankai nusidažius raudonai, lioviausi.

– Kodėl ne skustuvas?

– Tai buvo mano, ne skustuvo.

– Ar tuo metu gėrėt vaistus?

– Taip. Ne.

– Norint rezultatų, reikia juos gerti reguliariai.

– Bet – man palengvėjo – buvau šokiruota – šokiruota… bet tai buvo mano.

– Norint rezultatų, reikia vaistus gerti reguliariai.

Aišku, paskui viskas grįžo į savąsias pozicijas. Oficiali istorija – „slydau“; pusantros savaitės nešiojau ilgarankovius marškinius, kad darbe nekiltų klausimų. Mano geriausia draugė, žinoma, permatė šią istoriją ir sakė kitąsyk, kai atsivers juodoji skylė, jai skambinti, bet viskas nėra taip paprasta; žmonės neturi kantrybės su padaru, dešimt valandų gulinčiu gemalo poza ir bliaunančiu dėl Blanšos.

Nagų žymės ant odos atrodo tartum korys.

– Vaistai, jie… jie trumpam mane sutvarko, aš galiu funkcionuoti, galiu dirbti, bendrauti, tarsi atbukina tą peilį, kasdien badantį mano smegenis, bet, pripratusi prie šito vakuumo, aš dūžtu.

– Jeigu po terapijos ir šešių mėnesių jaučiatės taip pat, juos gerti gali tekti visą gyvenimą.

Jis išrašo dviejų mėnesių dozę – maksimalią, pagal įstatymą – 56 tabletės, skirtos atbukinti peiliui mano smegenyse. Ir liepia sugrįžti.