GINTAUTAS LESEVIČIUS

Granauskas lieka

Šį tekstą apie Romualdo Granausko vėliausiąją knygą „Trečias gyvenimas“ planavau pavadinti „Karmos rate“. Dar spalio pradžioje maniau rašyti apie tai, kaip tokio universalaus kūrėjo tekstai vis pradeda naują etapą, tartum naują gyvenimą. Itin produktyvų laikotarpį nuo 2011 iki 2014-ųjų, kai išėjo net penkios R. Granausko knygos, galima visą pavadinti autobiografiniu. Iš savo buto Vilniuje, senutėliame daugiabutyje, tik į ligoninę beišsiruošiančio rašytojo natūralus atsigręžimas į praeitį atrodo savaime suprantamas. Vis dėlto, kaip yra pažymėjusi literatūrologė Viktorija Daujotytė, net ir tuo laiku, atskirtas keturių sienų, prozininkas aštriai juto už jų tekančio gyvenimo pulsą. Aštrus egzistencijos pojūtis tekstuose įgavo būtojo laiko matmenį ir praeities refleksiją. Autobiografiškumas ėmė konkuruoti su fikcija, viename apsakyme jau galėjome aptikti kito apsakymo atsiradimo aplinkybes, iš įvairius R. Granausko gyvenimo tarpsnius reflektuojančių tekstų dėliojomės jo gyvenimo ir kūrybos naratyvą. Gyvenimo, neatsiejamo nuo kūrybos.

Štai prieš trejetą metų novelių romane „Trys vienatvės“, žyminčiame produktyviojo kūrybos etapo pradžią, skaitome savigraužos kupinas eilutes: „Koks rašytojas, kuris jau pusę metų nebeparašo nė vienos eilutės?.. Tokio žmogaus gyvenimas pasidaro beprasmis kaip to žiogo. Ne, palauk, žiogo dar turi prasmę: juo dieną gali pasimaitinti koks paukštis, o naktį – ežiukas, tačiau tavo paties dvėsena net ir šitam netiks, todėl ir bus užkasta į žemę.“ Groteskiškas vaizdas spinduliuoja R. Granauskui būdingu tiesumu: klausimas „Ko vertas nerašantis rašytojas?“ susiejamas su egzistenciniu – kokia apskritai žmogaus gyvenimo prasmė? Autentiška kūryba kyla iš autentiško buvimo – tarsi atsako savo kūryba R. Granauskas.

Rinkinio „Trečias gyvenimas“ esė „Žodžio paglostymas“ vėl ryškus gyventi skirto laiko baigmės pojūtis: belikę „tik daugybė mažų darbų“, o didieji jau padaryti, svarbiausi tekstai – „Gyvenimas po klevu“, „Jaučio aukojimas“, „Duonos valgytojai“ – parašyti. Nors įsiterpdavo ir romanų („Duburys“, „Kenotafas“, „Rūkas virš slėnių“), tekstai trumpėjo, atliepdami mūsų laiką tapo fragmentiškesni, bet jų įtaigumas nemenko. Kūrybinių darbų apimtis kaip niekad džiugino lietuvių klasikos gerbėjus, o tai, kad R. Granauskui diagnozuotas vėžys, jį kamuoja įvairūs negalavimai, prikaustę prie neįgaliojo vežimėlio, knygų puslapių nepasiekdavo. Taip sparčiai įsisukęs kūrybos ratas užsivėrė pačioje spalio pabaigoje. Aštuoniolika knygų. Vėliausioji ir tapo paskutinė.

Jau minėjau, kad kartu su apysaka „Trečias gyvenimas“, pagal kurią pavadinta ir visa knyga, čia randame ir esė „Žodžio paglostymas“. Įdomu, kad 1999 m. prozininkas buvo išleidęs ir esė rinkinį „Žodžio agonija“. Šiame, naujausiame, eseistiniame svarstyme R. Granausko žvilgsnis nuo autobiografinių detalių nejučia nuslysta į kalbos ir jos svarbiausio vieneto – žodžio – plotmę: R. Granauskas sako rašinėjąs visokius niekus – „nei čia gilios mintys, nei čia būto prisiminimai. Pats nežinau“ (p. 173). Matyt, ne veltui kūrėjo žmona fiksavo šmaikščius vyro posakius, taiklius aforizmus (galbūt ateityje jie suguls į atskirą knygą) – „Žodžio paglostyme“ perskaitome ir panegiriką Bufetui (vėliau – garsiajam „Suokalbiui“), ir tokius pokštus kaip: „Aš geriu, tu geri, mes abudu geri“, o tie „geri“ prie taurelės pasirodo belaikantys po „kavuką puodos“… Daug dėmesio skiriama lietuvių kalbos tarmių problematikai, savąja – žemaičių – didžiuojamasi, o niekinantieji gimtąją tarmę R. Granausko lieka nesuprasti. Aptiksime ne vieną juokingą epizodą iš kūrėjo vaikystės, pagyvintą tarminių nesusišnekėjimų. Žodis rašytojo gerbiamas ir liečiamas atsargiai – glostomas.

Apysakoje pasakojama apie ankstyvuosius rašytojo gyvenimo nutikimus: nuo pradžios mokyklos iki paauglystės. Apysaka suskirstyta į aštuonias dalis. Jas galima laikyti savarankiškais apsakymais, jei skaitytume atskirai. Vis dėlto tarp tų apysakos dalių „Trečio gyvenimo“ neaptinkame. Tad kas gi tas trečias gyvenimas? Atsakymai slypi penktojoje dalyje „Gyvatė ant peties“. Nuo tikro įvykio, kai vaikystėje ant R. Granausko iš medžio užkrito gyvatė, einama link gyvatės kaip sovietizacijos metaforinio įvaizdžio. „Pokario baimė. Rusų baimė. Sibiro baimė. Vadink kaip nori. Ji nebeužmirštama. Galima pasakyti net labai gražiai: gyvenimas su gyvate ant peties“ (p. 69), – rašo R. Granauskas, kurio didžiausias vaikystės herojus buvęs nesugaunamasis partizanas Mockus. Pasakojimai apie jį ir priklausė tai paslaptingai trečio gyvenimo sferai: „Kad jis yra, gali suprasti iš perpus nukąsto sakinio, netyčia išsprūdusio žodžio, akies mirktelėjimo [...]. Iš daug ko, tik reikia visa tai pastebėti“ (p. 74). Imlus aplinkos įspūdžiams, „gyvos akys ir ausys“, kaip pats liudija, R. Granauskas tai pastebėdavo.

Šis trečias gyvenimas, palikęs užnugaryje fasadinius dienos darbus (pirmas gyvenimas) ir apkalbas (antras), nesirodė akivaizdžiai ir jo tegalėjai aptikti nuotrupas. O jos kaip niekas kitas skatino būsimojo rašytojo vaizduotę: iš tų paskirų išsprūdusių žodžių, net nutylėjimų, gestų sudėliotas pasakojimas apie trėmimus ir partizanų kovas, vaizduotėje nupieštas idealizuotas didvyrio Mockaus paveikslas primena šios knygos savastį: po daugelio metų atkurtų prisiminimų spragos kaip ir tie nutylėjimai buvo užpildytos jau visai kito rašančiojo – didžiulę gyvenimišką išmintį sukaupusio, ironiško, pokštaujančio, bet nesišaipančio, kartais skeptiško, galbūt daug kuo šiandieninėje Lietuvoje nusivylusio R. Granausko. Toks jis ir įsirašo paskutiniame autobiografiniame tekste. Toks R. Granauskas mums čionai ir išliks.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.