ARKADIJ AVERČENKO

Apsakymai

Kadras iš filmo „Skerdykla Nr. 5“ (rež. George Roy Hill, 1972)

Kadras iš filmo „Skerdykla Nr. 5“ (rež. George Roy Hill, 1972)

Arkadijus Averčenka (1881–1925) – rusų rašytojas, satyrikas, teatro kritikas, vienas iš garsiojo humoristinio žurnalo „Satyrikonas“ (1908–1913; 1913–1918 – „Naujasis Satyrikonas“), kur dirbo ar bendradarbiavo gausus Sidabro amžiaus literatų ir dailininkų būrys (Tefi, Saša Čiornas, N. Remizovas, A. Radakovas ir kt.), steigėjų ir redaktorių. Po revoliucijos emigravo, nuo 1922 m. gyveno Prahoje, rengė išvažiuojamuosius kūrybinius vakarus, jų metu buvo užsukęs ir į Lietuvą.

Juoko karaliaus, kaip buvo tituluojamas Averčenka, kūrybai būdingos anekdotiškos situacijos, aštri satyra, gebėjimas įžvelgti reiškinių absurdiškumą, polinkis į groteską. Čia spausdinami apsakymai iš knygos „Ciniko pasakojimai“ (1925).

 

Karas

Praeis dar dvidešimt metų. Visi mes, dabartiniai, tapsime seniais…

Pasaulinis karas pasitrauks į istorijos sritį, apie jį bus kalbama kaip apie kažką seniai praėjusio, legendinio…

Ir štai, kai anūkai apspis kurį nors iš mūsų prie degančio židinio ir pradės klausinėti apie dalyvavimą pasauliniame kare, įsivaizduoju, kaip tada mes, senukai, imsime meluoti!..

Tiksliau, meluos, žinoma, kiti senukai, o ne aš. Aš ne toks.

Ir kadangi meluoti negaliu, mano padėtis bus siaubinga.

Ką aš papasakosiu anūkams? Kuo galėsiu pasotinti jų godų smalsumą? Buvau kare? Buvau. Kuo buvau? Kareiviu, karininku ar generolu? Niekuo! Nelabasis nunešė mane į karą, nors niekas manęs ir nekvietė.

Kai vykstant šaukimui atėjau į karinę įstaigą, mane apžiūrėjo ir pasakė:

– Jūs netinkate!

Aš įsižeidžiau:

– Nieko sau, ir kažin kodėl?!

– Jūsų regėjimas prastas.

– Malonėkite! Ko ten pas jus kare reikia? Žudyti priešus? Juk tai paprastas dalykas. Priveskite man priešą taip arti, kad jį matyčiau, ir jis nuo manęs nepaspruks!

– Tai kad prieš nužudydamas vieną svetimą jūs tuziną saviškių iššaudysit!

Išėjau iš tos biurokratinės įstaigos įžeistas, trinktelėjęs durimis.

Nutariau važiuoti į karą kaip laikraščio korespondentas.

Vienas pažįstamas žydas ilgai įkalbinėjo nevažiuoti.

– Ko jums ten važiuoti?! Nesuprantu jūsų charakterio! Kas čia per būdas: kur dvi valstybės kariauja – jūs būtinai į viduriuką įlįsit!

Vis dėlto išvažiavau ir, kaip sakė tas išmintingas žydas, – žinoma, įlindau į patį viduriuką…

 

Pozicijose (ties Dvinsku) prie manęs priprato kaip prie neišvengiamo blogio.

Kai kurie net pamilo mane už romumą ir švelnų būdą.

Kartą prisėdau prie kareivių apkasuose. Sėdėjome, taikiai šnekučiavomės, vaišinau juos papirosais.

Staiga – sustiprėjo šaudymas, pasigirdo kažkokie riksmai, įsakymas – įsitraukęs į pokalbį ir nenugirdau, ką būtent įsakė.

Visi suriko „valio!“, iššoko iš apkasų, leidosi bėgti į priekį. Dėl kompanijos ir aš surikau „valio“, taip pat iššokau ir taip pat pasileidau bėgti.

Kažkas kažką talžė, badė, o aš sukiojausi į visas puses, kukliai suprasdamas, kad trukdau ir vieniems, ir kitiems… Žmonės užsiima rimtu reikalu, o aš čia painiojuosi po kojom.

Paskui kažkas nuo kažko ėmė bėgti. Gal mes nuo vokiečių, gal vokiečiai nuo mūsų – nežinia. Apskritai esu nuomonės, kad tikrame mūšyje niekada nesuprasi, kas ką prilupo ir kas nuo ko bėgo…

Tą jau paskui išsiaiškina patyrę žmonės centriniame štabe.

