Vokiška kokybė
Spalio pradžioje Vokietijoje buvo įteikta prestižinė Vokiečių knygos premija (Deutscher Buchpreis). Ši premija teikiama už geriausią vokiečių kalba parašytą metų romaną. Ji įsteigta 2005 m.: vokiečiai norėjo turėti tokią pat prestižinę premiją kaip anglakalbio pasaulio „Man Booker Prize“ ir prancūzų Goncourt’ų premija.
Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje išleistas knygas premijuoti siūlo patys leidėjai (knyga jau turi būti pasirodžiusi knygynuose rugsėjį – tuo metu pranešamas trumpasis premijos sąrašas). Laimėtojas gauna 25 tūkst. eurų, o kiti patekę į trumpąjį sąrašą – po 2500 eurų. Nugalėtojas skelbiamas Frankfurto knygų mugėje. Jis jau aiškus, bet norėčiau pristatyti visus trumpojo sąrašo romanus: jie puikiai atskleidžia, kokia proza rašoma Vokietijoje, kas aktualu.
Vokiečių rašytojo Thomo Hettchės knyga „Povų sala“ (Pfaueninsel) – savotiškas literatūrinės pasakos (o vokiečiai turi stiprią jos tradiciją) ir keistos istorinės literatūros mišinys. Taip pat tai ir tragiška meilės istorija, ir socialinės kritikos romanas.
Romano veiksmas vyksta Povų saloje netoli Berlyno – XIX a. Prūsijos karalių atostogų vietoje, paverstoje landšafto draustiniu ir apgyvendintoje egzotiškais gyvūnais. Jame kalbama apie Mari Dorotėją Strakon – merginą nykštukę, egzotišką žmonių giminės atstovę, kartu su broliu Kristianu atvežtą į salą. Šis romanas – jos gyvenimo istorija: mergina stebi didikų gyvenimą, įsimyli sodininką, paskui virėją, iš jos atimamas vaikas. Dauguma romano veikėjų turi istorinius prototipus, o pats romanas – tikras XIX a. mikrokosmas, atskleidžiantis to meto žmogaus požiūrį į gamtą ir meilę.
Angelikos Klüssendorf romanas „Eiprilė“ (April) – 2011 m. pasirodžiusio jos romano „Mergaitė“ (Das Mädchen), taip pat patekusio į tų metų Vokiečių knygos premijos trumpąjį sąrašą, tęsinys. „Mergaitėje“ buvo pasakojama apie žiaurią Eiprilės vaikystę – ji ir jaunesnis broliukas užaugo su juos skriaudusia ir fiziškai kankinusia motina alkoholike. Tokio gyvenimo traumuota mergina linkusi į neprognozuojamą elgesį, smurto protrūkius ir užsiima pavojingais žaidimais: bando perbėgti kelią automobiliams prieš nosį.
Romano tęsinyje, praleidusi paauglystę globos namuose, mergina išleidžiama į suaugusiųjų pasaulį su 100 VDR markių kišenėje. Ji įsidarbina biure sekretore ir stengiasi susikurti gyvenimą septintojo dešimtmečio Leipcige. Tai sąžiningai, atvirai papasakota brendimo istorija ir to meto Rytų Vokietijos istorija.
Šveicarų rašytojos Gertrud Leutenegger romane „Paniškas pavasaris“ (Panischer Frühling) pasakojama apie 2010 m. Islandijoje išsiveržusį ir visos Europos lėktuvų skrydžius sustabdžiusį ugnikalnį. Viename Europos miestų įstrigusi vidutinio amžiaus moteris apimta baimės klajoja gatvėmis ir prisimena praeityje įvykusį susitikimą su Londono laikraščių pardavėju Džonatanu. Jie tampa artimi, bet Džonatanas netikėtai dingsta. Tai melancholiškas romanas apie meilę, atmintį, vienatvę, žmones jungiančias ir skiriančias asmenines paslaptis.
