Paskui egiptietišką maną (2)

JURGA MOCKEVIČIŪTĖ

Hurgadiškės – turistų rezervate

Viduržiemis. Bet termometrui į tai nusispjauti, jis be menkiausios užuojautos spingsi plius dvidešimt penkis. Saulė spjauna sutartinai su termometru ir plieskia, neabejoju, peršviesdama net skrandį su visu jo turiniu. Markstausi nelyginant kurmis, išvilktas po kvarcine lempa (kad nors kartą ko šioje šalyje gautum su saiku!). Termometras ir saulė Egipte seniai išvaduoti iš pareigos liudyti metų laikus, o reti smėliu ir dulkėmis užspringę medžiai neturi balso teisės (lyg apskritai ją čia kas nors turėtų). Todėl Egipte apie metų laikų kaitą galima spręsti ne iš jų, o iš Egipto policijos apdarų mainymosi – atėjus vasarai išsivelka iš juodų į baltus, prieštaraudama elementariausiems gyvosios gamtos dėsniams. Visi kiškiai galėtų sprogti juoku, kol lūpa plyštų.

Autorės nuotrauka

Vartau po ranka pakliuvusią prabangią, celofanuotais viršeliais (tai reiškia: jokia kita dingstimi jos daugiau nepanaudosi, kad ir kritiškiausiu atveju; net baisu, kaip puikiai egiptiečiai perpratę vakariečių silpnybes – karo su jais mes niekada nelaimėtume) reklaminę brošiūrą „Red Sea Holiday Guide 2010“ – jos čia dosniai dalijamos nelyginant Dievo žodis (čia tik toks frazeologizmas, realiai Dievui su jo žodžiu Hurgadoje veikti nėra ko) – ir pro autobuso langą skenuoju išsiilgtus vaizdus. Kol kas jie dar šykštesni nei naudingoji brošiūros informacija, bylojanti, kad prieš porą dekadų Hurgada tebuvo mažutis žvejų kaimelis su keliais šimtais gyventojų, o šiandien jų jau kelios dešimtys tūkstančių. Mintiju, ar šitai ir būtų tai, ką kažkas yra pavadinęs keistuoju moderniosios kolonizacijos, t. y. negausių atsitiktinių investicijų, Afrikoje efektu, kai, iš kaimo A nutiesus kelią į kaimą B, vienintelis inicijuojamas augimas – abiejuose kaimuose padidėjęs vaikų skaičius. Kita vertus, stebiuosi, nuo kada egiptiečiai bus išmokę taip preciziškai tiksliai susiskaičiuoti, juk Kaire jie vis dar nežino – jų penkiolika, aštuoniolika ar dvidešimt milijonų. Na taip, milijonas šen, milijonas ten… „Gal hurgadiečius kaip stirnas pagal paliktus bubukus suskaičiavo, – raukydama nosį nuo staiga pro pravirą langą įvirtusio kažkokio šleikštaus kvapo spėja bičiulė, – juk, kitaip nei Kairo, džiovinantis Hurgados klimatas labai palankus šios rūšies statistiniams duomenims išsaugoti.“ – „Galbūt, – sutinku, – tačiau kokią reikėtų taikyti metodiką vietinei žaliavai nuo importinės atskirti? Neįmanomas dalykas! Be to, čia ne Palanga, kur po kopas bubukai laisva ranka (čia irgi tik toks frazeologizmas, nes realiai bubukai su ranka neturi nieko bendra!) barstomi, mat pirmiausia čia nėra kopų, tad neversi užpakalio nuo vieno horizonto ligi kito.“

