Žydų šimtmetis

YURI SLEZKINE

Siekdama paspausti Britaniją ir įsigyti sąjungininką Artimuosiuose Rytuose, Sovietų Sąjunga parėmė atskiros žydų valstybės idėją, tiekė žydų kovotojams ginklus (per Čekoslovakiją) ir tuoj pat pripažino Izraelio nepriklausomybę. Tačiau oficialus sionizmo skatinimas netikėčiausius ir – sovietų valdžiai – nerimą keliančius padarinius turėjo pačioje SSRS. Manydami, kad neperžengia oficialios politikos ribų, arba nebepaisydami jų, tūkstančiai sovietinių žydų, daugiausia žydai „pagal kraują“ Maskvoje ir Leningrade, pasinaudodami šia proga reiškė pasididžiavimo, solidarumo ir bendrumo jausmus.

[...]

Kaip vėliau apie 1948 m. gegužės dienas kalbėjo Feferis, „mus [sovietinį Žydų antifašistinį komitetą (ŽAK)] tiesiog apgulė. Kasdien ateidavo dešimtys žmonių.“ O kaip partijos Centro komitetui pranešė G. M. Cheifecas (Feferio pavaduotojas ŽAK, svarbiausias komitete slaptasis informatorius ir buvęs sovietinio šnipų tinklo JAV vakarinėje pakrantėje vadovas), dauguma lankytojų norėjo vykti į Palestiną kaip savanoriai.

Pareiškėjai dažniausiai pasisako ne tik savo vardu, bet ir savo darbo arba mokslo draugų vardu. Dauguma pareiškimų gauta iš Maskvos aukštųjų mokyklų studentų: Teisės instituto, Chemijos instituto, Užsienio kalbų technikumo, Chemijos mašinų gamybos instituto ir kitų.

Yra ir sovietinių tarnautojų pareiškimų – Plieno projekto ir Ginkluotės ministerijos inžinierių ir Sovietinės armijos karininkų. Savo prašymus pareiškėjai motyvuoja noru padėti žydų tautai kovoti su agresoriais anglais ir sukurti žydų valstybę.

Iš tikrųjų kai kurie nuėjo taip toli, kad leido sau „negirdėtus, pasibaisėtinus“ (kaip teigė vienas ŽAK prezidiumo narys) pareiškimus: esą Palestina – jų tėvynė. Tačiau dar labiau negirdėta ir pasibaisėtina buvo tai, kad tokius pareiškimus viešai, kolektyviai darė tūkstančiai žmonių. 1948 m. rugsėjo 3 d. į Maskvą atvyko pirmoji Izraelio ambasadorė SSRS Golda Meyerson (vėliau Meir). Tada įvyko keletas improvizuotų, spontaniškų ir neprižiūrimų politinių mitingų – to Sovietų Sąjungos sostinė nebuvo mačiusi daugiau kaip dvidešimt metų. Goldai Meir, gimusiai Rusijos imperijoje, lankymasis Sovietų Sąjungoje buvo tarsi grįžimas namo. Pirmą šeštadienį po atvykimo ji nuėjo į Maskvos sinagogą ir, pasisveikinusi su rabinu, apsiverkė. Tačiau jos vizito ir, žinoma, naujosios jos atstovaujamos valstybės tikslas buvo priminti visų šalių žydams, kad jų dabartinė tėvynė nėra tikroji tėvynė. Visą mėnesį visus jos viešus pasirodymus lydėjo sovietinių žydų tapatinimosi su Izraeliu demonstravimai. 1948 m. spalio 4 d., per Roš Hašaną, į Maskvos sinagogą jos pamatyti atėjo tūkstančiai žmonių. Kai kurie šaukė: „Šalom!“; dauguma tikriausiai anksčiau nebuvo lankęsi sinagogoje. O spalio 13 d., per Jom Kipurą, didelė minia lydėjo Izraelio diplomatus nuo sinagogos į „Metropolio“ viešbutį, skanduodama: „Kitais metais – Jeruzalėje.“

Šios abi tendencijos – sovietinės valstybės etnizacija ir etninių žydų virtimas nacija – stiprino viena kitą, kol Stalinas ir naujieji Agitpropo funkcionieriai padarė du baisingus atradimus.

