Poezija

Rytas

 

Rudens rytas.

Visa, kas gyva,

atsigręžia į rytus.

Rūkas gaubia medžius.

Paukščiai pakyla iš lizdų

ir nušlama dangumi

su žvaigždėmis.

 

 

Būk draugas

 

Kristau, būk mano vaiko draugas.

Visų mūsų draugas būk!

Ne skausmui – džiaugsmui Tavęs godoju.

Myliu šį vėją ir medį, plėšiamą perpus.

Uždėk savo laiminančią ranką ant jų,

nes kaipgi nurimti galėčiau, jei mano

meilė tam vėjui padūkėliui,

tam medžiui nelaimėliui

kiekvieną skyrium apkabintų?

 

Kristau, neverta esmi,

kad Tu manimi tikėtum.

Būk vaiko draugas –

mano

vaiku

patikėk!

 

2014.V.31

 

 

Nerandu

 

Neberandu tavęs. Nesi netgi akmenyje,

į kurį skaudžiai nusidaužiau koją.

Viena aš kelyje,

tiktai naktis lyg šuva loja.

 

 

Išsiskyrimas

 

Kokia aš beginklė!

Tik pašaukei –

ir atėjau.

Tai buvo ženklas,

kad skiriamės.

 

 

Bučinys

 

Kai lūpos prie lūpų buvo pripuolę,

aš supratau, kad skausmo nebežinau,

meilės nesuprantu ir lemties

nebematau mirty.

 

 

Pavasaris

 

Kas sieloje, tas ir už langų.

Pavasaris prisipildė tavęs,

ir žvaigždės viliasi,

kad jas pamatysiu.

Kaip man sulaikyt

savo sielą nuo tavosios

prisilietimo?

 

 

Patirtis

 

Ar matei, kaip krinta iš

dangaus žvaigždė?

Ar jutai šiurpą, juk mirė

žmogus?

Ar apsvaigino tave erdvių begalybė

ir toksai mažytis taškas joje –

žmogus?

Ar laidojai mylimą žmogų

ir atšokai vestuves su nemylimu?

Taip, eilėraštis – patirtis.

Ji visais atomais veržiasi

iš manęs…