Poezija

Užsimiršimas paskutinę vasaros dieną

 

Valtis plūduriuoja ežero įlankoje prie nendrių.

Paskutinė rugpjūčio diena. Valtyje sėdžiu aš.

Klykteli praskrendantis suopis ir staiga supranti,

koks trapus metas yra besiartinantis ruduo:

augalija, kandžiojama šalnų, ims keisti savo

spalvą, kol liks tik tušu ant lapkričio kartono

išpiešti medžių kamienai ir perregimos šakos,

ir imsi suprasti, kad praėjo dar vieni metai.

Ir jeigu manysime, kaip moko Rytų religijos,

kad žmogus yra vandens lašas begalinio

vandenyno akivaizdoje ir jo lemtis mirštant -

tapti vandenynu, tai, kol esame gyvi, nešame

nelygstamą savasties naštą. Ir ta našta, kartais

labai sunki, prašosi atidedama į šalį, kaip šią

akimirką, kai, irstydamasis valtimi, užmiršau

save ir tapau ežero tyla, grįždamas į pirmapradę

Visatos ištaką. Užsimiršęs susiliejimas su gamta,

mažoji mirtis, atpalaiduoja sielos mėšlungį

ir, praėjus beasmenei akimirkai, tampi truputį

kitoks, pasiryžęs toliau nešti savasties naštą.

 

 

Du eilėraščiai apie jūrą

 

 

I. Suprasti jūrą

 

Bangų išsiliejimo ant kranto ritmas ir monotonija.

Kai geriau įsiklausai, ištrina visas sunkias mintis

ir palieka tik gryną plazdantį ir gaivinantį „esu“,

ištrūkus iš miesto ir pavargus nuo jo sunkių darbų.

Suprasti jūrą yra suprasti save ir tapti išmintingesniam.

Dvasia smelktis į jūrą, visada tą pačią, bet besiskiriančią

bangų stiprumu, vėjo kryptimi ir dangaus, skęstančio

toli į vandenis, spalva, tai ramia, tai dramatiška…

Suprasti jūrą – tai suprasti bangų ritmą ir monotoniją.

Kiekvienos bangos išsiliejimas ant kranto visada

kitoks ir drauge tas pats, nepavargstantis nuo veržimosi.

 

Tokia pat yra ir meilė, reikalaujanti kasdien iš ryto

iš naujo žengti žingsnį link mylimo žmogaus ir atkurti

švelnųjį santykį. Ši pastanga kiekvieną dieną vis kita,

tačiau drauge ta pati, monotoniškai kartojama metų metus.

Meilės, kaip ir jūros, išganinga monotonija – tai pakilimas,

tai atoslūgis, kurių bėgiais kasdien juda mūsų gyvenimai.

Žiūrėk į jūrą ir išmintingesnis tapk patirdamas kasdienį

meilės stebuklą – Saulę, apie kurią sukasi gyvenimo planetos!

 

 

II. Jūra ir kūrinio užuomazga

 

Nuodingas bei varginantis vidinis monologas

ir balti, gaivinantys, vėsūs jūros bangų purslai.

Koks prieštaravimas patirti menkas vidines kovas

didingos gamtos akivaizdoje, kuri turėtų ištrinti

visas mintis ir palikti tik gryną virpantį buvimą.

O dabar patiriu dviprasmybę: sušutusi vidujybė

ir didinga išorybė. Abu pradai paneigia vienas kitą.

 

Tačiau, kol sėdžiu ant jūros kranto, juntu, kaip gydantis

didingumas smelkiasi į mano vidų, ir aš pradedu užmiršti

save su visais vidiniais monologais, mintimis, prisiminimais

ir ateities numatymais. Įsižiebė buvimo liepsna ir virpa vėjy.

Bangų ošimas skamba kaip pati gražiausia atonali muzika,

sklindanti po žydru skliautu, ir, jos klausydamasis, tampu

jūra, kuri monotoniškai ir ritmingai užlieja smėlį ir akmenis.

 

Kokia laimė kartais užmiršti save atsiduodant gamtos

didybei. Netikėtai pajunti, kaip jūros peizažo pradmuo

patenka į tavo sielą ir nukrenta į vidinių sodų žemę.

Staiga pradedi nešioti kūrinio užuomazgą. Jo dar nežinomi

kontūrai krebžda sieloje. Pajunti, kaip artėja užsisklendimo

mėnesiai, vaikštant būsimo rudens gatvėmis ir nešiojant

brangakmenį, užgimusį sieloje ant kranto prie jūros.

 

 

Vandens dvasia

 

Ežero užutėkis, kur geltonai žydi mąslios vandens

Almos Riebždaitės nuotrauka

lelijos tarp šviesiai žalių ovalo formos lapų kilimo.