Pirma, žydai, kaip sovietinė tautybė, dabar buvo tautinė diaspora, potencialiai lojali priešiškai užsienio valstybei. Susikūrus Izraeliui ir prasidėjus šaltajam karui, jie pasidarė panašūs į vokiečius, graikus, suomius, lenkus ir kitas „nevietines“ tautybes, galinčias būti įsipareigojusias išorinei tėvynei ir todėl iš prigimties nepataisomai svetimas. Oficialus puolimas prieš žydus tapo pavėluotu didžiojo teroro tautinio komponento taikymu tautinei grupei, to išvengusiai 1937–1938 m.

Antra, pagal naują sovietinį tautinės priklausomybės ir politinio lojalumo apibrėžimą, rusų sovietinė inteligentija, sukurta ir išauklėta draugo Stalino, yra ne visai rusiška, tad ir ne visai sovietinė. Žydų kilmės rusai esą užsimaskavę žydai, vadinasi, dvigubi išdavikai.

Visi stalininiai valymai buvo nukreipti prieš klastingą nematomų kenkėjų įsiskverbimą – o čia štai radosi tauta, kuri ir visur paplitusi, ir užsimaskavusi; tautinė grupė, taip sėkmingai tapusi nematoma, kad pasidarė matoma kaip elitas (ko gero, tikrasis sovietinis elitas). Štai tauta, neturinti savo teritorijos (tiesa, turinti, bet nenorinti joje gyventi), tauta, neturinti savo kalbos (arba veikiau turinti, bet nenorinti ja kalbėti), tauta, kurią sudaro beveik vien inteligentai (arba veikiau tie, kurie vengia proletarinių užsiėmimų), tauta, vartojanti ne tikrus vardus, o slapyvardžius (tai buvo pasakytina ne tik apie senuosius bolševikus ir profesionalius rašytojus, bet ir apie daugumą atvykėlių iš buvusios Sėslumo zonos: Baruchų, Giršų ir Moišių vaikai masiškai pakeitė savo tėvavardžius į Borisovičius, Grigorjevičius ir Michailovičius). Būti žydu pasidarė nusikalstama: tie, kas puoselėjo atskirą jidiš kultūrą, buvo „buržuaziniai nacionalistai“, o tie, kas tapatinosi su rusų kultūra, buvo „bešakniai kosmopolitai“.

Žiauriausia, nors ir palyginti nedidelio masto, kampanija buvo surengta prieš pirmąją grupę. 1948 m. sausį Stalinui liepus slaptoji policija nužudė garsiausią sovietinį jidišistą Solomoną Michoelsą. (Žmogų, įviliojusį jį į spąstus, žydų teatro kritiką ir saugumo informatorių V. I. Golubovą-Potapovą nužudė kartu su juo. Juos abu surišo, numetė ant žemės ir pervažiavo sunkvežimiu, kad mirtis atrodytų kaip eismo avarija.) Nuo tada per dvejus metus buvo uždaryti visi jidiš teatrai ir rašytojų organizacijos, dauguma jidiš rašytojų buvo suimti. 1952 m. pavasarį ir vasarą buvo teisiami penkiolika Žydų antifašistinio komiteto narių, kaip „buržuaziniai nacionalistai“. Vieno pasigailėjo, vienas mirė kalėjime, o likusieji trylika buvo pasmerkti myriop (likus mėnesiui iki teismo pradžios) ir visi sušaudyti tą pačią dieną (praėjus mėnesiui po teismo pabaigos).