Rašytojas Thomas Melle debiutavo romanu Sickster, pasakojančiu apie visuomenės atstumtuosius, romanas buvo nominuotas Vokiečių knygos premijai. Jo naujasis romanas „3000 eurų“ (3000 Euros) tęsia šią temą.
Į savižudybę linkęs buvęs teisės studentas ir muzikantas Antonas nakvoja nakvynės namuose, yra įsiskolinęs 3000 eurų ir laukia teismo. Pardavėja dirbanti ir dukrą auginanti Denizė yra priklausoma nuo amfetamino ir laukia, kol jai sumokės 3000 eurų už vaidmenį pornografiniame filme. Šiedu lūzeriai susipažįsta Denizės parduotuvėje, tarp jų užsimezga ryšys. Ar Denizė ryšis paaukoti 3000 eurų žmogui, kurį vos pažįsta?
Pikta ir liūdna Mellės knyga aprašo žmones, iškritusius iš „padorios“ visuomenės ir negalinčius į ją sugrįžti, nes niekas jais netiki.
Austrų rašytojas Heinrichas Steinfestas yra gerai žinomas detektyvų autorius. Bet jo premijai nominuotas romanas „Visa ko tyrinėtojas“ (Der Allesforscher) – kitoks: kupinas keistų įvykių ir personažų. Pagrindinio veikėjo verslininko Siksteno Brauno pakeliui į Taivaną vos nesutraiško sprogusio banginio viduriai. Išėjęs iš ligoninės jis sėda į pirmą pasitaikiusį lėktuvą namo. Lėktuvas sudūžta, bet Sikstenas lieka gyvas ir nusprendžia viską keisti – tampa gelbėtoju pajūryje. Po daugybės metų, patyręs ne vieną mirčiai artimą situaciją, Sikstenas tampa berniuko Simono (kurio nepažįsta ir kuris iš tikrųjų nėra jo sūnus) tėvu. Simonas kalba tik savo išrasta kalba ir Sikstenui reikės atrasti kelią į berniuko širdį. Tai išradingas romanas apie meilę, tėvo ir sūnaus ryšį, gyvenimo netikėtumus ir dovanas.
Na, o šių metų Vokiečių knygos premiją laimėjo žinomas poetas Lutzas Seileris. Jo debiutinį romaną „Kruzo“ (Kruso) žurnalistai vadina „Robinzono Kruzo nuotykių“ peržaidimu su vokišku akcentu“ ir „rekviem pabėgėliams iš Vokietijos Demokratinės Respublikos“. Tai alegorinis pasakojimas apie Rytų Vokietijos žlugimą, odė literatūrai ir kritiškas žvilgsnis į laisvę.
Seileris pasakoja VDR nevykėlio Edgaro Bendlerio istoriją: šis 1989 m., prieš pat griūvant Berlyno sienai, atsiduria Hidenzės saloje – disidentų ir nepritapėlių prieglobstyje – ir įsidarbina nusmurgusiame restorane indų plovėju. Edgaras susipažįsta su gerokai už jį vyresniu Aleksandru Kruzovičiumi, arba Kruzo. Abu vyrai patyrė sukrėtimą: Edgaro draugė žuvo, o Aleksandrą dar vaiką saloje ant kranto paliko sesuo, norėjusi pabėgti iš Rytų Vokietijos plaukte.
Kruzo – neformalus salos dvasinis vadovas ir ceremonimeistras – supažindina Edgarą su sezoninių darbininkų ritualais ir naktiniu gyvenimu. Jie gana smagiai leidžia laiką, kol revoliuciniai 1989 m. įvykiai pasiekia ir atokią salą…
Štai toks geriausių vokiečių kalba parašytų knygų spektras: vokiečių literatūroje aktyviai apmąstoma Rytų Vokietijos tema, ryški socialinė problematika, polinkis į painius ir dažnai fantasmagoriškus siužetus.
Parengė Marius Burokas
