Laiku ir ne laiku
Iz 25, 6–10
Šios pranašo Izaijo knygoje atsidūrusios eilutės neabejotinai ateina iš eschatologinės-apokaliptinės vaizduotės, kuri ypač intensyvi buvo II a. pr. Kr. ir dar tęsėsi iki pat I a. pabaigos, kai judėjišką optimistinę apokaliptiką sugriovė romėnai, sunaikinę Jeruzalės Šventyklą ir po kelių dešimtmečių nuslopinę sukilimą, o krikščioniškoji – Apreiškimo Jonui knygos pavidalu iki šiol žadina vaizduotę ir apokaliptinių pasaulio pabaigos grėsmių baimę. Be šios knygos, dar ir Danieliaus knyga Biblijoje yra ryškesnis apokaliptinės literatūros pavyzdys. Kai kurie biblistai net mano, kad šių pranašo Izaijo eilučių ir Danieliaus knygos autorius galėjo būti tas pats. Kad ir kaip ten būtų, šių eilučių žinia aiški – norima suteikti paguodžiančios vilties neguodžiančioje situacijoje. Ir kuo situacija labiau neguodžianti, tuo labiau fantastinė paguoda. Vaizdiniai, kurie čia pasitelkiami, akivaizdžiai daro užuominas į, matyt, plačiai liaudyje žinomas tiek vadinamojo Kanaano (vakarų semitų), tiek babilonietiškas tradicijas apie savo priešus įveikusių dievų keliamus pokylius savo šventuosiuose kalnuose, kurie paprastai yra jų buveinės ir sakralus pasaulio centras, ir tame pokylyje vaišinami visi, kurie šią dievybę palaikė jos kovoje ar kurie vylėsi, buvo sudėję visas išgelbėjimo viltis į šią dievybę… Ir toje puotoje bus vaišinama ne šiaip „skaniausiais“ ar „gardžiausiais“ valgiais, bet riebiais valgiais ir kaulų smegenimis – būtini vaišinančiojo didžiulio dosnumo ir turto atributai. Dar stipresnės asociacijos su vietine „kanaanitiška“ mitine vaizduote yra mirties sunaikinimas, kur hebrajiškame tekste pavartotas žodžių junginys „praris… mirtį“. Analogiškai kaip senoviniame dar bronzos amžiaus pabaigos „kanaanitiškame“ pasakojime iš Ugarito miesto, kuris buvo įsikūręs dabartinėje Sirijoje: mirties dievas Motas gyrėsi turįs tokius plačius žabtus (nuo žemės iki dangaus), kad praris jam iššūkį metusį dievą Baalą kaip musę. Kartais tas vaizdinys asocijuojamas su tokiais gamtos reiškiniais kaip vasaros ir žiemos kaita, kai vasarą tuose kraštuose viskas išdžiūva. Baalas buvo lietaus dievas, griausmavaldis, ir lietaus dingimas karštuoju metų laikotarpiu buvo aiškinamas Baalo mirtimi, o sugrįžimas – prisikėlimu, kurį vaizdingai simbolizavo paties Moto (Mirties) sunaikinimas. Tiesa, ugaritiškame pasakojime jis sunaikinamas „sumalant į miltus“ (kaip grūdus) ar sutraiškant kaip vynuoges (iš kurių sulčių gaminamas vynas), ir kaip šio vaizdinio pėdsakas mūsų eilutėje apie mirties prarijimą pavartotas žodis le-netsach: le – dalelytė, žyminti kryptį, tikslą, o žodis netsach daugiaprasmis. Viena reikšmė, artima aramėjiškai, yra „nugalėti“, arabų ir etiopų kalbose jis vartojamas šventumo, tyrumo reikšme, hebrajų kalba jis reiškia teisingumą, viltį, pastovumą, o per sąsają su pastarąja reikšme – amžius. Ši reikšmė vertimuose dažniausiai ir pasirenkama. Tačiau yra ir kita šio žodžio reikšmė – „spaudžiant vynuoges trykštančios sultys“ ir, pagal vaizdingą asociaciją, „kraujas“. Taigi hebrajiškas posakis tos kultūros žmonėms, kuriems šis tekstas pirmiausiai buvo rašytas, galėjo skambėti kaip asociatyvi nuoroda į mitinį mirties dievo Moto prarijimą, sutraiškius jį kaip vynuoges.
Tačiau šiame tekste yra niuansų, kurie gerokai peržengia bet kokias gamtinių kataklizmų užuominas, glaudžiai susietas su konkrečiomis vietinėmis bendruomenėmis. Biblinio Dievo pergalė ir jo iškelta puota – ne vienai vietinei bendruomenei, bet visoms tautoms. Išskyrus Moabą, kuris, kai kurių biblistų manymu, čia yra užkoduota nuoroda į kurį nors teksto parašymo laikotarpio „mirtį sėjantį“ priešą, tam tikra prasme – Mirties dievo įrankį, kurį sunaikinus kartu su Mirtimi visos tautos galės nusimesti gedulo šydus (ir tikrai ne nuometus, kaip lietuviškame tekste; kaip aiškina lietuvių kalbos žodynas, nuometas yra „senoviškas ištekėjusių moterų galvos apdangalas iš ilgo raštuoto baltos drobės gabalo“), ir bus nubrauktos gedulo ašaros bei pašalinta „jo tautos“ gėda… Kas ta „gėda“, nutylėta, bet greičiausiai esama priklausymo nuo kitų malonės, priespaudos, nykumo ir nereikšmingumo, pažeminimo situacija, kurios metafora galėjo būti kanaanitiško dievo Baalo mirties laikas… Taigi kyla nedidelis įtarimas: ar biblinės apokaliptinės viltys beviltiškose situacijose nesiekia kartais mitinės negandų ir klestėjimo laikų nuolatinės tarpusavio kaitos nuovokos? Po mirties ateina atgimimas, kaip po žiemos – pavasaris. Tačiau istorija pakoregavo šią vaizduotę taip, kad pasirodė, jog ne viskas atgyja, ne viskas įveikiama. Kai kas lieka palaidota griuvėsiuose, mirtis nenustoja intensyviai darbavusis, kaip ir vis nauji jos pasirenkami įrankiai – moabai, ir lieka tik niekada neišsipildanti viltis, vis nukeliama į mitinę ateitį, kad jie kada nors bus sunaikinti visiems laikams.
-akp-