Ką tik lijo ir vanduo žalsvai drumzlinas, lyg ką tik

vaikščioti pradėjęs jaunas senelio obuolių vynas

stiklinėse statinaitėse, kurias statydavo už pečiaus.

Vandens dvasia, pakibusi virš ežero, ir į valties šoną

besiplakančių bangų muzika pagauna netikėtai mane.

Žiūrint į miglą virš ežero, matyti tai, kas nematoma.u

 

Girdėti tai, kas paprastai negirdima.

Matyti tai, kas paprastai nematoma.

Lytėti tai, kas paprastai nelytima.

Skanauti tai, kas paprastai be skonio.

Uosti tai, kas paprastai be kvapo.

Justi tai, kas paprastai nejuntama.

 

Galbūt tai ir yra mano amatas ir tarnyba, tarnaujant ne šio

pasaulio šeimininkui, todėl nesitikint užsitarnauti

šio pasaulio prielankumą: arba dirbi sielos darbus, arba

tarnauji šio pasaulio kunigaikščiui, trečiojo neduota.

Tačiau akimirkos, kai esi sugaunamas vėjo ir nendrių

šiurenimo, yra geriausia, ką esi patyręs. Tai iškelia tave

aukštai virš tų metų, kai gyvenai svaigindamasis.

O dabar svaiginiesi vandens dvasia, kuri tave apdovanoja

sielos krištolu ir šventenybės virpuliu, verčiamu eilėmis,

tikėdamasis atkurti prarastą žodžio ir daikto vienovę,

nepaprastų dalykų akimirką irdamasis ežere valtimi.

Kokia didžiulė ir neįtikėtina laimė matyti, girdėti ir jausti!

 

 

Laukų žolynų malonė

 

Iš ryto lijo, o apie vidurdienį nugiedrėjo.

Žiūriu į vėjo linguojamus žydinčius žolynus,

kai gelsvi žiedai susipina su elektriškai žydru

žiedynu. Šiom akimirkom negali atsistebėti

Didžiuoju vyksmu, iš kurio gyvybę semia

tiek laukų gėlės bei paukščiai, tiek ir žmonės.

Pučia rytų vėjas ir šlamina beržyno lapiją,

o mano mąstančiai ausiai tai nuskamba

kaip pati gražiausia muzika, plytinti virš

laukų ir skambanti tik tam, kad šlovintų

Pradžių pradžią. Mes gyvi tik užklumpančiu

Didžiuoju vyksmu, nuo kraujo kūnelių

iki debesų marmuro, skaptuojamo vėjo.

 

Nieko nenoriu, tik atsiverti pasaulio vyksmui,

pašalinus žodžių kliūtis tarp manęs ir pasaulio

ir jaučiant nenumaldomą palaimą, kai netikėtai

užmiršęs save tampi debesimis, mišku ir laukų

žolynais. Ir tavo vidujybė kaip į išorę išsinėrus

kišenė, plazdanti vėjyje, atsikratanti visų likusių

dulkių, kurios kėlė dusulį ir nuodijo tavo sielą.

 

Ir šios eilės – tik netobulas dėkingumo už buvimo

dovaną dokumentas, suprantant, kad sunkiausia

į eilėraštį įsivilioti saulės paauksuotą rožinę miglą.

 

 

Vasaros meditacija

 

Įkvepiu drėgną, sušutusį pakelės žolių kvapą,

atsiduodantį amoniaku ir valerijonų nuoviru,

ir suprantu, kad tai yra patys geriausi smilkalai,

priverčiantys suklust ir apsidairyti. Pažvelgęs

į laukus aš tampu laukais: tarp mano žvilgsnio

ir pasaulio neįsiterpia kalbos geležtė, matiniu

atspalviu nudažanti pasaulį. Ir dar: džiūstančio

šieno kvapas – tai dar kitokia gamtos parfumerija.

Įkvėpęs pasineri į pojūčius ir ištirpsti juslėse.

„Tas laukas – tai aš“, tari. Dangaus debesys,

vėjo piemens ganomos skliauto avelės, irgi

esu aš, palikęs už nugaros visą gyvenimo

svorį, atgimęs iš naujo ir atsidavęs pasaulio

vyksmui, mane sugaunančiam ir nešančiam

laukais link miško. Vasara: nusimesk

užgyventą storą „aš“ ir tapk vaiku, gerk plačią

kvapų, spalvų ir garsų paletę, mėgaukis

barokiniu gamtos gaivalingumu. Tada pajunti,

kad aš esu visos šitos pievos, miškai, ežeras,

debesys, visa praeitis ištirpsta, kad vėl atgimčiau

iš naujo, patyręs atsinaujinimą ir begalinę ramybę.

 

 

Parašytų eilių apokrifas

 

Reti lietaus lašai kaip sunkios dangaus kulkos,

krentančios žemyn. Ir aš suprantu, kad taip

veikia malonė, kuriai nesvarbu, ant ko ji krenta.