Bėgau ilgai – ar nuo priešo, ar vydamasis priešą – iki šiol nežinau. Galbūt mane derėjo apdovanoti ordinu kaip nutrūktgalvį drąsuolį, o gal – sušaudyti kaip bailį.

Bėgau ilgai – taip ilgai, kad kai apsidairiau – aplink jau nieko nebuvo.

Tik vienas vokietis (matyt, tokio pat neapibrėžto būdo kaip aš) bidzeno beveik šalimais.

– Pakliuvai?! – sušukau triumfuojančiu balsu.

Užuot atsakęs, jis atkišo durtuvą ir puolė prie manęs.

Pliaukštelėjau rankomis ir piktai sušukau:

– Ar iš proto išėjai?! Juk taip gali mane nužudyti!

Jį taip pribloškė mano riktelėjimas, kad nuleido durtuvą.

– Aš ir noriu tave nužudyti!

– Už ką? Gal tavo mylimą žmoną išsivežiau ar pinigus pavogiau?! Idiotas!

Nuovokus tonas atvėsina net ir bukiausias galvas.

– Taip, – susigėdęs paprieštaravo jis, knebinėdamas durtuvu žemę. – Bet juk dabar karas!

– Suprantu, kad karas, bet juk negalima nei iš šio, nei iš to mažai pažįstamam žmogui baksnoti durtuvu į pilvą!

Patylėjome.

„Šiaip ar taip, – pagalvojau, – jis mano belaisvis, ir aš jį atgabensiu į mūsų stovyklą gyvą. Įsivaizduoju, kokie visi bus nustebę! Štai tau ir „prastas regėjimas“! Gal ir ordiną duos…“

– Šiaip ar taip, – tarė vokietis, – tu mano belaisvis, ir aš…

Tai buvo įžūlumo viršūnė!

– Ką?! Aš tavo belaisvis? Ne, brolau, aš tave paėmiau į nelaisvę, ir dabar tu neišsisuksi!..

– Ką-ą? Pats tave vijausi ir pats dabar esu tavo belaisvis?

– Aš tyčiomis nuo tavęs bėgau, kad kuo toliau nuviliočiau ir sučiupčiau, – griebiausi vadinamosios „karinės gudrybės“.

– Tai kad tu manęs nesučiupai?!

– Čia tik detalė. Eime su manim.

– Eime, – pagalvojęs sutiko mano priešas, – tik jau tu neišsisuksi: aš tave vedu kaip belaisvį.

– Čia tai bent naujiena! Man tai patinka! Jis mane veda! Čia aš tave vedu, o ne tu mane!

Čiupome vienas kitą už rankų ir pasivainodami leidomės eiti. Po valandos, be tikslo paklaidžioję plynu lauku, abu priėjome tą pačią liūdną išvadą, kad pasiklydome.

Ėmė kamuoti alkis, ir be galo apsidžiaugiau, kai vokiečio krepšyje atsirado duonos ir dėžutė mėsos konservų.

– Še, – tarė priešas, atiduodamas man pusę. – Kadangi tu mano belaisvis, privalau tave maitinti.

– Ne, – paprieštaravau. – Kadangi tu mano belaisvis, viskas, ką turi, – mano! Aš, taip sakant, užgrobiau tavo gurguolę.

Susėdę po medžiu užkandome, paskui užgėrėme konjaku iš mano gertuvės.

– Miego norisi, – tariau žiovaudamas. – Pavargsti su tais mūšiais, belaisviais…

– Tu miegok, o man negalima, – atsiduso vokietis.

– Kodėl?!

– Turiu tave saugoti, kad nepabėgtum.

Iki tol nesiryžau miegoti, mat bijojau, kad vokietis tuo pasinaudos ir paspruks, bet jis buvo užsispyręs kaip asilas…

Išsitiesiau po medžiu. Pabudau vakarėjant.

– Sėdi? – paklausiau.

– Sėdžiu, – mieguistu balsu atsakė jis.

– Na, jei nori, pamiegok, aš tave pasaugosiu.

– O jeigu pabėgsi?

– Na jau! Kas bėga nuo belaisvių.

Vokietis gūžtelėjo pečiais ir užsnūdo.

