Yra priekaištų, kurie giria, ir pagyrimų, kurie šmeižia

ALEKSANDR VASILJEV

 Oranžinių atspalvių kijevas

Mane į Ukrainą skraidinančio traukinio miegamajame vagone keliauja ir dainininkė Anželika Varum. Kokia ji dailutė be grimo, stačiai žavumėlis! Kijeve mudu svetingai sutinkami stotyje. Vakare jai teks dainuoti koncerte, o man – vertinti Ukrainos madą.

Labai magėjo išvysti šią šalį po Oranžinės revoliucijos, perprasti permainų dvasią ir suvokti, kaip tai paveikė gyvenimo stilių. Mano palydovė, čiauškutė ukrainietė ilgu audinių manto, pažino mane iš televizijos laidų ir papasakojo apie tai, kad Ukrainos žmonėms nušvito „viltis“ – žodis, kurį retai girdžiu Rusijoje ir beveik niekada – Prancūzijoje.

Štai mes ir plaukiojančiame viešbutyje „Perlina Dnepra“ – neseniai pastatytame art nouveau stiliaus laive, labai mielame ir jaukiame. Palei biskvito rausvumo bortus lipdiniai – Kijevo kontūrus atkartojantis décadence moderne. Interjerams šiek tiek trūksta skonio, ypač nuvilia įmantrios skulptūrinės laiptų detalės su kriaukle ir garsiąja gigantiškų gabaritų „perlina“ (perlu). Koridoriuje – akvariumai su eršketais, šamiukais ir vėžiais. Vėžiai nuolat pešasi ir nugnybia vienas kitam žnyples. Tai man pasirodė simptomiška.

Kijevas gražus, ką ir sakyt! Vis dėlto Rusijos miestų motina. Su vairuotoju apvažiuoju antikvariatus. Ypač įspūdingas vienas – „Epocha“, įsikūręs gotikiniuose rūmuose prie Aukso vartų, garsėjantis koklinėmis krosnimis ir gerais rusų klasicizmo stiliaus baldais. Ten nuolat vyksta įdomios senienų parodos, pavyzdžiui, šiuo metu eksponuojami Viktorijos epochos ketiniai sodo baldai. Tačiau pats puikiausias ir niekada neišsenkantis antikvariatas Kijeve tas, kuris įsikūręs Reimerskajos gatvėje 29. Ilgoje salių anfiladoje ekspozicija išdėstyta kainų didėjimo tvarka – nuo smulkių Stalino laikų porceliano skulptūrėlių iki lempų, kamėjų, paveikslų ir stalo sidabro. Parduotuvėje gausu trofėjinių Antrojo pasaulinio karo metų daiktų ir austriškų-vengriškų dailės niekučių iš XX a. pradžios Lvovo. Antrame aukšte – brangios prekės. Puikūs rusų dailininkų portretai, karelinio beržo baldai ir prabangus garnitūras „Jacob“ iš Laikinosios vyriausybės ministro Tereščenkos priimamojo.

Kita ne ką mažiau garsi baldų parduotuvė yra Kudriavskajos gatvėje 16. Ten galima aptikti visų eklektiškų XIX a. stilių pavyzdžių.

Andrejevskio pašlaitėje, kur yra puikus Michailo Bulgakovo muziejus, prabangi barokinė Šv. Andriejaus cerkvė ir memorialinė lenta Michailui Vrubeliui, o 2B name įsikūręs Gatvės muziejus. Kai ten lankiausi, jame vyko paroda, skirta prostitucijos istorijai Kijeve XIX–XX a. sandūroje. Drąsu ir originalu!

Gatvėje pardavinėjami oranžiniai marškinėliai, žokėjų kepurėlės, saldainiai, rašikliai ir ženkliukai. Oranžinė spalva labai madinga, o mada visuomet – istorijos veidrodis. Jie tai vadina „pomarančeva moda“. Revoliucijos spalvos ėmė dominuoti drabužiuose ir Prancūzijoje 1789 m.: mėlynos, baltos ir raudonos kokardos papuošė sankiulotų galvos apdangalus. Raudonos skepetaitės atkeliavo į Rusiją 1917 m. kartu su baltomis skarelėmis „baltųjų pulke“.