Dosnumo dovana neišsemiama. Kai esi kūrybingas,

aukštąją akimirką prilygdamas graikų pusdieviui,

visai nesvarbu, ką vėliau veiksi su savo kūriniu,

nes būsena, kai veriasi visi keliai ir krenta visos

skraistės, yra malonė, pranokstanti kavą, cigaretes

ir alkoholį. Būk kūrybingas, kaip šviečia saulė,

neklausdama, kam atiteks jos spindulių dovanos.

Kūryba – tai dieviškumo krislas tavo rankose,

kuris daro stebuklus šviną versdamas auksu.

Kai renki žodžius eilėraščiui, priartėji prie

Amžinojo Kūrimo, sukūrusio tave ir pasaulį.

 

 

Birželio laukų žolės

 

I

 

Žolių kvapas, papūtus vėjui birželio vidurdienį,

ir tas pats vėjas, šokantis vešlia alksnių lapija,

yra amžinas dvelksmas, kuriuo gyvuoja pasaulis.

Žaismės yra Dievo liudijimas, o aš, išėjęs pasivaikščioti

vieškeliu palei mišką, pajutau Visatos pradžių pradžią,

kai vėjas dvelkdamas pradėjo žaisti medžių lapija.

 

Vėjas atneša šventumą ir, glostydamas tau skruostą,

liudija, kad pasaulį valdo žaismės, jų šokis daiktų

paviršiais, jų nešama gyvybė. Laimingas tai suprantąs!

 

 

II

 

Birželio pabaigos žolės žydi blyškiom laukų spalvom.

Užuodi jų drėgną kvapą, trenkiantį valerijonų nuoviru.

Dirbau. Buvo sunki žiema ir pavasaris, bet vasarą išmetu

darbus iš galvos atsiverdamas žydintiems gaivalams.

Tegu juslės ir pojūčiai geria vasaros spalvų žaismių

tirštį, jų bangavimus, persiliejimus ir padeda man tvirtai

stovėti ant žemės po gydymosi spalvomis, kvapais ir pavidalais.

 

Pakeliu akis į viršų ir matau tamsiai mėlynus debesis,

kurie, pučiant vėjui, grėsmingai artėja ir grasina

žemę ir beginklį mane užlieti neperregima lietaus siena.

Stoviu kaip laukų žolės žiedas prieš audros grėsmingą šėlą:

gyvenu grėsmių ir mirties pašonėje atkakliai mokydamasis

kiekvieną akimirką išgyventi tarsi pirmą kartą ir, metęs

žvilgsnį, jausti akimis pasaulio nekaltybę, kuri mane

atgaivina ir suteikia išsvajotą ramybę. Džiaukis buvimu!

 

 

Prieš audrą

 

Mirgančiame ir raibuliuojančiame vandenyje,

vos paliestame švelnaus ir subtilaus vėjo teptuko,

kuriančio smulkių ir niuansuotų bangelių potėpius,

atsispindi debesų bombonešiai ir artėjanti audra.

Aš suprantu, kad griaustinis, dundantis iš debesų

ir tarsi durklas perduriantis nuščiuvusią įlankos tylą,

yra lyg žmogui, pasistačiusiam namus ir radusiam

ramybės uostą, priminimas apie mirtį ir budinimas

iš saldaus užsimiršimo ramiame gyvenimo užutėkyje.

 

Mes esame tarsi pražydusi pavasario augalija,

kuriai primenama, kad visi keliai galų gale sueina

į vienintelį kelią, dengiamą sukritusių žiedlapių kilimo,

bet kiekviena žydėjimo akimirka yra amžinybės krislas,

sakantis, kad reikia rasti jėgų žydėti artinantis audrai

ir dundant griaustiniui, žydėti taip, lyg kiekviena

akimirka būtų paskutinė ir joje sutilptų visa pilnatvė.

 

 

Bevardė tyla

 

Vandens veidrodis, bedamas lietaus adatėlių,

ir tuštuma, atsivėrusi tarp manęs valtyje ir kranto

alksnių, atveria bevardę tylą, kurią tarsi prabangią

taurę inkrustuoja krūmynų devynbalsių trelės.

Užmiršęs visas mintis, geriu iš šios taurės ramybės

gaivų vandenį, kuris leidžia atgimti nauju žmogumi

ir bent akimirką pasijusti Adomu, vaikščiojančiu

po Edeno sodo rasotas pievas, apsunkusias nekaltybe.

 

Iriuosi valtimi ir netikėtai prie nendrių juostos surandu

krago lizdą su keturiais skaisčiai baltais kiaušiniais.

Jis man pakužda, kad čia bręsta gamtos sakramentas,

gyvybės paslapties ir jaukumo šaltinis, naikinantis

nerimą ir teikiantis viltį. Ir staiga visi sielos įtrūkiai,

patepti tylos balzamo, dėkoja už buvimo dovaną.