Tolimame tuščiame horizonte švelniai geso saulėlydis, nutvieksdamas mano priešo veidą švelnia rausva šviesa…

„O ką, jei nueisiu? – pagalvojau. – Nusibodo man su juo tąsytis. Be to, susiklostė visiškai nepakenčiama padėtis: aš jį laikau savo belaisviu, o jis mane – savo. Jeigu mes išlaisvinsim vienas kitą nuo kits kito, tai bus tarytum apsikeitimas belaisviais!“

Atsistojau ir stengdamasis nekelti triukšmo patraukiau į vakarus, bet prieš tai, norėdamas atlyginti priešui už prarastą belaisvį, įspraudžiau į jo sulenktą ranką savo gertuvę su konjaku.

Ir jis taip miegojo, panašus į didžiulį vaiką, kuriam įkišo į ranką čiulptuką ir kuris pabudęs pravirks, pamatęs, kad auklė išėjo…

 

Štai ir visi mano žygiai karo teatre.

Bet kaip aš visa tai papasakosiu anūkams, jei nieko negalima išsiaiškinti: mes laimėjom ar priešas, mes nuo priešo bėgom ar priešas nuo mūsų, aš paėmiau į nelaisvę vokietį ar vokietis mane?

Dabar, kol dar jaunas, – papasakojau visą tiesą. Pasensiu – teks anūkams meluoti.

 

Musė

 1. Kalinio užrašai

Taigi – aš kalėjime! Viešpatie, kokia nykuma… Manęs nepasiekia joks garsas; nematau jokios gyvos būtybės.

O, Dieve! Kas ten?! Ant sienos! Nejaugi? Kokia laimė!

Iš tikrųjų: ant niūrios kalėjimo sienos savo kameroje pamačiau paprasčiausią musę. Ji tupėjo ir trynė virš galvos priekinėmis kojelėmis.

Mieloji muse! Tu būsi mano draugė… Tu praskaidrinsi mano vienatvę.

 

Labai bijau: kad tik ji, nusiminusi dėl kuklaus valgio, iš čia neišskristų.

Paruošim jai vakarienę.

Imu gabaliuką cukraus, pavilgau vandenyje ir, padėjęs šalia virtos mėsos kąsnelių (nežinau, gal musės ėda ir mėsą), imu stebėti savo mažąją draugę.

Musė skraido po kamerą, tupinėja ant sienų, ant mano pasigailėtino gulto, zvimbia… Bet mano triūso nepastebi. Musyte, pažiūrėk čionai!

Pakylu nuo gulto ir imu atsargiai mojuoti rankomis, stengdamasis atginti ją prie stalo. Nebijok, vargšele! Nepadarysiu tau nieko blogo: mes abu vienodai nelaimingi ir vieniši.

Aha! Pagaliau ji nutūpė ant stalo.

Nesusilaikiau jai nešūktelėjęs:

– Gero apetito!

 

Kameroje šalta.

Mano musė – mano brangioji draugė – tupi ant sienos apimta kažkokio keisto sąstingio… Nejaugi ji mirs?

Ne!

– Ei, jūs, prižiūrėtojai! Kol buvau vienas, galėjote mane šaldyti, bet dabar… Duokit mums šilumos! Duokit ugnies!

Niekas negirdi mano riksmų ir beldimo. Kalėjime tylu.

Musė vis dar apimta to paties sąstingio.

Kokia laimė! Atnešė arbatinuką su karšta arbata.

Miela drauge! Tuojau ir tau bus šilta.

Atsargiai prinešu arbatinuką prie sienos, kur tupi musė, ir ilgai laikau jį šalia jos; aplink pasklinda gaivinanti šiluma; musė sukrutėjo… Purptelėjo… Pagaliau! Brangioji drauge, mes privalome vienas kitą palaikyti, ar ne, che che!

 

Visą šią naktį negalėjau užmigti.

Visą naktį nedavė ramybės mintis, kad musė pabudusi ims skraidyti tamsoje, atsitūps ant gulto ir aš neatsargiu judesiu ją sutraiškysiu, nužudysiu savo vargšę patiklią draugę.

Ne! Man atrodo – jos mirties nepakelčiau.

Ant stalo dega lempa… Guliu atmerktomis akimis.

Nieko! Galima išsimiegoti ir dieną.

 

Koks siaubas! Mano musė vos nepražuvo patekusi į voratinklį. Ir nepastebėjau tų velniškų tinklų. Tiesa, voro niekur neradau, bet voratinklis!

Truputį užsnūdau, ir staiga mano ausį pasiekė vos girdimas zvimbimas.

