Su kuo valgyta mirtis?

Iz 25, 6–9

Kiekvienam aišku, kad šią Izaijo knygos ištrauką mums pritraukia Vėlinės. Kaip ir visa kita, spaliui baigiantis: kapinių švyturėlius ir nupigintus chrizantemų puodus prekybos centruose, privalomą dozę mirties temų žiniasklaidoje, tradicinį laisvadienį mirusiems aplankyti, kartais, rodos, – net orą. Turi būti šlapia, vėjuota, tamsu ir gūdu, švieseles žiebiančios rankos turi sugrubti, braižydamos degtuką po degtuko. Amžinojo gyvenimo viltis ir ryšys su anuo pasauliu juk nėra lengvas, pigus dalykas. Tavo paliktas žiburys rudens tamsybėse beveik tampa ženklu, kad mirtis nugalėta, netekusi savo geluonies, kaip kadaise džiūgavo šv. Paulius.

Pasislinkus tolyn į rytus, yra tekę matyti ir kitokių Vėlinių – su skaisčia, žilpinančia sniego begalybe ir išgąsčiu, kad atsidūrei dangaus karalystėje. Atsipeikėjęs vėl renkiesi juodąjį peizažą. Lux aeterna negali mūsų apgaubti pirma laiko, neleidusi iki valiai prisiragauti tamsos ir nevilties šiame ašarų klonyje.

Pranašas Izaijas nėra vienintelis Biblijos autorius, kuris pasitelkia prašmatnaus pokylio vaizdą, kad nusakytų didžiąją Dievo pergalę laikų pabaigoje ir galutinį mirties sunaikinimą. Turbūt ir kitose religijose rastume panašių paralelių. Eschatologiniams dalykams apreikšti tinka stalas, nukrautais rinktiniais valgiais ir gėrimais. Esame girdėję pasakojimų apie kapinių puotas stačiatikių kraštuose. Mūsų gedulinės užstalės irgi galėtų būti lyg tolimas Izaijo žodžių aidas. Velykos – pergalės prieš mirtį diena – taip pat ragina be saiko pokyliauti. Joks kitas žmogaus veiksmas, gal nė pati meilė, taip galingai neišreiškia gyvybės triumfo, kaip valgymas. Šiurkščios, kone laukinės Vėlinių nakties vaišės, nevengiant ir svaigalų, mirusiųjų vėlėms paliktas maistas ir gėrimas yra senesnė lietuvių tradicija nei žvakelės ant kapų.

Taigi nenustebina tokia amžinybės vaizdinija Izaijo knygoje. Dangiškus angelų koncertus, kad nebūtų monotonijos, periodiškai nutrauks kvietimas į restoraną. Gundantis scenarijus. Niekuo nenusileidžia aukščiausio lygio žemiškiems standartams. Užuomina apie visas tautas, surinktas į Viešpaties pokylį, turėtų maloniai glostyti mūsų klausą. Šeimininkas anaiptol nėra išrankus ir priekabus savo svečių atžvilgiu. Jam nėra gerų ir blogų, tinkamų ir netinkamų – visi bus vienodai pagerbti ir vaišinami. Savo tautą Viešpats apdovanos mainais už jos pasitikėjimą. Apie visų kitų pokylio dalyvių nuopelnus nekalbama. Juos Dievas tiesiog priims. Apkabins, kaip mėgstama dabar sakyti. Iš savo geros, gailestingos širdies. Kitaip juk ir negalėtų būti. Kitoks Dievas atrodytų tarsi pabaisa, o ne mylintis Tėvas.

Jeigu kuris skaitytojas leistų sau daugiau pasidairyti po Izaijo knygą, tektų iš naujo konstruoti tiek smagios amžinybės vaizdą, tiek dosnaus ir maloningo Dievo paveikslą. Pranašo giesmė apie laikų pabaigos pokylį ant Siono kalno yra tiesioginis tęsinys kitos vizijos, kuri dėstoma ankstesniame, 24-ajame, knygos skyriuje. Prieš vaišindamas savus ir svetimus, Dievas išsijuosęs siautės danguje ir žemėje lyg fantastinių filmų siaubūnas. Štai keli liudininkų įspūdžiai: „Viešpats niokoja žemę ir daro ją dyką, apverčia aukštyn kojomis, išblaško jos gyventojus. [...] Kraštas liūdi ir vysta, pasaulis nuleido galvą ir nyksta, – rinktiniai tautos žmonės krenta prapultin. [...] Paliovė būgnų dundesys smagus, nuščiuvo lėbautojų triukšmas, neskamba žavioji arfa. [...] Žemė kaip girta svyruos, sverdės kaip sargo pašiūrė. “ Pasak Izaijo, baisi bausmė ištiksianti ne tik žemę, bet ir dangaus galybes – mėnulis raudonuos, o saulė bus sugėdinta. Tokios apimties ir žiaurumo baudžiamoji operacija net apokaliptiniams Biblijos pasažams yra šiurpoka naujiena.

Atrodo, kad laikų pabaigoje į dangiškų vaišių ir linksmybių kalną kopsime išėję tiesiai iš teismo salės. Gerokai pamurkdyti tamsoje, siaube, griuvėsiuose. Negaliojant jokiam gailestingumui. Ir ne dėl asmeninių nuodėmių sąrašo, o tik todėl, kad buvome žemės gyventojai. Suvienodinus visus kosminėje negandoje, prieš suvienodinant prie pergalingo stalo. Izaijo amžinybės vizija primena rusišką matriošką: iš beviltiškos katastrofos lyg niekur nieko atsiranda visuotinės laimės panorama, paskui vėl grėsmės šešėlis pramaišiui su džiaugsmo šūksniais. Niekaip neatspėsi, ką Viešpats bus sumanęs ir parengęs tau kitoje stotelėje. Gal ta pati schema, kuri pasirodo mums Vėlinių vakarą? Sumesti į tamsybes, kurios slepia namų jaukumą ir mylimųjų šypsenas.

Niekas čia, žemėje, nepatikrins tos ar kitos amžinojo gyvenimo vizijos, nesvarbu, ji būtų atėjusi iš šventųjų raštų, poezijos tomelio ar paprasto kasdienio kalbėjimo. Tarp šios rūšies paveikslų nėra patikimumo hierarchijos. Štai žymus filosofas kelissyk cituoja Baudelaire’o eilutes, kurios konclageryje mirštančiam kaliniui skambėjusios lyg kokia užtarimo malda, pilna paguodos ir vilties: O mirtie, senasis kapitone, jau laikas, kelkime inkarą. Izaijas savo knygoje Dievo pergalės prieš mirtį idėją sustiprina dvigubu veiksmu: negana to, kad ant kalno, kur, valgant gardžiausius valgius ir geriant brangų vyną, galingai triumfuos gyvybė, pati mirtis bus ne šiaip sunaikinta, bet praryta. Suvalgyta kartu su rinktiniais patiekalais. Paslėpta, nebematoma, o didžiosios Dievo paslaptys, laikytos po nuometu, staiga išsiskleis prieš visas gimines.

Krikščionys mirties suvalgymo pažadą perskaito švęsdami Eucharistiją. Bet tai jau kitas pasakojimas. Ar nauja staigmena iš matrioškos vidurių.

-tj-