Nors bildame ne per toliausiai nuo jūros pakrantės, buvusio kaimelio žvejų, deja, nė pėdsako. Nė vieno. Užtat kuo toliau, tuo daugiau – margų užsieninių pavadinimų ir rėksmingų reklamų. Kur išnyko toji žvejų rasė, brošiūroje neužsimenama. Todėl sekundę įsižiebia nerimastis – ar nebus anie Amerikos indėnų pusbroliai… Kokia nesąmonė, – susigriebiu iškritusi tiek iš geografinio, tiek iš istorinio konteksto. Paskutiniai Egipto kolonizatoriai britai nuo Sueco kanalo išsinešdino dar gerokai prieš išnykstant žvejams. Pagal natūralią evoliucijos eigą, – mąstau, – beigi atsižvelgiant į egiptietiško gyvenimo tempą, buvę žvejai šiandien galbūt galėtų būti visiškai persikvalifikavę į žemdirbius ar gyvulių augintojus. Nors, kita vertus, jūros sūnų, kurio akys karščiuoja nepalaužiamos mėlynosios stichijos ilgesiu, o ausyse nenutyla bangų mūša, priversti diena iš dienos primityviai slankioti paskui buivolo pasturgalį, vietoj ošiančios jūros klausantis jo bezdėjimo, būtų iššūkių iššūkis evoliucijai. Todėl, ko gero, greičiausiai vargšai žvejai kaip tikri savo rūšies mohikanai, matydami, kuo virsta jų gyvenamos vietovės ėmus karavanais iš Vakarų plūsti turistams, iš sielvarto savo šeimynykščius bus išdžiaustę ant pakrantėje saulei iškabintų tinklų, o patys atsidavę jūros galybei. Tokia tad galėtų būti egiptietiškų pilėnų versija, nors realiai, žinoma, tos romantikos gal esti ir taupiau, turint omenyje faktą, kad Afrika – šiandien bene vienintelė vieta planetoje, kur vis dar įmanoma paprasčiausiai fiziškai numirti badu.

Velniai nematė tų žvejų. Smulkintis nėra kada. Ypač kai turistiniai plotai – man visiškai neišbandyta pramoga. Desperatiškai dairausi pro langus čia į vieną, čia į kitą pusę stengdamasi nepražiopsoti neabejotinai būsimojo architektūrinio Moderniosios Egipto karalystės paveldo pavyzdžių – mubarakų. Būtina naudotis proga, kol žvalgymasis neįkainotas bilietais, dėl kurių prie kasos tenka veržtis kaip mongolų plėšikui, stumdantis su gausiais lankytojais, mat neretai net aristokratiškiausių manierų turistai jau po kelių šioje šalyje praleistų dienų praranda bet kokias civilizuotumo apraiškas (egiptiečių pavyzdžiu ar tiesiog paskutinių lašų vandenyne paskandinę kantrybės taurę), tarp jų ir gebėjimą stovėti eilėse. Mubarakai – tai tokios prašmatnios vilaitės pilaitės, kurias renčia šiandieninio Egipto faraono (taip meiliai savo prezidentą vadina vietiniai) Husni Mubarako sūnus. Tik dažniausiai jose gyvena ne senovės Egipto elito ar žynių palikuonys, o Hurgadiškėse vasaroti įpratę vakariečiai ir prakutę rusai. Ypač pastarieji. Tos pačios informatyviosios brošiūros viename iš puslapių kirilica suskrebinta reklama apie rusiškomis kainomis – 500 baksų už kvadratinį metrą – parduodamus butus, tiesa, gaila, ne mubarake, o dviprasmiško pavadinimo name „Happy house“. Suprask, kuo daugiau metrų, tuo daugiau laimės, o pratęsiant mintį – kuo daugiau laimės, tuo labiau tavo apgyvendinimu pasirūpinti suinteresuotos valstybinės įstaigos… Kone akcija: „Mokėk už vieną, antrą gauk dovanų…“ Šiaip ar taip, nuobodi pramoga, todėl įninku į kitus brošiūros puslapius, tarsi ji būtų Hurgados užkariavimo planas, kurį, mirti gyventi, šią akimirką privalu atidžiai išstudijuoti. Nardymai, banglentės, laivai stikliniu dugnu, vandens atrakcionai, keturračiai, safariai, net kartingai, dažasvydžiai, golfai, SPA etc. – žodžiu, tipiška skubi pirmoji pagalba nuo egzistencinės monotonijos išsivadėjusiems turistams. Ne tokios skubios pagalbos pasiūlymų randu dar tolesniuose penkiuose puslapiuose. Štai, pavyzdžiui, dr. Amalio M. Khali medicinos laboratorijoje, kaip turistams paaiškinta sklandžia arabų kalba, atliekami kraujo tyrimai. Mažiau poetiškas dr. Hany W. Rezkalla iš Faraono klinikos būrų kalba (suprask, angliškai) siūlo įvairiausias akių operacijas (jei kartais kupranugaris įspjautų į akį), o dr. Mohammedas Alamy, apdairiai įsikūręs „in front of Gad Allah cafe“, – išbalinti dantis – kur daugiau eisi kavoje kaplius atmirkęs. Vis dėlto originaliausia, be abejo, yra dr. Asmaa Youssif Mobark, siūlanti, ko gero, aktualiausias turistams šeimos planavimo ir gimdymo paslaugas. Na taip, kada ir kur daugiau tą šeimą susiplanuosi ir pagimdysi, jei ne per laisvą savaitę Egipte.

