Pamokslai ledėjančios sielos
Rimvydas Stankevičius. Betliejaus avytė. Esė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. 174 p.
„Betliejaus avytė“ – antroji Rimvydo Stankevičiaus eseistikos knyga. Autorius pratarmėje giriasi, kad pirmoji – „Diktantai sielai“ – sulaukė sėkmės: rado savo skaitytojus, rado savo diktuotojus ir jo lūkesčius išpildė su kaupu. Neatsitiktinai tad „Beatliejaus avytė“ ir išoriškai, ir struktūra, ir stilistika panaši į „Diktantus sielai“. Joje R. Stankevičius paliečia, rodos, amžinas, bet niekada taip ir neišgvildenamas temas – žmogaus būtį, likimą, dievoiešką; ir kartu neria į savirefleksijos vandenis. Būtent toji savirefleksija, kuriančiojo psichologija itin įdomi.
Su skaitytoju autorius elgiasi sąžiningai. Pasako, kokiais tekstais ėjo į literatūrą, kaip ieškojo tos knygos, o tiksliau – pačios literatūros paslapties. Nors akivaizdžiausiai ši tema aptariama esė „Ji egzistuoja, toji knyga“ arba „Kam ji reikalinga“, nemažai savirefleksijos išnyra ir kitose esė, kuriose pabiros kasdienybės detalės pagal teminį pavadinimą susandėliuojamos į nugyventas dienas. Šį žodžių kratinį pasirinkau visai ne dėl vaizdingumo ar noro sugalvoti kokią metaforą, bet todėl, kad skaitomi vienas po kito R. Stankevičiaus tekstai pradeda kartotis. Ir visai ne dėl egzistuojančio cikliškumo, metų laikų ir, sakytum, donelaitiškų pastangų kuo įtaigiau, dokumentiškiau aprašyti, pavyzdžiui, Kalėdas, bet dėl nuolat kartojamo struktūros modelio arba kompozicijos, kurie, įpusėjus skaityti knygą, pradeda šiek tiek įgristi. Beje, ir donelaitiško iškalbingumo čia nedaug. Blyksteli retsykiais, bet ir vėl pasislepia po šablonais.
Visada galima daugmaž nuspėti siužeto eiliškumą. Tačiau tokį pasirinkimą galima atleisti, nes autorius įspėja skaitytoją dar pratarmėje: „Pirmiausia, šios dvi knygos – išties yra seserys tiek pagal stilistiką, tiek pagal kompoziciją. Abiem tinka ir ta pati žanro apibrėžtis: tai pamokslai pačiam sau, o drauge – vieno žmogaus, vienos sielos epas, kuriame individas, mindamas kasdienės rutinos ratą, fiksuoja retus ir nedidelius žingsnelius, paties vadinamus dvasiniu gyvenimu – mintis ir patirtis, sugebančias pramušti plokščią kūniškojo gyvenimo tikrovę ir žvilgtelėti gilyn. Tekstu teka Velykos, Vėlinės ir Kalėdos, metų laikų virsmai, kasdienės realijos – nepakeičiami metų tėkmės atributai, – keičiasi tik rašantis individas, natūraliai mainomas laiko ir patirčių“ (p. 6). Skaitytojas nuo pat pradžių įspėjamas, kad labiau tikėtųsi dvasinių patirčių, išgyvenimų, potyrių, bet ne išorinio veiksmo. Deklaruojama, kad išorinis gyvenimas yra rutina, priklausanti nuo ciklo bei materialaus pasaulio, ir tik retsykiais pavyksta pramušti gyvenimo prozą į taip siektiną poeziją. Visgi būtent šiuose žodžiuose ir slypi nuolatinis kompozicijos atkartojimas. Kiekviename tekste – ta pati struktūra: pavadinimas, kuris apibrėžia temą, skubėjimo motyvas, grįžimas į vaikystę, grįžimas į dabartį ir išvadų padarymas. Kartais šios dalys išdėstomos kitokia seka, bet beveik visada visos būna. Būtent prie šių kompozicijos dalių ir norisi šiek tiek stabtelėti, aptariant R. Stankevičiaus „Betliejaus avytę“.