Šiandien Kijeve vaikščioti oranžiniais drabužiais – patriotizmas. Tarptautinėje Kijevo parodoje „Expo Style“, kur gausu Turkijos įmonių eksponatų, itin populiarūs oranžinių audinių kailinukai, oranžinės odinės vyriškos striukės ir beretės. Iš manęs interviu ėmusi televizijos laidos „Taka moda“ žurnalistė dėvėjo oranžinį megztinį ir oranžinę skrybėlaitę. Net per mados konkursą „Kiev fashion“, kurio žiuri pirmininkas buvau, oranžiniai intarpai buvo sutinkami plojimais.

Kuo Ukrainos mada skiriasi nuo rusiškos mados? Pirmiausia – pozityvizmo, kurį ji dabar patiria, antplūdžiu. Per pristatymą nepamačiau nė vienos agresyvios kolekcijos, skirtos kariniam stiliui ar terorizmui, ligoms, seksui ar suirutei. Tik kartą nuskambėjo net ir musulmoniškoji tema – priešingai nei daugumoje jaunimo kolekcijų Rusijoje, kur Rytai – mėgstama jaunų dizainerių tema. Ukrainą patraukė į Europą. Kolekcijų temos: Marlene Dietrich, prieškario Lenkija, „intelektuali puošeiva“, tačiau pagret su šiais siužetais – tropikų damos, žiedai, fantastiškos etmonų žmonos su aukštakulniais, karoliukais nusagstytomis lazdomis. Be to, dar ateiviai sidabro drabužiais ir superherojai, apsitempę oranžine ir juoda daigstyta oda. Konkurso nugalėtoja, iškovojusi didįjį prizą, – kolekcija „Faina Ukrajna“, jaunimui skirta džinsinė prêt-à-porter kolekcija, siuvinėta kaip Vakarų Ukrainos rankšluosčiai. Apranga gerbia nacionalinius motyvus. Žmonių savimonę įkvepia ir Ukrainos dainininkės pergalė šių metų „Eurovizijoje“. (Tai buvo dar prieš Verkos Serdiučkos sėkmę Helsinkyje.) Visi pranešimai iš konkurso buvo perduodami rusų kalba, bet neretai įsiterpdavo ir ukrainiečių. Vedėja – gražuolė manekenė, „ukrainietė iš Kongo“, nes jos tėvas afrikietis. Jos lūpose ukrainiečių kalba man skambėjo kaip visiška egzotika.

Tačiau grįžkime prie ukrainiečių mados. Likus pusmečiui iki pastarojo apsilankymo, Kijeve ėjau madų konkurso „Krištolinė svaja“ pirmininko pareigas. Pokyčiai, įvykę per tą laiką, man pasirodė labai ryškūs. Sumažėjo vulgarumo ir kičo. Atsirado daugiau pagarbos moteriai. Tai anaiptol nestebina: juk pati žymiausia Ukrainos lady, Julija Tymošenko, rengiasi taip stilingai. Mačiau ją perlų baltumo suknele ir paltu su nėriniuotomis mitaine – puspirštinėmis. O jos kasa, nors ir dirbtinė, tapo madinga, visuotinai kopijuojama detale.

 

 

IRENA POTAŠENKO

Yra priekaištų, kurie giria, ir pagyrimų, kurie šmeižia

Ši esė iš netrukus pasirodysiančios Aleksandro Vasiljevo – Lietuvos draugo, mados istoriko, menotyrininko, teatro dailininko – knygos „Etiudai apie madą ir stilių“ („Sofoklis“, vertė Irena Potašenko) įdomi ir vertinga dėl itin didelio skirtumo tarp to, „ką žmogus daro, ir ką jis mano, kad daro“, kaip pasakytų Algirdas Julius Greimas¹.

Esė sudaro 10 pastraipų. Pirmoje pastraipoje apie grožį be grimo išreiškiamas natūralumo ir tiesos poreikis.

