Vieta
Liucijai V.
Norėčiau gyventi mažame miestelyje, atokiai nuo didžiųjų istorijos vėjo gairinamų vieškelių, kur oras popiet prisisunkęs šviežio šieno ir žydinčių augalų kvapo, o gyvenimas niekuo neišsiskiria. Autobusas čionai teužsuka porąsyk per dieną, triuškindamas po ratais kelio žvyrą, keldamas dulkių debesis, ir širmas yra miško žiomuo, iš kurio jis išrieda triumfuodamas. Vairuotojas tingiai išsikrapšto iš savo pasostės, nusibraukia kelio pelenus ir įduoda vienintelį laišką kantriai lūkuriuojančiai skarotai moterėlei. Toji pasuka namų linkui, o iš paskos, vinguriuodamas uodega, tipena rainas katinas, nė per žingsnį neatsilikdamas, ir tokia jaudinanti gyvūno ištikimybė sudilgsi manyje keistu pavydu šiai moteriai. Ji grįš po savo stogu, pro langą skverbsis šiltas serenčių geltonis, vietomis, pačiu krašteliu, it pamirkytas į sukrešėjusią sunką, kampe tyliai tarkš radijas, medžio spintoje dar tykiau kribždės kandys tarp metaliniais siūlais siuvinėtų ornamentų ir pamažu popierėjančio šilko.
–
Miškais ateina ruduo, ateina ir moterys, keistos, pavienės, išvaikšto ankančių kūdrų pakrantes, surenka raudokles, brėžius, kur juos paskui nusineša, kartu eina ir šaltis, drėgmė, žiema. Kelio pelenų pilnas miško žiomuo užsiveria, užsninga, paukščiai atsargiai karpo savo dantiraštį laukuose. Keliauninkai, kurie vienoje vietoje ilgiau neužsibūna, džiovina prie ugnies drapanas, prisipylę šildančio gėralo; užminga su knyga rankose ir sapnuoja tolimas karaveles, be garso slystančias jūra, pasišiaušusia kaip karpytos rugiagėlių galvutės. Šiugždantys javų laukai čionai pilni jų mėlynų salynų, kai dardu pro šalį dulkėm atsikosinčiu keliu, man norisi sušukt vairuotojui, kad pristabdytų, tačiau nedrįstu, ir jis mus veikiai nuskandina pavėsingame ir ankštame girios tunely.
–
Vienos upelės vardas – Urka – man toks juokingas ir jaukus. Šen bei ten išsimėtę reti gyvenimai – skirtingi, traukiantys akį tai įmantriai kalstyta tvorele, ryškiai dažytu lentiniu fasadu, tai vėjarode, sūpynėmis ar altana. Namai kaip vaisiai saulėje, įšilę, savaip kvepiantys, nurimę, gyventojų nematyti, bet jie tikrai yra, slepiasi kažkur nusistovėjusio laiko tėkmėje, it žuvys po ledu. Galvoju, koks jausmas, kai nereikia niekur, ničniekur skubėti, bent jau ligi tos akimirkos, kol ši gerai surikiuota tikrovė suyra po šipuliuką. Kažkur tarplangyje įkliuvusi birzgia paskutinė vasaros vapsva, kažkas lėtai vaikšto ant aukšto ir ima byrėti spaliai. Spaliai, lapkričiai ir gruodžiai.
