Poezija

–

 

Lyg aukso folija vėlai

Miškuos Kalėdų eglės dega;

Visus iš krūmų grėsliai seka

Baisiom akim vilkai-žaislai.

 

Koks skvarbiaakis liūdesys,

Kokia tyki manoji laisvė.

Ir koks žiemos dangaus bevaisio

Stiklinis juoko skambesys!

 

1908

 

–

 

Monika Radžiūnaitė. Kūlverstis (3). 2011

Vien tik vaikišką knygą skaityt,

Vien tik vaikišką svają sūpuoti,

Kas didu – po laukus išsijoti,

Nuo gėlos amžinos man pagyt.

 

Aš gyvent mirtinai pailsau

Ir gyvenimu šiuo nusivyliau,

Bet šią varganą žemę aš myliu,

Nes jokios aš kitos nežinau.

 

Tolimajam sode vakare

Aš supausi medinėm sūpynėm,

Ir dantytom viršūnėm eglyną

Aš menu blausiame košmare.

 

1908

 

–

 

Man duotas kūnas – ką su juo visu,

Tokiu savu, daryt man iš tiesų?

 

Už tykų džiaugsmą būti ir kvėpuot,

Sakykit, kam turėčiau padėkot?

 

Aš ir gėlė, ir sodininkas aš,

Būties vienutės nebijau nėmaž.

 

Ant amžinybės stiklo vėsdama

Pasklido mano kvapo šiluma.

 

Ir atsispaudė rašto piešiniai,

Dar atpažįstami taip neseniai.

 

Nors mirksnio drumzlės ir stiklu nubėgs, –

Bet nenutrins to mielo rašto nieks.

 

1909

 

 

Silentium

 

Ji dar negimusi išvis,

Jinai ir muzika, ir žodis,

Ir štai todėl, kai pasirodys,

Gyvybės bus darni jungtis.

 

Ramiai kilsuoja jūros krūtys,

Padūkusiai šviesu skliaute.

Ir supas juodmėlio inde

Tarsi alyvos blyškios putos.

 

Lai mano lūpoms bus duota

Vėl nebylio tyla pradinė,

Kuri skambės kaip krištolinė,

Iš prigimties tyra nata!

 

Lai Afroditė putom lieka,

Lai žodis muzikoj glūdės,

Lai gėda širdžiai bus širdies,

Su pradmeniu būties sulietai!

 

1910, 1935

 

 

 

–

 

Dangau, dangau, sapnu man būsi tapęs!

Nejau tu apakai? Negali būti!

Ir sudegė diena kaip baltas lapas:

Truputis dūmų ir plėnių truputį!

 

1911 lapkričio 24, 1915 (?)

 

 

–

 

Homeras. Nemiga. Ir burės virš galvos.

Lig pusės perskaičiau laivų aš katalogą:

Šią gervių virtinę, šią ilgą sruogą,

Kuri vyniojos iš Elados kitados.

 

Karalių galvas gaubia dieviška puta, –

Tarytum gervių pleištas prie krantų boluojąs,

Kur plaukiat jūs? Ar jums, achajai, reiktų Trojos,

Jei Elena nebūtų buvus pagrobta?

 

Homeras, jūra – meilės valdomi visi.

Kurio klausytis man? Homeras sergsti tylą,

O jūra šniokšdama orakulu prabyla,

Ir griaudi man galvūgaly banga tamsi.

 

1915 rugpjūtis

 

 

–

 

Kaip gatvė ši vadinasi?

Vadinas Mandelštamo.

Kokia čia pavardė velnioniška,

Sukta, kreiva, nežmoniška,

Iškreipti šitaip gatvę – žema.

 

Mažai spindėjo jis dorybėmis,

Nebuvo jis labai gerybinis,

Todėl ir gatvę bus praminę,

Tiksliau, ne gatvę, o urkštynę

Vardu kažkokio ten benamio –

Na tokio Mandelštamo…

 

1935 balandis

 Vertė Lanis Breilis