Programinis antros pastraipos sakinys lyg ir turėtų nusakyti pasakojimo temą: „Labai magėjo išvysti šią šalį po oranžinės revoliucijos, perprasti permainų dvasią ir suvokti, kaip tai paveikė gyvenimo stilių.“ Tačiau programinio teiginio perprasti ir suvokti nuoširdumu verčia suabejoti toje pačioje pastraipoje pavartotas pravardinis etnonimas хохлушка, žodynuose pateikiamas su nuoroda „prast.“, kitaip tariant – prastakalbės žodis, dėl savo turinio šiurkštumo ar atžarumo likęs bendrinės kalbos paribyje ir vartojamas žemesnio stiliaus šnekamojoje kalboje. Deklaruojamas noras perprasti ir suvokti disonuoja su užgauliu etnonimu. Šiame kontekste įstringa žodis „viltis“. Pagal jo vartojimą Ukraina supriešinama su Rusija – „retai“ ir Prancūzija – „beveik niekada“. Gramatinė pirmųjų dviejų pastraipų organizacija, o labiausiai „pasyvumo, inertiškumo atspalvį“ (rusų lingvistas Ditmaras Rozentalis) turinčių beasmenių sakinių gausa taip pat prieštarauja išsakytai aktyvumo ir gebėjimo atmesti stereotipus reikalaujančiai intencijai perprasti ir suvokti.

Trečia pastraipa pradedama žodeliu „štai“. Pasak Greimo, „štai“– tai papildoma nuoroda į „hic et nunc“, į šios emocijos betarpiškumą, į ego autentišką [...] pasireiškimą „čia ir dabar“². Tačiau emocijos betarpiškumas ir ego autentiškumas trunka vos akimirką. Autoriui čia ir dabar besižvalgant plaukiojančiame viešbutyje, temperatūrinė jausmų kreivė sulig kiekvienu žodžiu sminga žemyn: nuo „mielame ir jaukiame“ į šaltakraujų akvariumus; nuo pirmos pastraipos „svetingai sutinkami“ iki „nuolat pešasi“. Pastraipą vainikuoja išankstines nuostatas išduodantis tulžingas apibendrinimas: „Tai man pasirodė simptomiška.“

„Kijevas gražus, ką ir sakyt! Visgi Rusijos miestų motina“ – kiek netikėtai pradedama ketvirta pastraipa. Informacija išdėstyta taip, kad skaitytojas neturėtų nė menkiausios dingsties suabejoti pamatinio teiginio „Kijevas – Rusijos“ pagrįstumu: nurodyti tikslūs adresai – „prie Aukso vartų“, „Reimerskajos gatvėje 29“; tiksliai apibrėžti istoriniai laikotarpiai – Viktorijos epocha, Stalino laikai, Antrojo pasaulinio karo metai. Laiko ir vietos nusakymo požiūriu preciziškiausia pastraipos pabaiga: „prabangus garnitūras „Jacob“ iš Laikinosios vyriausybės³ ministro Tereščenkos priimamojo“. Visa tai sudaro tikslaus ir objektyvaus pasakojimo įspūdį. Penktoje ir šeštoje pastraipoje plėtojama ta pati tema, o teiginį „Kijevas – Rusijos“ įteisina čia paminėti krikščionybės ir kultūros istorijai reikšmingi vardai-legendos: šv. Andriejus, Michailas Bulgakovas, Michailas Vrubelis. Skaitytojo pasąmonėje nusėda tris kartus – kaip pasakoje ar užkeikime – pakartoti žodžiai: Rusijos, rusų, rusų, nors Kijevą, kaip rašo Normanas Daviesas veikale „Europa: istorija“, „visiems imta pristatinėti kaip senovinį rusų miestą“ tik XVIII a. pabaigoje, kai buvo užimtas Krymas ir „kazokai kaip buferis, apsaugantis nuo totorių ir Osmanų turkų, tapo nebereikalingi“. „Nuo tada istorinis Rusios ir Rusijos skirtumas oficialiai buvo nepripažįstamas. Ukraina pavadinta „Malorossija“ (Mažarusija), o visi savitų tradicijų pėdsakai sunaikinti. [...] Turtingos Ukrainos žemės patyrė rusifikaciją ir kolonizaciją.“⁴