Didžiąją dalį rinkinio esė būtų galima priskirti prarastojo rojaus mito perrašymams. Baltame popieriaus lape autorius bando atkurti prarastąjį rojų – vaikystės namus, ankstyvąsias patirtis. Kai šiandiena netenkina arba tampa pernelyg ujama rūpesčių ir pareigų, kuriančiojo sąmonė ieškodama atgaivos sugeba grįžti ten, kur buvo gera, kur ir gyventi, rodos, nereikėjo jokių pastangų, kur žinojimas nekėlė tiek daug klausimų ir abejonių: „Jeigu tik mintimis krypteliu į nenustygstančią, savy nesutelpančią vaikystę, pirmiausia pamatau save maždaug keturmetį, ropinėjantį tarp Kalninių Mijaugonių piliakalnio žolynų. [...] Tas kvapniuose žolynuose paniręs vaikas neturi nė menkiausio supratimo apie tai, kas yra valstybė, nepastebi jokių grėsmių, jaučiasi saugus, vien Dievo, o ne kaži kokių žemiškų istorinių, politinių ar ekonominių aplinkybių globojamas, jis nesuvokia, ką reiškia pinigai, todėl jo pasaulėvaizdyje žmonių nėra nei svarbesnių, nei galingesnių, nei turtingesnių už kitus – visi vienodi, lygūs amžinam gyvenimui ir laikinai mirčiai, it tie alaviniai kareivėliai ant paklodės ar šeimos nariai, ropinėjantys piliakalnio šlaitais…“ (p. 10–11) Per vaikystės ir dabarties priešpriešą R. Stankevičius paliečia aktualią ir vis iš naujo aptariamą gamtamokslinio išsilavinimo ir krikščionybės opoziciją. Šie du dalykai iš esmės yra nesuderinami: rodos, kaip galima tikėti Dievą, jei žinai, kad procesus lemia ekonomika, istorija, politika, o kitaip – istorijoje veikiančios asmenybės? Tai dilema, kuri kankina plačiuosius visuomenės sluoksnius ištisą šimtmetį. R. Stankevičiaus knygoje taip pat matoma, kaip gamtamokslinis pažinimas išstumia iš gyvenimo ir antropomorfinį pasaulio suvokimą: „Tas vaikas nežino visa valdančių biologijos, fizikos dėsnių, leidžiančių suprasti, kad vėjas – ne būtybė, o tik procesas – atmosferos dalelių judėjimas, kad medžiai nespokso smalsiai į palapine paverstą krūmą ir visai nesišnabžda apie po juo sėdintį berniuką, viens prie kito galvas palenkdami… Kad bitės dūzgia ne jam, saulė – visai nesišypso, o visa, kas plūsta į žmones iš ateities, kas tolydžio virsta jų dabartimi – ne dovana, o tik neatšaukiamybė…“ (p. 11) Visatos jėgų sudvasinimas, sužmoginimas priartina gamtą prie suvokėjo, skatina pajusti ryšį su jos savastimi, taip pat leidžia apčiuopti aliuziją į antikos literatūrą, kurioje gausu antropomorfizmo pavyzdžių, o šiandien tas literatūrinis paveldas, kuris mena senąsias graikų, romėnų kultūras, laikomas žmonijos aukso amžiumi, sektinu pavyzdžiu.
Norimas dabarties pasaulis neegzistuoja, tačiau jo vaizdinys vizualizuotas esė „Žibintai“. Ši esė, nežinau – sąmoningai ar ne, primena jau klasikinę tapusią Anthony J. D’Angelo frazę: „Kur beeitum – nesvarbu koks oras – visada pasiimk savo nuosavą saulę.“ Netgi drįsčiau teigti, kad šioji frazė galėjo būti šio teksto pretekstas. Tęsiant mintį apie autoriaus vis pastebimą vertybių devalvaciją, būtent šioji esė paaiškina, kas yra, pasak autoriaus, gerai: „Ir štai ima dingotis, kad žengiu laimingiausios valstybės grindiniu, laimingiausią savo gyvenimo vakarą – vienas po kito ima ir įsiplieskia daugiabučių langai, iš pirkelių kaminų tirščiau pasipila dūmai, žvaliai ir viltingai skliautais nuaidi bažnyčių varpai, kviesdami Dievop, ir atrodo, kad visame didmiesčio skruzdėlyne įsiviešpatauja taika, artumo viens kitam pojūtis, kad visos mamos – jau namuose, rasojant langams, jaukiai dūzgia prie puodų, ruošdamos vakarienę, kad visi vaikai palaimingai triūsia palinkę prie namų darbų sąsiuvinių arba svajoja įsikniaubę į kokią pasakų knygą… Ūmai vos suspindus žibintams, pasaulis tampa jaukus ir draugiškas, gilus ir tyras. Atrodytų, ką tik sukurtas ar atpirktas – nupraustas, apvalytas nuo pykčio ir godulio, nuo skurdo ir nuovargio…“ (p. 17) Čia ir vėl atsikartoja vaikystės motyvas. Tik šįsyk jis išnyra kaip laimingo vaizdinio dalis – šeima, vaikystės būvis, potyriai. Matyti, kad eilutes rašė vyras. Jo laimė susijusi su mamos triūsu virtuvėje, jos rūpesčiais, kurie tampa jo gerove. Kaip priešybė gėriui nurodomas svetimumas, ryšio nebuvimas, tamsa.
Priežastis, kuri skatina vis iš naujo aprašyti prarastąjį rojų, autoriui yra skubėjimas. Skubėjimu įvedama į esė. Kartais skubėti autorius pradeda ir viduryje. Bet beveik visada skuba sukelia grįžimą, leidžiantį suskaidyti tekstą ribomis tarp dabarties ir praeities, tarp vaikystės ir suaugusio žmogaus gyvenimo. R. Stankevičiaus knygoje prarastasis laikas, prarastoji erdvė yra tai, iš ko semiamasi stiprybės.
Tai nėra daug laiko, atidos pareikalaujanti knyga, bėgant jos eilutėmis nesinori ilgėliau stabtelti. Vis dėlto teisingai R. Stankevičius pažymi, kad kuo toliau, tuo labiau ledėja. Būtent tokie ir pamokslai ledėjančios sielos, kuri vis grįžta pasišildyti į vaikystę. Nešildo šaltis, visai nešildo.
