O vis dėlto, Viešpatie
Karlas Rahneris yra skirstęs tikinčiuosius į vasarinius ir žieminius. Pirmieji nuo ryto iki vakaro ne tik kalba ir galvoja apie Dievą, bet ir tiesiog mato jį kiekviename žingsnyje. Viešpats juos laiko nutvieskęs lyg amžinoji vasara. Jei nori, per patį viduržiemį ar juodžiausią naktį. Su antraisiais, priklausančiais žiemai, būna priešingai: kad ir kiek geistų ir maldautų, joks dieviškos šviesybės spindulys neperskrodžia jų gyvenimo. Jų Dievas – nusileidusi saulutė. Jie kažin kaip tiki, nepaisydami Dievo pasitraukimo ir susitaikę su savo žiema. Gal net pamilę ją tarsi Velykų rytmetį.
Nors daug kas girdėję apie šv. Kryžiaus Jono sielos naktis ar Motinos Teresės abejonių pinkles, vis dėlto ir toliau mėgstama porinti, kad pats žmogus išvaro Dievą iš savo širdies. Per nuodėmę, per puikybę, per išdidų nenorą būti priklausomam nuo vadinamojo aukščiausio gėrio. Pasitelkusi biblinės retorikos fragmentus, religinė institucija užsidega troškimu sugrąžinti nusidėjėliams prarastą Dievo šypseną. Būtinai kalbama iš ano vasarinio tikėjimo pozicijų, apsimetus, kad ji sava, išsikovota dorybėmis ar paveldėta, kad kiekvienas, įvykdęs tam tikras sąlygas, užsitikrina dangiškos malonės lietų iki kito suklupimo.
Pranašo Izaijo knygos pabaiga, iš kurios paimtas mūsų aptariamas tekstas, istoriškai priskiriama laikotarpiui, kuris galėtų būti vadinamas pergale, švente, dieviškos meilės ir ištikimybės triumfu. Babilono priespauda nutraukta, tremtiniams leista grįžti į Jeruzalę, Dievo pažadai tapę tikrove. Džiugesio ir naujų galimybių metas. Užuot dėkojus ir garbinus Viešpatį, atsiranda štai tokios skausmingos eilutės. Kolektyvinė rauda, dejonė, skundas dėl Dievo, kuris apleidžia saviškius. Tai, kas mažiausiai tinka naujo gyvenimo aušroje. Vasarinio tikėjimo kaukė viepiasi ir aiškina, kad dėl visko kalti patys žmonės. Jie vėl bus nusidėję, nuklydę nuo tiesos kelio, todėl sulaukę iš dangaus pykčio, o ne palaimos. Pats pranašas juk atgailauja dėl savo tautos blogų darbų, kurie nešantys visus kaip vėjas. Tačiau Izaijo knygoje jau buvo suvestos dieviškos sąskaitos, sutvarkyta nusikaltimų ir bausmių buhalterija, aiškiai pasakyta, kad gana kančių. Nejaugi Dievas elgtųsi lyg kaprizinga panelė, užsiplieskianti kiekvienąsyk, kai kavalierius jai kuo nors neįtinka?
Išpažindamas savo tautos nuodėmes, pranašas naiviai ir bejėgiškai mėgina suprasti, kas įvyko ir kodėl Dievas, vadintas tėvu, atpirkėju, valdovu, staiga tapo savo žmonių priešu. Išganymo istorijoje ne sykį atsiras įtarimas, kad Dievas elgiasi kaip priešas ir kad žmonių nuodėmės, sielos tamsa yra jo paties nusigręžimo pasekmė. Nusikaltimo ir bausmės mechanizmas dar gali būti logiškai pagrįstas, o mintis apie priešą danguje yra nepakeliama ir nepaaiškinama. Nuo vaikystės, dar iš rusiško vertimo, yra įsirašiusios Emily Dickinson eilutės:
Dukart aš visa praradau, Abu kartus – kape. Į Dievo beldžiausi duris Dukart kaip elgeta! Ir dukart leidos angelai Atlygint nuostolį, Vagie! Bankininke! Tėve! Vėl aš – nuskurdusi!Vertė Sonata Paliulytė
Deja, nei pranašų raštuose, nei Jobo knygoje ar psalmyne ši žiauri, nesuvokiama dieviškoji dviprasmybė neturi jokio atsakymo. Lieka rauda ir skundas apeliuojant į Dievo atmintį ir bandant sugraudinti jo širdį. Izaijas šioje vietoje nieko gero nesitiki: „Mūsų dalia tokia, lyg tu nebūtum niekad mūsų valdovu buvęs, tartum niekad mes tavuoju vardu nebūtume vadinęsi.“
Prisiminiau graudžius vieno provincijos vaikinuko užrašus. Neradęs aplinkui sau giminingos sielos, šaukėsi Viešpaties ir kartojo, kad jis vienintelė jo viltis, vienintelis, kuris gali suprasti ir atjausti. Panašiai kaip Izaijas, vis dūsavo esąs nuodėmingas ir netikęs. Ir vis laukė užtekant sau dieviškos saulutės. Mokyklinio sąsiuvinio lapai prirašyti tankiai ir tvirtai. Rėžte įrėžtas, lyg akmeny, begalinis bernelio sielvartas. Didelė ir paskutinė viltis. Istorija baigėsi tragiškai. Sakyti dabar, kad Dievo širdis akmeninė? Ar sukaupus įžūlią drąsą tėkšti, kad jo apskritai nėra, jeigu kenčia vaikai ir liejasi nekaltas kraujas? Viena ir kita banalu. Ir netikra. Netgi tada, kai Dievas iš mylimojo tampa priešu, jis sugeba išlikti mūsų viltimi. Galima atmesti, išjuokti, iškeikti – niekas nepadeda. O vis dėlto, Viešpatie, – galiausiai atsidūsta pranašas. Ne tik nematydamas nieko brangiau už aną tėvą ir priešą, bet ir todėl, kad neįstengia jo išjungti, pašalinti iš savo gyvenimo.
Šeštadienio vakarą prasidedąs adventas labiau šnekins žiemiško tikėjimo žmones. Nesvarbu, kad pakeliui į Kalėdas, kad Kristaus įsikūnijimas neatšaukiamas, adventui diriguos paslėpto veido Dievas. Prie biblinių raudų prisišlieja kitos istorijos ir vardai. Dievui adresuotų skundų ir priekaištų sąrašas milžiniškas, kaip ir jam priskiriamų stebuklų. Nežinia, ar todėl, kad Viešpats iš tiesų mato ir girdi, ar dėl didžio mūsų noro Biblijos žmogus rauda ir išrauda ką nors gražaus. Dvasinį palengvėjimą. Sielvarto ir vilties draugą ar draugę. Gal dangaus karalystę, kai čia esi svetimas ir nereikalingas. Na, bent jau žiemos tikėjime užgimusį vaikelį, naujus darbus ir naujas svajones.
-tj-
