Apsakymų fronte nieko naujo
Alice Munro. Brangus gyvenime. Apsakymai. Iš anglų k. vertė Danguolė Žalytė. V.: Alma littera, 2014. 312 p.
Arba tiksliau – nieko sukrečiančiai įdomaus. Skaitydama kanadietės Nobelio literatūros premijos laureatės Alice Munro apsakymus pasijutau it naivi žuvis, pačiupusi slieką, niekšiškai pamautą ant kabliuko. Puikiai išversti penkiolika apsakymų perskaitomi sklandžiai, tačiau bėda ta, kad labai greitai pajuntamas Munro apsakymų karkasas, o pajutus atsėlina nuobodulys ir nuspėjamų siužeto posūkių nuojautos.
Bet apie viską nuo pradžių. Rinkinio „Brangus gyvenime“ centras – moterys (net jei apie jas pasakojama iš vyro perspektyvos), kurių skirtingų portretų panorama skleidžiasi apsakymuose. Tai ir šeimos gyvenimo rutiną į nenuspėjamą bohemos šėlsmą iškeitusi motina, kurios dukra nuskęsta karjere („Žvyras“), ir bręstanti mergaitė, kuri pirmą kartą patiria geismą („Balsai“), ir apgaudinėjama meilužė („Korė“), ir vargingoje buityje užstrigusi nelaimingoji („Traukinys“), ir savo praeitį prisimenanti senelių namų gyventoja („Ežeras iš arti“). Laimei, Munro apsakymuose viskas kiek grakščiau ir sudėtingiau nei tik klišinės situacijos ir šabloniški veikėjai. Reikia pripažinti, kad autorė moka trumpame tekste sutalpinti ištisas gyvenimo dramas, kurios rezonuoja ne tik su impozantiškais charakteriais, bet ir su to meto Kanados (apsakymų personažai gyvena laikotarpyje maždaug nuo Antrojo pasaulinio karo) realijomis – konservatyvioje visuomenėje moralės ribos brėžiamos aiškiai. Štai apsakyme „Alkis“ iš mergaitės perspektyvos pasakojama apie jos ir auklės tvirtą ryšį, o fone – moters padėties šeimoje ir visuomenėje kontūrai. Auklė Seidė žūsta grįždama iš šokių, ir nors velionės liūdima ir gailima, socialioji moralė šiuo atveju triumfuodama rėžia nuosprendį: „Mergina be vaikino į šokius vaikščiojanti pėsčia“ (p. 256). Tad neleistinas geismas ar koks moraliai nepriimtinas elgesys priartina nelaimės alsavimą: apsakyme „Kai jis pasieks Japoniją“ moteris, traukinio kupė pasimylėjusi su menkai pažįstamu vyru, išsigąsta, kad visam laikui dingo jos dukra. Apsakyme „Išvykimas iš Meiverlio“ tvirtuose tėvo gniaužtuose gyvenusi dukra ryžtasi pabėgti su mylimuoju ir ištekėti, bet likimas pakiša koją laimingai pabaigai – mylimasis dažniau mėgaujasi alkoholiu, nei dega meile žmonai. Tad Munro savo apsakymų veikėjams – buityje besiturškiantiems mažiems žmogeliams – atseikėja po nemažą dozę ribinių patirčių.
Moterų gyvenimui vaizduoti šiame rinkinyje Munro pasirenka keletą būdų ir jais nuolat žongliruoja: dažnas (ir kiek nuvalkiotas) yra keliavimo, išvykimo motyvas, esmingai keičiantis personažo gyvenimą, – tarkime, į Amundseną atvykusi moteris nepataisomai ir nelaimingai įsimyli ten dirbantį gydytoją. Psichologinės būsenos kuriamos laviruojant laiko perspektyva: pavyzdžiui, jau minėtas apsakymas „Ežeras iš arti“ iš pradžių apgaulingai apsimeta esąs pasakojimas, kaip viena moteris nesėkmingai miestelyje ieško gydytojo kabineto, o pabaigoje paaiškėja, kad tai yra senos moters prisiminimas arba sapnas. Praeitis apsakymuose užima svarbesnes pozicijas, paveikia dabartį labiau, nei esamasis laikas to pageidautų: vienas iliustratyviausių apsakymų yra „Žvyras“, kuriame suaugęs vyras prisimena sesers žūtį – nepakeliama ir neteisėta kaltė nuolat jį persekioja ir atveda ligi psichologo kabineto. Charakteringi ir taiklūs šiuose apsakymuose yra personažų santykius apibūdinantys palyginimai ir epitetai – pavyzdžiui, vyro bučinį moteris pajunta kaip „trumpą ir oficialų, skubotą ir valdingą“ (p. 52). Visgi griežta, užbaigta struktūra po keleto tekstų darosi intuityviai atpažįstama ir nuspėjama.
Nors apsakymai yra tvirtai, nepajudinamai suręsti ir pasižymi gana gera kokybe turinio požiūriu, norisi tikėti, kad nobelistės sąskaitoje yra geresnių, gyvesnių, ne tokių nuspėjamų (siužeto posūkių požiūriu) tekstų, kurie užgrobtų naktis ir dienas ir kuriuos norėtųsi primygtinai rekomenduoti kitiems. „Brangus gyvenime“ – skaitytina, bet visgi lauksiu kitų Munro kūrinių vertimų. O kol kas – apsakymų fronte nieko naujo.