Apimtas blogos nuojautos pašokau ant kojų… Taip ir yra! Ji ropinėja prie pat voratinklio krašto.

– Miela drauge! Aš taip pat pakliuvau į man išstatytus tinklus ir apsaugosiu tave, kad nepakartotum šio siaubingo žingsnio. Štiš!.. Štiš!..

Mosikuoju rankomis, rėkiu, tačiau ne taip garsiai, kad išgąsdinčiau musę.

Pastebėjusi mane, musė metasi į šoną – ir, žinoma, pakliūva į voratinklį.

Štai matai, kvailele!

Nuimu ranka visą voratinklį ir atsargiai išpinklioju iš jo musę. O, jeigu kas nors taip pat išgriautų šį kalėjimą ir mane išlaisvintų.

 

Šiandien negaliu nei valgyti, nei gerti.

Drybsau ant gulto ir beprasmiškai žiūriu į vieną tašką…

Musė dingo!

Išskrido, paliko mane, egoistiškas, savimi patenkintas padaras!

Argi tau buvo blogai? Argi nebuvau tau atsidavęs, ištikimas draugas, į kurio tvirtą ranką galėjai atsiremti?! Išskrido!..

 

2. Musės užrašai

Įskridau čionai tiesiog iš smalsumo.

Ir iškart matau, kad padariau kvailystę.

Mirtina nykuma! Vos pritūpiau ant sienos – apsitvarkyti ir šiek tiek pasnausti, – staiga krūptelėjau, pajutusi į mane įsmeigtą kažkieno žvilgsnį.

Vyras. Ko jam reikia?

Taip į mane dėbso, kad net gėda. Ar tik negalvoja manęs priploti? Matau, su poilsiu teks atsisveikinti. Paskraidysiu po kamerą. Ech!

 

Ko jis prie manęs pristojo?

Priminkė ant stalo kažkokio saldaus šlamšto su virta jautiena – ir gainiojasi mane po kamerą plodamas rankom.

Koks juokingas, apgailėtinas reginys: žmogus, o tarsi veršiukas strikinėja praradęs bet kokį orumą…

Teks pritūpti ant stalo ir paragauti jo ėdalo. Brr!..

Ką jis ten rėkia? Kaip ne gėda, išties! O dar žmogus…

 

Nė minutės ramybės!

Vos tik užsimerkiau, ėmiau snausti, jis pradėjo rėkti, talžyti kumščiu duris, ir prisitalžė, kad jam atneštų arbatinuką su verdančiu vandeniu.

Ką jis darys?

To dar betrūko! Baksnoja man karštu arbatinuku tiesiog į šoną… Atsargiau, velniai rautų!

Taip ir yra: nusvilino sparną. Bandysiu paskraidyti…

Tiesiog juokinga: aš skraidau, o jis laksto iš paskos su arbatinuku.

Nuo tokio vaizdelio bet kuri musė juokais leiptų.

 

Lauke naktis, nepaprastai norisi miego, o jis uždegė lempą, guli ir žiūri į mane.

Viskas turi savo ribas! Man taip pakriko nervai, aš taip pavargau, kad laukiu nesulaukiu, kada galėsiu pasprukti nuo šito maniako.

Naktį neišsimiegosi, o ryt iš ryto turbūt vėl šokinės man iš paskos su karštu arbatinuku rankoje…

Viskas turi ribas! Tas žmogus vos nenuvarė manęs į kapus!..

Šiandien priėjau prie voratinklio (voro seniai nėra, ir man norėjosi apžiūrėti tą kvailą įrenginį…). Ir ką jūs sau manote! Tas žmogus kad prišoks… Sumojavo rankomis, suriko kažką paklaikusiu balsu ir taip mane išgąsdino, kad mečiausi į šoną ir įsipainiojau į voratinklį.

Palauk! Atstok! Aš pati! Pati išsipainiosiu… Nagi atstok! Sparną nulaužei, loky. Koja, koja! Atsargiau, koja! F-fu!

 

Ne-e, mielasis, užteks.

Kas čia? Ženklas pietums! Kokia laimė! Atsidaro durys, ir aš – viso gero!

Dabar jau nebebūsiu tokia kvaiša. Ir pati daugiau čia straubliuko nerodysiu, ir drauges įspėsiu:

– Draugės musės! Laikykitės atokiau nuo kalėjimo kamerų!! Saugokitės inkvizicijos!

 

Iš: Аркадий Аверченко. Собрание сочинений в 6 томах, т. 6. Москва: Терра-Книжный Клуб, 2007

Vertė Aidas Jurašius

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.