Į istoriškumą pretenduoja ir esė autorius. Septinta pastraipa iliustruoja ten pat išsakytą tezę „mada visuomet – istorijos veidrodis“. Brėžiama trinarė analogija, pagrįsta teiginiu: „Revoliucijos spalvos ėmė dominuoti drabužiuose.“ Ji turi aiškius erdvės ir laiko kontūrus: Prancūzija 1789 m., Rusija 1917 m. Simptomiška, kad palyginime praleista Ukrainos revoliucijos (Помаранчева революція) data: aiškus kontūras čia nutrūksta, virsta punktyru.

Aštunta pastraipa prasideda teiginiu: „Šiandien Kijeve vaikščioti oranžiniais drabužiais – patriotizmas.“ Čia pat skaitytojui pranešama, kad gausybės oranžinių eksponatų gamintojai – turkai, – kitaip tariant, nutrinama riba tarp komercijos ir patriotizmo sumenkinant patriotizmą.

Taip skaitytojas palaipsniui vis giliau nardinamas į psichologinę miglą, iš kurios autorius ima byloti apie tai, ko nepamatė Ukrainos madoje, ir vardija visus baisiausius žmonijos prakeiksmus: karą, terorizmą, ligas, agresyvų seksą, suirutę… Ir nors iš pirmo žvilgsnio ši pastraipa pozityvi, skaitančiojo sąmonėje dėl psichologijos mokslui gerai žinomų suvokimo paradoksų ryškiausiai atsispaudžia kaip tik neigiamas turinys, t. y. su karu, terorizmu ir kt. susiję vaizdiniai, kurie iškreipia oranžinio Kijevo kontekstą. Pažvelgę atidžiau matome, kad pastraipoje dominuoja chaotiškas vardijimas: Rusija, Rytai, Europa, Lenkija, Vakarų Ukraina, Helsinkis, Kongas… Taip vardijant skaitytojui sunku išgirsti žinią, kad konkurso nugalėtoja tapo kolekcija, siuvinėta Vakarų Ukrainos – labiausiai tautinį sąmoningumą išlaikiusio Ukrainos regiono – rankšluosčių raštais. Teksto suvokimą galutinai komplikuoja sakinys skliaustuose: „Tai buvo dar prieš Verkos Serdiučkos sėkmę Helsinkyje.“ Įdomu, kad „žmonių savimonę“ įkvepiančios dainininkės Ruslanos, išgarsėjusios po pergalės 2004 m. „Eurovizijos“ dainų konkurse, vardas nepaminėtas, bet paminėta 2007 m. Helsinkyje antrą vietą užėmusi Verka Serdiučka (!).

Sakinys „Ukrainą patraukė į Europą“ – įžeidimas. Tai beasmenis, pasyvumo ir inercijos prisodrintas sakinys, kuriame neįmanoma įžvelgti subjekto valios. Negana to, posakiai su потянуло (потянуло на солененькое, сладенькое, кисленькое) rusų kalboje turi dviprasmišką atspalvį: taip merginai daromos užuominos į, kaip rusai sako, „įdomią padėtį“ – nėštumą. Todėl nors Ukrainos mados (vadinasi, ir istorijos – prisiminkime autoriaus tezę „mada visuomet – istorijos veidrodis“) palyginimas su rusų mada lyg ir Ukrainos naudai, skaitytojas veikiausiai jo neišgirs. Autorių trikdo (erzina?) net ir ukrainiečių kalba: „ukrainiečių kalba man skambėjo kaip visiška egzotika“.