Autorės nuotrauka

Ką gi, turėsiu omenyje, užverčiu brošiūrą, rūšiuojuosi šmutkes – greitai teks laipintis į… turbūt nesuklysiu sakydama, atvirąjį kosmosą. Tik skafandro niekas neduoda, o jo reikėtų, oi, kaip reikėtų…

Pirmoji išgyvenimo ABC

Keletui mėnesių Hurgadoje įsikuriu su dar dviem bičiulėmis – kiekviena čia savojo egipto užkariauti. Mūsų namas neturi numerio, gatvė – pavadinimo, o butukas, kažkelintas prie debesų – be krokodilų ar kito gyvojo inventoriaus. Gabi sunerimsta, kaip jai reikės namiškiams anapus pusiaujo paaiškinti, kur ji gyvenanti, jei mes net adreso neturim. Patikinu, kad adresą galim be vargo nusipirkti, jei tik tokia bėda. Kaip tik pakeliui vienoje iš vitrinų mačiau siūlomas iškabas: „Dr. Abdullah Saleh“, „Mr. Ahmed Mounir“ etc. Galėtume vieną tokių įsigyti ir pasikabinti prie paradinių durų.

Milai visa, regis, nė motais. Po Egiptą ji šlaistosi jau daugiau nei penkerius metus – užsigrūdinusi. Todėl jai tenka garbė mudvi su Gabi mokyti visų išgyvenimo turistų rezervate dalykų. Kaip tik vienas tokių – neapmuitinto alkoholio Meka. Žinoma, kur daugiau abstinentę galima nusivesti, negi į pieno barą iš pieno miltelių atskiesto egiptietiško pieno kokteilių degustuoti! Patraukiame dar nė dorai neišsipakavusios daiktų, nes, kaip žinoma, rojaus vartai oficialiai atsiveria tik kartą per gyvenimą, t. y. gyvenimą Hurgadoje – ir tik dvidešimt keturioms valandoms nuo išsilaipinimo Egipte. Čia metų metais gyvenantys užsieniečiai sausojo įstatymo pasmerkti skausmingai dehidratacijai. Džiūte džiūsta tiesiog akyse. Taigi kiekviena galimybė pasinaudoti kieno nors pasu su šviežia viza – pats tikriausias Alacho gailestingumo įrodymas. Viešbučio „Seagul“ pašonėje įsikūrusią parduotuvę pasiekiame gremėzdiškais akmeniniais į antrą aukštą vedančiais laiptais. Tarsi aukščio dimensija būtų dar vienas šios vietos šventumo patvirtinimas. Alkoholio parduotuvėje aš – kaip pacifistas mūšio lauke ar vegetaras su įgrūstu į burną pusžaliu kotletu, todėl tik stoviu ir vartau akis. Mila akimirksniu sudiktuoja visą pageidavimų sąrašą ir laiko milijonieriai egiptiečiai pradeda tūkstančio ir vienos nakties trukmės procedūrą. Pirmasis su mažne pitagoriška atida ir susikaupimu išrašo kvituką – skirtumas gal tik tas, kad, kitaip nei tris kraštines į vieną formulę sugebėjęs suvesti Pitagoras, šitasai trijų vienetų kainos nėra pajėgus suvesti į vieną teisingą sumą. Kaip vis dar neįgudusios šifruoti arabiškojo dantiraščio, suprantame tai ne iš karto, todėl su kvituku judame prie kito punkto – ten antrasis ant kvito dar kažko privingiuoja, spėjame, kad pirmojo suraitytiems paukščiukams nupiešia akytes.

