Eilėraščiai

31-asis gimtadienis

 

I

Dalios Juodakytės piešinys

Užsitraukus antklodę lig smakro

gulėjau lovoj laukdama

kažkas paliko langą atvirą ir būsima diena

užuolaidose tarsi milžiniškame pilve bangavo

 

tiulio klostės ribėjo, bangelės

lyg iš anapus atlanto parsiųsta vestuvinė suknelė –

ją mano mamai perleido sesuo, mano teta; ta proga motina išbalino ir subangavo plaukus

 

prie ežero pozavo

su gulbe į vieną susiliejo, buvo daug gėlių, ant kapotų

lėlės paaukotos, druska ir šukės iš akių; tapti jėga, dužiu grožiu

 

liautis kajumi mergaitės kūne būti –

vėpla su širdies yda ir perštinčiomis akimis: visur vien mamą

mato jis; tad guliu rami užsimerkusi

 

laukianti

 

cerkvėje kitoje gatvės pusėje

gieda

moterys ir vyrai, jų balsai keistai ištęsti

 

nesuprantu, apie ką, bet žinau, kokia kalba – senoji slavų,

ji negyva; kai tik atsikraustėme,

bute virš mūsų per naktis

 

dejavo moteris, buvo žiema –

pratisas aaaa, keli trumpi bet staigūs ak, tada mama mama –

įsivaizduodavau, kad suprantu ją, pavydėjau kartais – tu nieko negirdėjai, aš buvau viena;

 

kai motinai papasakojau, smogė lyg peiliu, kaip visada:

kokia meilė, ką čia prisigalvoji –

ten merdi ligonė

 

 

II

 

gyvenimo beveik nuėjus pusę kelio prabudau

nurimęs buvo vėjas ir užuolaidos nebeplazdėjo

 

į veidrodį žiūrėjo

veidas išilgėjęs

spygliai styrojo iš plaukų tamsių –

stiklinės rožės ant plonų juodų kotų –

 

plaukų segtukai iš ibero

gimtadieninė dovana

sau nuo savęs:

 

trisdešimt vieneri – tai ne 27-eri, bet ir ne 33-eji –

mano miškuose

per daug vilkų, nešaudo niekas jų, todėl jie ėda vienas kitą, pakvaišęs liūtas

gainioja muses

 

lūšis aptukus skundžiasi, kad nieko jai nereikia –

 

nei jos, nei jo, nei jų, manau, nebeįveiksiu,

tad, mylimoji, – sau tariau, – kad jau vis tiek gimei, tai pasilik

kaip mano sužadėtinė ir mūsų meilės vaisius

 

 

 

Princesė Anastasija palieka uostą, arba Atsisveikinimas Taline

 

Kol pasiekėme uostą,

sutemo.

Princesė Anastasija, kurios didingą artėjimą

stebėjome nuo pilies apžvalginių aikštelių,

rengėsi išvykti.

 

Tikėjausi, kad viskas vyks lėtai,

su ašaromis,

kad bus žmonių, lagaminų, tąsymosi, kad matysiu stovinčius ant denio

ir pasiliekančius apačioje,

stebėsiu jų veidus, visus

ir kiekvieną atskirai,

 

mane stebinčius,

bet tikrovėje viskas kitaip:

neįveikiami atstumai, tvoros ir grotos,

pasų patikrinimo postai,

milžiniški vartai,

 

trūksta tik užrašo

darbas išlaisvina –

nes ne visi gali sau leisti

 

keliauti

lengvai ir be skausmo

balto didelio laivo

viduje.

 

Vien tik garsai –

tylus traškesys,

girgždesys, pypsėjimas,

pratisas inkštimas –

 

klastą

leido įtarti.

 

Ir dar ta

plieskianti šviesa

nuoga

lyg lovoj nenuklotoj nenuplautas kūnas.

 

Tačiau nespėjus

įsibaiminti kaip reikiant,

ji įsitempė

ir ėmė tolti

 

neįtikėtinai greita,

masyvi, bet pėdsakų nepaliekanti,

puikiai nuskausminta, išplėstomis spindinčiomis akimis,

nuo mūsų atsiskyrė ji.

 

 

 

Odė deginimuisi

 

tai gali baigtis

bet kurią akimirką

sutartis gali būti nutraukta

tačiau abi žinome, kad nesiryš

iš mūsų nė viena

 

nėra stipresnė

liautis – tai ne pragaras

tik žinojimas, kad esi užliejama

blizgia karšta glazūra

 

daugybę kartų

 

tavo burna

seniai persisotinusi

 

man nuobodu

aš žiovauju ir laupausi

ryjama –

 

nieko gero

nebus – tai tiesa

 

bet vos tik

vėjas išpusto pelenus

 

saulė sugrįžta

reikli tarsi krosnis

 

ir vėl ima dilgčiot

oda

 

 

 

Susitaikymas su pasauliu

 

тому, кто не способен заменить собой весь мир

 

nieko nepaisant,

per didelis tu, kad į vyzdį sutilptum,

kvailas obuolys

besitraukiantis nuo artėjančio piršto

 

mūsų sinchronija tobula kaip gamta –

nenuryjama

neištariama

 

nepaspringstama

 

tad glauski kojas

ir atgniaužki kumščius:

 

kas turėjo ardyt, įsiskverbti ir augt

kas turėjo būt sėklos –

blizgučiais pasklinda ore;

 

kas turėjo maitint –

virš burnos

tarsi švytintis pirštas

pakibęs sustingsta;

 

negãli įskaudinti tai

ko savim neapimsi

 

 

 

 

Paminklas

 

dabar jau nuotraukose ieškau tik savęs

pirmiausia – veido, pirštų, kaklo linkio, tarpo tarp šlaunų

kad galėčiau išsikirpti ir rodyti kitiems, sakyti – čia esu aš

 

tai esu aš

esu tokia, kokia esu štai čia

 

bet viskas įklimpę erdvėse ir laikuose

žmonėse ir daiktuose

spalvose, žemėje, plaštakose, ore, spuoguose, blizgančiose kaktose ir akyse

 

pvz., čia mes pavasarį

lukiškių aikštėje

 

abu – palaimingai išsilieję

nors vis dar galvoju apie istorijas, kurias pradėjau gal tais metais, kai susitikome

 

o gal dar anksčiau, istorijas apie senes, senas moteris, kurios buvo

sustojęs laikas [iš charmso, žinoma], jos sėdėdavo aikštėse po tris, po keturias

 

kaip perspėjimas

 

bet niekuomet – po dvi, todėl tariausi – jos praėjusios

be to, jos laukia, o mes nieko nelaukiame

mano liežuvis nieko nelaukia tavo burnoje

 

tavo fotografuojanti ranka sudreba

ir žolė tampa vaiskiai žalia

 

kairėje už mūsų – žemių krūva

ir pradėta kasti duobė

 

viskas taip nenuspėjama –

nugalėta mirtis akyse, dirbtinė žolė, pradėta kasti duobė

 

ir mano liežuvis

tavo burnoje

 

tarsi arka išlinkęs

paminklas

 

jis tariasi viską sutvirtinęs

tariasi – vienas iš kito savęs

niekada neiškasime ir neiškirpsime