Paskutinėje pastraipoje ir vėl pirmiausia paminėjęs vulgarumą ir kičą, kurių sumažėjo, autorius taria pagiriamąjį žodį Julijai Tymošenko, deja, nuvertindamas garsiąją politikės kasą, nors teko girdėti, kad ambicingoji Tymošenko yra ją ne kartą išsipynusi per spaudos konferencijas, kad pademonstruotų žurnalistams ir kitiems besidomintiems, jog ši tikra. Kad ir kaip ten būtų, pirmą ir paskutinę pastraipą, kitaip tariant, teksto pradžią ir pabaigą sieja ir supriešina natūralumo ir dirbtinumo sema: Varum – graži be grimo; Tymošenko – dirbtinė.

Sprendžiant iš pirmiau suminėtų požymių, ši esė galėtų būti laikoma kone klasikiniu dezinformacijos pavyzdžiu, nes dezinformacija, pagal Yale’io universiteto profesoriaus Jacko M. Balkino apibrėžimą, – nebūtinai melas. Tai „nepatikima, neesminė, fragmentiška, paviršutiniška informacija, kurianti žinojimo iliuziją ir kartu tą žinojimą naikinanti“. Todėl potencialiems Vasiljevo skaitytojams derėtų iš anksto apsiginkluoti tam tikromis metodologinėmis nuostatomis ir nebekrūpčioti, aptikus tokių ar panašių pasvarstymų: „Kai lankaisi šiuose apleistuose ir pamirštuose kadaise neaprėpiamos imperijos miestuose: Charbine, Helsingforse (Helsinkyje), Karse, Vilno (Vilniuje), Varšuvoje – pastebi neįtikėtiną stiliaus vienovę“ („Miestai ir šalys“).

Užslėptoji (neįsisąmoninta?) teksto logika kertasi su jo fasadine logika. Fasadiniam pranešimui siekiama suteikti tikslumo ir informatyvumo. Deklaruojamas noras perprasti ir suvokti. Leksinėmis („štai“) ir gramatinėmis priemonėmis (esamasis laikas) pabrėžiamas šiuo atveju būtinas betarpiškas – čia ir dabar – santykis su objektu. Pabrėžtinai tiksli pranešimo dalis – tikslios datos, tikslūs adresai, vardai-legendos – siejama su Rusija ir rusiškumu. Įspūdžiui įtvirtinti ir pagerinti pasitelkti visame pasaulyje žinomų menininkų Michailo Bulgakovo, Michailo Vrubelio vardai.

Tačiau pasakojimas apie Ukrainą – chaotiškas. Vaizdas kuriamas ne įvardijant reiškinį, bet pateikiant jį antonimiškai, lyg tikintis nutapyti baltą kvadratą juodais dažais. Į klausimą „Kas dominuoja Ukrainos madoje?“ atsakoma: ne karas, ne terorizmas, ne suirutė, ne liga… Ukrainietiškoji tema taip sujaukta, kad prieinama iki visiško absurdo: galiausiai skaitytojas pasijunta užvaldytas įkyrių minčių, iš kur tekste atsirado Verka Serdiučka… Oranžinis Kijevas išdrikęs ir alogiškas, pasakojimas apie jį vyksta во время оно – neapibrėžtame, belaikiame laike, o Ukraina pateikta kaip bevietė vieta, heterotopija. Ir nors fasadinio pranešimo išvada palanki ir džiuginanti: Ukrainoje „sumažėjo vulgarumo ir kičo“, „atsirado daugiau pagarbos moteriai“ (vadinasi, žmogui apskritai!), su šia išvada disonuoja sintaksinė ir semantinė teksto organizacija. Kaip čia neprisiminsi François de La Rochefoucauld: „Yra priekaištų, kurie giria, ir pagyrimų, kurie šmeižia…“

Deklaruojamas noras perprasti ir suvokti disonuoja su užgauliu etnonimu хохлушка, kuris, pavartotas antroje (ten kalbama apie viltį!) ir pakartotas antroje nuo galo pastraipoje, tarsi įrėmina, Greimas pasakytų – „apglėbia“, teksto šerdį, kurią sudaro opozicija Rusija–Ukraina. Šis kartojimas išreiškia tik tai, kad jokios „vilties“ nėra ir negali būti. Kad ir kiek stengtųsi vargšai хохол’ai, jie tik darosi juokingesni: išties, argi ne juokingas žodžių junginys хохлушка из Конго?