Autorės nuotrauka

Panašių paukščiukų su akytėmis šaltais nervais antrasis pripiešia man ir į pasą prie vizos. Ištikta neplanuoto šoko, stirksau atokiau ir raminuosi nevalingai kinkuodama visu svoriu nuo pusiaujo, nelyginant pievoje arklys galva sveikindamasis ar atsisveikindamas su praeiviais – taip aš atsisveikinu su bet kokiu šansu kada nors su šituo pasu ištekėti už kokio vietinio pusšeichio. Alkoholikė su diagnoze pase! O Dieve Maloningasai! Bet Maloningasai nė girdėti nenori, tad stumiamės į trečią punktą – susimokėti. Čia Mila ir paryškina egiptiečių matematinius gabumus. Kaip visada tokiais atvejais, kyla apsčiai erzelio ir nuo vienos parduotuvės sienos į kitą atsimušančio arabiško gargaliavimo, kurį palydi energingas mostagavimasis rankomis su visuose punktuose sėdinčiais kolegomis. Drebančia širdimi spaudžiu prie savęs pasą, neduokdie, susigalvos dar pataisas su visomis išnašomis jame daryti. Sausakimšai „ištroškusių“ turistų, dūzgiančių, regis, visomis įmanomomis kalbomis, prisigrūdusioje parduotuvėje (štai kur naujasis Babelis, prie kurio vieningai vėl susirinko išsklaidytos pasaulio tautos!) iriamės su Mila prieš srovę – iš naujo per visus ankstesnius punktus: nuo pirmo iki trečio ir vėl atgal pas pirmąjį su apmokėtu kvituku pagaliau atsiimti pirkinių.

Geras pusvalandis spurdesio tarp begalės alkūnių, nuo klegesio apkvaitusi galva ir suterliotas pasas nė iš tolo neprimena pasibuvimo rojuje, bent jau iki manosios rojaus vizijos tam dar tolokai. Todėl visai džiugia širdimi nupuolam iš jo laiptais žemyn į miestelio gyvenimą.

Po žiovaujantį kurortą

Iš pažiūros Hurgada nelabai kuo ypatingas Raudonosios jūros blizgutis. Trisdešimt keturis kilometrus pakrante nusidriekęs miesčiūkštis (tokia jūrinių kurortų „ploto“ skaičiavimo metodika – į ilgį, kurį galima nuguldyti spragintis ištroškusiais kūnais) užgriozdintas jau daugiau kaip dviem šimtais viešbučių ir, kaip išdidžiai, mažne su sovietinio kolūkio pirmininko, raportuojančio apie viršytus penkmečio planus, patosu aiškina neretas turizmo strategas, tai dar ne pabaiga! Na taip, greitai bus dar blogiau. Kaip Palangos pajūryje, kur penkiuose kvadratiniuose metruose ilsisi mažne visa daugiavaikė šeima su giminėmis.