Dauguma kaltinamųjų – ypač rašytojai Davidas Bergelsonas, Isaakas Feferis, Leiba Kvitko ir Perecas Markišas – buvo įsitikinę komunistai, didžiąją dalį savo gyvenimo skyrę stalininiam „socialistiniam turiniui“ propaguoti jidiš „nacionaline forma“. Tokia buvo oficiali partijos politika apskritai anksčiau skriaustų tautybių ir konkrečiai daug prisikentėjusios žydų tautos atžvilgiu. Kaip sakė Feferis, „aš norėjau matyti savo tautą tokią kaip kitos. [...] Man atrodė, kad tik Stalinas gali ištaisyti tą istorinę neteisybę, kurią padarė Romos valdovai. Man atrodė, kad tik sovietinė vyriausybė gali ištaisyti tą neteisybę, sukurdama žydų naciją.“ Žinoma, jis buvo teisus. Sovietinė vyriausybė rimtai pasistengė padaryti žydus „tokius kaip kiti“ ir dosniai atsilygino tiems, kurie padėjo vadovauti šiam vajui. Teisme Feferis sakė: „Aš – vargšo mokytojo sūnus. Sovietų valdžia padarė iš manęs žmogų ir gana žinomą rašytoją.“ O Kvitko keliomis dienomis vėliau aiškino: „Iki revoliucijos aš gyvenau kaip ujamas valkataujantis šuo, nė skatiko nevertas buvo toks gyvenimas. Nuo Didžiojo spalio aš pragyvenau 30 metų nuostabaus pakilaus darbingo gyvenimo, kupino laimės mylimoje gimtojoje žemėje, kur man šypsojosi kiekviena žolelė.“

O paskui dėl jiems ne visai suprantamų priežasčių ta pati sovietų valdžia perklasifikavo žydus iš galimos normalios tautos, panašios į ukrainiečius arba mordvius, į potencialiai nelojalią tautą, panašią į lenkus arba graikus. Žydų nacionalinė forma tapo priešiško buržuazinio turinio simptomu. Viešai sakyti, kad tavo motinos vardas buvo Hana, tapo nacionalistiniu veiksmu.

Kai kurie su tuo nesitaikė. Kaip teigė Solomonas Lozovskis: „Mano motina irgi buvo vardu Hana – tai ar aš turiu to gėdytis, ar ką? Kas per keista psichologija. Kodėl tai vadina nacionalizmu?“ Ir apie puolimą prieš jidiš kalbą: „Jeigu rašai į žydų laikraštį, reikia rašyti žydiškai. Bet kai Bergelsonas staiga sako, kad jeigu rašo žydiškai, vadinasi, tai nacionalizmas, išeina, kad teisia žydų kalbą. Tai protu nesuvokiama. Nagi rašyk tu nors negrų kalba. Tai tavo reikalas. Svarbu ne kokia kalba rašo, o ką rašo.“

Toks misionieriškas universalizmas jau seniai nebebuvo oficiali sovietinė politika, ir dauguma kaltinamųjų, ypač tie, kurie buvo pasisakę už žydų apsigyvenimą plotuose, kuriuos atlaisvino be ceremonijų ištremti Pavolgio vokiečiai ir Krymo totoriai, tai puikiai žinojo. Klausimas buvo, ar žydai bus prišlieti prie Krymo totorių, ištremtų į Uzbekistaną, ar prie uzbekų, kuriems sovietų valdžia padėjo tapti tauta „tokia kaip kitos“. Kaip paaiškino Feferis: „Aš su dideliu pavydu žiūrėjau, kai vyko uzbekų meno dekada. [...] Aš visomis jėgomis gyniau žydų įstaigas.“

Tačiau tai buvo prieš šaltąjį karą – kai partija dar nelaikė visų žydų institucijų ardomosiomis, ir Feferis „neman[ė], kad priešinimasis asimiliacijai yra nacionalistinė veikla“. 1952 m. viskas buvo kitaip. Feferis vis dar mylėjo savo tautą („o kas gi nemyli savo tautos?“), Bibliją laikė „vienu didingiausių žydų kultūros paminklų“ ir, agresyviai tardomas, teigė, kad nėra kitos „tokios tautos, kuri būtų tiek prisikentėjusi kaip žydų tauta“. Bet jis taip pat buvo ištikimas partijos narys ir specialiai paskirtas provokatorius, kurio užduotis per teismą buvo aiškinti, kad meilė savo tautai yra nacionalizmas, kad nacionalizmas – tai išdavystė ir todėl visi teisiamieji kalti. Leiba Kvitko, kitas ištikimas komunistas ir profesionalus jidišistas, tam pritarė:

Kuo aš laikau save kaltu, tai pakibę virš manęs, ir aš jaučiu, kad tai mano kaltinimas. Sovietinę žydų literatūrą laikydami idėjiškai sveika, sovietine, mes, žydų rašytojai, tarp jų ir aš (galbūt aš kaltesnis už juos), tuo pat metu nekėlėme klausimo, kaip galėtume prisidėti prie asimiliacijos proceso. Aš kalbu apie žydų masių asimiliaciją. Toliau rašydami žydiškai, mes savaime tapome asimiliacijos proceso stabdžiu. Savo turiniu sovietinių rašytojų kūryba idėjiškai ir politiškai tinkama ir šiuo turiniu – sovietiniu – nemažai prisidėjo prie pagrindinių žydų gyventojų masių asimiliacijos. Bet pastaraisiais metais kalba nustojo tarnauti masėms, nes jos paliko žydų kalbą, ir ji tapo kliuviniu. Būdamas Sovietinių rašytojų sąjungos žydų sekcijos vadovu, aš nekėliau klausimo dėl sekcijos uždarymo. Tai mano kaltė. Vartoti kalbą, kurią masės paliko, kuri atgyveno savo amžių, kuri atskiria mus ne tik nuo viso didelio Sovietų Sąjungos gyvenimo, bet ir nuo pagrindinės žydų masės, kuri jau asimiliavosi, vartoti tokią kalbą, mano supratimu, – savotiška nacionalizmo apraiška.

Jidiš profesionalus ir kitus savanorius arba valstybės paskirtus žydų kultūros puoselėtojus buvo galima įkalinti arba nubausti mirti. Jų buvo labai nedaug, ir tiesa, kad jie atsiskyrė „nuo pagrindinės žydų masės“ (taip pat ir nuo savo vaikų, iš kurių beveik niekas nė kiek nemokėjo jidiš ir nerodė jokio susidomėjimo žydų kultūra). Tačiau svarbiausi Stalino antižydiškos kampanijos taikiniai buvo žydų kilmės rusai arba, kaip atrodė partijos Agitpropui, žydai, kurie dėjosi rusais, kad atrodytų sovietiniai žmonės. Partijos nepalenkiama valia valyti ir jos įprastinė „kadrų politika“ susiliejo į tiriamosios genealogijos užmojį: kiekvienas aukštą postą užimantis rusas buvo potencialus žydas, o kiekvienas žydas be išimties buvo potencialus priešas.

Žydų valymo iš sovietinio elito kampanija prasidėjo jau 1939 m. gegužę, kai Stalinas, matyt, norėdamas įtikti Hitleriui, Sovietų Sąjungos diplomatijos vadovu paskyrė Molotovą ir liepė jam „pašalinti žydus“ iš Užsienio reikalų komisariato. Valymas paspartėjo pasirašius paktą su naciais, tapo dalimi valdžios politikos per Didįjį tėvynės karą (išreiškiant naujovišką oficialųjį patriotizmą ir reaguojant į naujos žydų savivokos tvirtinimą) ir virto griūtimi 1949 m., kai idėjinis užterštumas tapo didžiausiu režimo rūpesčiu, o žydai „pagal kraują“ iškilo kaip svarbiausieji taršos sukėlėjai. Partijos veikėjai, atsakingi už „kadrus“, blaškėsi ieškodami pasislėpusių kenkėjų. Kuo arčiau šerdies, tuo daugiau puvėsio jie rado.

__________

Yuri Slezkine’as (Jurijus Sliozkinas, g. 1956) – Kalifornijos universiteto (Berklyje) istorijos profesorius. Maskvos universitete baigė rusų kalbos ir literatūros studijas, dirbo vertėju Mozambike ir Portugalijoje. Nuo 1983 m. gyvena JAV.
Knygoje „The Jewish Century“ („Žydų šimtmetis“) plėtojamos idėjos apie specifinių etninių-religinių mažumų (pvz., žydų) vaidmenį tradicinėse visuomenėse ir jų iškilimą modernybės epochoje. Čia taip pat kalbama apie žydų gyvenimą JAV ir Palestinoje, bet daugiausia dėmesio skiriama dramatiškiems žydų likimo posūkiams Rusijos imperijoje ir Sovietų Sąjungoje. Knygą lietuviškai išleis leidykla „Tyto alba“.

___________

Vertė Laimantas Jonušys

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.