Pasak Greimo, „…pasikartoją žodžiai „atliepia“ vieni kitiems, nustato netikėtas analogijas, pabrėžia juos supančių kontekstų skirtumus“, o „besikartojančios struktūros – tai semantinės organizacijos griaučiai, kurių pagalba galima atpažinti tekste besivystančių reikšmių kryptį, pažangą ir prasmę“⁵. Besivystančių reikšmių krypties, pažangos ir prasmių požiūriu labai įdomus dar vienas neaptartas pasikartojimas: „Koridoriuje – akvariumai su eršketais, šamiukais ir vėžiais. Vėžiai nuolat pešasi ir nugnybia vienas kitam žnyples. Tai man pasirodė simptomiška.“ Taigi liko atsakyti į klausimą, kas tie vėžiai ir į kokį kontekstą jie nukelia.

Vėžys – dažnas patarlių personažas. Populiariausiose rusų patarlėse vėžys siejamas su negrabumu, negražumu, atbulumu, beviltiška situacija. Viena iš populiariausių красный как рак turi tikslų atitikmenį lietuvių kalboje – „raudonas kaip vėžys“. Pabandykime padaryti prielaidą, kad vėžys gali asocijuotis su oranžine, juk oranžinė – tarpinė tarp geltonos ir raudonos. Tuomet, jei tikėtume Carlo Gustavo Jungo mokymu apie archetipus ir kad kolektyvinėje pasąmonėje gali būti užkoduotas visas šis на безрыбье и рак рыба (iš bado šuva ir varškę ėda; baloj ir varlė žuvis; alkanam ir juoda duona skanu); рак не рыба, а собака не скот (naginė – ne čebatas, vėžys – ne žuvis); когда рак на горе свистнет (kai sausa lazda sužaliuos); грозен рак, да глаза-то у него где (mėgsta šiauštis, bet vengia mūšio); как рак на мели (sunkioje, keblioje padėtyje); рак клешнею, а богатый мошною (vėžys žnyplėmis, o turčius – mašna į save traukia) turinys, galime išvysti ir oranžinio Kijevo karikatūrą: toks nei šis, nei tas, bestuburis, ropoja atbulas, akys uodegoj. O dar pasipūtęs ir vis taikosi nugnybti žnyples – galios įnagį – gentainiams… Tikriausiai tatai ir „pasirodė simptomiška“?

„Mano senelis mokėsi Vilniuje, mano senelio brolis pastatė ten namą, ši dvarvietė dabar priklauso man. Vienu metu buvau vyriausiu dailininku Vilniaus Rusų dramos teatre, kur dirbo ir T. Liutajeva. Taigi, aš dievinu Lietuvą“⁶, – viename interviu sako Aleksandras Vasiljevas. 1982 m., dar visai jaunas, jis išvyko iš Sovietų Sąjungos į Prancūziją. Tačiau mąsto Rusijos imperijos klestėjimo laikotarpio, t. y. XIX a. pabaigos, kategorijomis. Ir kažkodėl labai smarkiai įtariu, – bet čia tik tarp mūsų, – kad dievina Lietuvą kaip rusai Palangą sovietinių laikų anekdote. Pamenate: graži ta mūsų Palanga, tik lietuvių daugoka?

 

2014 m. Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos kūrybinę programą remia Lietuvos kultūros taryba.

 

 

 

1 A. J. Greimas, Iš arti ir iš toli, Vilnius: Vaga, 1991, p. 137.

2 Ten pat, p. 146.

3 Rusijos laikinoji vyriausybė veikė nuo 1917 m. kovo 15 iki lapkričio 7 d.

4 N. Davies, Europa: istorija, Vilnius: Vaga, 2002, p. 659.

5 A. J. Greimas, p. 142.

6 http://www.delfi.lt/pramogos/zmones/avasiljevas-agnija-ditkovskyte-be-reikalo-tapo-cadova.d?id=60515017 (kalba netaisyta).