Autorės nuotrauka

Hurgada, beveik kaip kadaise Berlynas, padalyta į dvi dalis – dvasinį turistų centrą Sakalą su Memša ir vietinių El Dacharą. (Nors siena jų nieks niekada nepertvėrė, bet jei koks turistas kada yra įkėlęs koją į El Dacharą, jam už ypatingą smalsumą reikėtų skirti prezidento apdovanojimą.) Ištisus metus turistų trypiamas dvasinis kurorto centras Sakala iš tiesų savotišku dvasingumu atsiduoda nebent siestos žiovulio valandomis, kada ir banaliausias judesys įklimpsta amžinybėje nelyginant koks pamaldumo aktas – įgavęs oraus apskaičiuoto minimalizmo ir magiškos gracijos. Hesse, apgailestavęs, kad išpuoselėto tingumo meną Vakaruose visais laikais ugdo vien diletantai, čia tikrai neturėtų kuo skųstis. Įdienojus Hurgada visada gyvena pagal tą pačią programą minimum: sėdėti tuščia galva ir leisti orui rezonuoti joje tarsi išdžiūvusiame palaukės šulinyje, laukti nežinia ko ir kam, pūsti obuoliais ar melionais kvepiančius kaljano dūmų balionus, kurių net vėjas nesivargina sprogdinti, po lėkštę menueto žingsniu šokdinti šakutę su peiliu, skrandžio bedugnėje skandinti sunkiai be žinovo pagalbos identifikuojamą jūros gėrybę, kuri persiėmusi siestos nuotaikų aikštingai spyriojasi ir tik vos ne vos nuslysta gilyn pasilikdama teisę sugrįžti, gyslomis išsrovenusios kavos paliktuose ant puodelio dugno tirščiuose skaityti ateities, o gal praeities tomus – koks skirtumas, vis tiek niekas netiki, kad tokios egzistuoja, kaip ir viskas, kas šiuo metu esti praradę savo juslinį matmenį, ko negali pavartyti delnuose ar patrinti tarp pirštų. Prekijai, net tie nustoję bet kokio įkvėpimo – lyg dailininkas, ką tik teptuku nudūręs savo mūzą, – užvaldyti rambaus abejingumo. Regis, kartu su paskutiniu kondicionuoto oro gurkšniu iš plaučių iškvėpę ir gyvastį, paskendę lipnia tvanka ir prakaitu praskiestame laike. Niekas nebestvarsto už rankovių, nekviečia užeiti, nebruka puodelių su Nefertite, dantų krapštukų su Nefertite, triusikėlių su Nefertite, Nefertitės statulėlių, Nefertitės galvučių, Nefertitės iš granito, Nefertitės iš gipso, Nefertitės spalvotos, Nefertitės vienspalvės ir kitaip nesikėsina išvaduoti iš piniginės svorio, niekas nekabina komplimentų ir nebeprisipažįsta: „Nataša milaja, ja tebia liubliu.“ Kerėpliški it žuvėdros ant kranto prekeiviai vangiai slanko aplink savo turtą ar sėdi čia pat priešais parduotuves ant šaligatvio nunėrę lyg į kilpą galvas. Net roleksų (pagal kainą turbūt) su devyniasdešimt aštuonių procentų nuolaida stendą tampantis vaikinukas nesirengia amato brolių kurstyti aršiai rezistencijai, nors, pagalvojus, jo prekių asortimentas tam įpareigotų. Kažkokia masinė apatija. Visi – ant to paties bendro žiovulio vardiklio, lyg pamiršę, kad gyvenimas – nepaliaujamas dėvėjimasis. Sakytum ką tik centrine gatve būtų prabėgęs Proustas ir nusinešęs su savim visą rastą laiką iš karto, nepalikdamas prasmės kur nors skubėti.

Dieve, kokia nesuvokiama man ta giluminė inspiracija, iš kurios kyla ši nuostabi nieko neveikimo galia. Regiu tos galios apraiškas, atsidavusių žmonių pavyzdžius, tačiau neturiu galimybės suvokti šio stebuklo iš pačių jo gelmių, nes malonios šilumos pagaliau atstingdyti mano sąnariai šiuo metu kažkodėl trokšte trokšta startuoti bent jau kokioje olimpiadoje.

Prisiekiu, gyvensiu dar!