Jaunieji aptaria vyresniuosius
Nieko aš čia neįrodinėju. Tik taškausi. Ir kai kurie šiurkštūs žodžiai ne mano – išmokau jų per renginius.
Buvau PDR’e, antrą kartą, ne kaip dalyvė, oi, ne – kaip tokios ten niekad nekviestų – nors paauglystėje ir tryniausi šioje gaujoje, taip ir neįsitryniau. Abu kartus buvau žiūrovė: pirmąjį – dar mokyklos laikais, kai neturėta didelio supratimo, ką daryti su kūryba, nors Mačernio geriausiu poetu nelaikiau, bet Marčėną skaičiau; antrą – dabar, po mokslų filologyne ir visokių pašalinių poetinių užsiėmimų. Taigi aš tikrai esu niekas, pagūglinę apie mane nieko labai šaunaus nerasit, užtat labai norisi netylėti dėl to, ką kalba autoritetai tam niekui – nesvarbu, ar rašančiam, ar ne. Juk mes, tie niekeliai, esam tikslinė auditorija. Babah.
Mačernį nuo Marčėno ne visi atskiria – ironija ar šiaip nesidomėjimas, bet dar ir šiandien tenka aiškinti, kad čia ne tas pats poetas. Ir čia reikia būti labai ironiškam, rūsčiai nužvelgti pašnekovą, paskui paskaityti pačiai antrojo, kad iki galo įsitikintum, jog nereikia pačiai bandyti rašyti, nes visi jaunieji rašytojai yra vienaip ar kitaip šūdas. Bent PDR’e taip girdėjau. Ir ne Marčėnas, kurio visgi klausyčiau, taip sakė.
Buvau jaunųjų kūrybos aptarime – nuoširdžiai norėjau paklausyti, kas dedasi, galų gale, gauti kokių esminių patarimų, išgirsti, kaip jaunieji galvoja. Bet niekas ten jam nesiruošė: pusė autorių neatėjo, o visi vertintojai „dėjo“. Tiesa, pati nebuvau penktadienio jaunųjų skaitymuose. Gal ir gerai. Gal tik dar lengviau ir nešališkiau buvo galima klausyti, kaip burba vertintojai. Net ne jaunųjų kūryba mane domino, o tai, ką kalba jau poetai. Girgždanti didaktika, žodis – ir girdi, kaip užsiveria rojaus vartai. Jie jau susirinko premijas ir paskelbė publikacijas, o dabar (pa)aiškina, kaip kurti: reikia daugiau laisvės, gal kartais nusigerti, triukšmauti, nebijoti prieštarauti, sudaryti gerus įspūdžius. Bent toks vaizdas kilo klausantis. Ar žiūrint į sočias nuo savęs minas.
Baisiai norėjosi atsistoti ir parėkauti, kad gal jau nustokit save mistifikuoti. Ir, blemba, gi pati juos skaitau ir tikrai gerbiu „ant popieriaus“, bet tai, kaip atmestinai jie žiūri į jaunąją kartą, kurios dažniau nori kaip skaitytojų, o ne rašytojų, mane siutina. Juk ir skaitytoją reikia jaukinti, o ne bausti. Dar siutina, kad net nėra čia baisiai daug apie ką kalbėti ar aptarti – viskas vyko greit, piktai ir kažkaip… Ir niekas jiems neprieštaravo. Galvas nuleido tie jaunieji, palinkčiojo ir, greičiausiai, priėmė už gryną pinigą. Be jokios fakin savigarbos. O juk jie buvo svečiai, tegavę tik pokalbį apie negražų orą.
Negi jūs manot, kad esminiame poezijos renginyje Lietuvoje galima taip tiesiog laiką švaistyti?.. Negi manot, kad čia jų prigimtinė teisė? Kalbėti apskritai iš oro, gaila tik, kad ne to paties, iš kurio siurbia savo kūrybą?.. Juk parašysi kvailą knygą, va nebus tinkamų žodžių, ir kas tada? Nutilsi. Ir tiksi geriausiu atveju visokiems dieniniams skaitymams. Ir jokios jotvingių premijos negarantuos kitų gražių metų. Kitos knygos.
Nors, tiesą pasakius, neliūdna man, jei kokį jaunuolį nugesina. Čia jo problemos. Man nejauku, kai koks niekaip neužgesintas jaunuolis suauga ir mano, kad yra amžina liepsna. Aš ne kritikė kokia diplomuota, ne pripažinta poetė, neturiu jokio poeto meilužio, už kurio galėčiau slėptis, nealpstu nuo Rilkės, nemoku nė vieno eilėraščio atmintinai. Bet savo skoniu ir lūkesčiais pasitikiu. Gal tik pyktis mano didesnis snobas. Ir kalbu iš savo perspektyvos, nes tikėjau, kad poetai ruošis, kartu aptars kūrinius, diskutuos, bus nors ką įsiminę, užsirašę, galų gale, griežtai žmonėms pasakys, kad na nereik jiems rašyti – kad bus viskas sąžininga, o ne tiesiog galios rodymas.
Suprantu, kad, oi, kaip kreivai žiūrima į kūrybinio rašymo dirbtuves visokias čia… Užtat ten nors pagarbos ne tik mokinys, bet ir mokytojas išmoksta. Ne vien kūrybinis, bet ir žmogiškasis ryšys mezgamas – pagalbos, šiokios tokios atsakomybės ir sąžiningumo. Juk tai nekenkia, gal tik priverčia išspausti šypseną. Tokiuose dalykuose esu dalyvavusi. Ir nė karto nebuvau pažeminta ligi kažkokios dundukės, nes, visų pirma, tai būtų negražu mano atžvilgiu, o ir visos grupės…
Ir visgi buvau tik pašalietė. Ir tokia esu. Nenoriu nieko daugiau. Norėjau tik išsitaškyti. Nes visai smagu buvo pamatyti lietuvišką literatūros kontekstą ir viešus nevisavertiškumo kompleksėlius ir kažkaip labai sąmoningai suprasti, kad ne pati čia zyzti sumanai, o tiesiog gyvi pavyzdžiai įkvepia.
