VACLOVAS BAGDONAVIČIUS

Apie Thomo Manno namelio pareigą Lietuvai

Šiemetiniame Thomo Manno festivalyje Nidoje dominavo su Pirmojo pasaulinio karo šimtmečio sukaktimi susijusi tema. Nejučiomis tai priminė kitą reikšmingą mūsų kultūrai sukaktį, kurią Nidos festivalyje paminėti buvo pasiūlyta prieš porą metų, pasibaigus XVI festivaliui. Gaila, kad tas pasiūlymas liko neišgirstas, nors jį palaikė ne vienas įžymus mūsų kultūros veikėjas (rašytojas Jonas Mikelinskas, istorikas profesorius Edvardas Gudavičius ir kt.). Gaila, juo labiau kad to siūlymo autorius – vienas iš T. Manno namelio gelbėjimo nuo pražūties ir steigimo jame muziejaus iniciatorių. Tai Berlyne gyvenantis žinomas žurnalistas, tiltų tarp vokiečių ir lietuvių kultūrų tiesėjas Leonas Stepanauskas. Būtent jis atvirame laiške Thomo Manno kultūros centrui (Kultūros barai, 2012, Nr. 9) išdėstė sumanymą, kuriuo buvo siūloma šiam centrui prisidėti prie Kristijono Donelaičio 300 metų jubiliejaus programos ir tam paskirti 2014 metų tarptautinį T. Manno festivalį. Tiesiog nebuvo galima nepritarti laiško autoriaus nuomonei, kad Nidos festivalio dedikavimas šiam jubiliejui būtų buvusi gera paskata minėtam centrui savo veiklą labiau orientuoti į dialogo tarp lietuvių ir vokiečių kultūrų plėtotę. Anot L. Stepanausko, taip orientuota veikla šis T. Manno namelyje įsikūręs centras „atliktų pareigą jį globojančiai Lietuvai“. Tiek tada, tiek dabar, prisimindami nemenkas pastangas tą namelį išsaugoti, atkurti ir pritaikyti dabartinei paskirčiai, galime pagrįstai tąja mūsų valstybės teikiama globa didžiuotis ir džiaugtis, kad ja yra gražiai išreiškiama nuoširdi pagarba didžiajam vokiečių rašytojui ir jo puoselėtoms humanistinėms vertybėms. Lietuviškai skaitydami didžiąją dalį svarbiausių T. Manno kūrinių tomis vertybėmis esame ir patys dvasiškai gerokai praturtėję. Prisimenant įstabaus vasarnamio atgimimo istoriją, dera priminti ir reikšmingą paties L. Stepanausko vaidmenį joje, jo pastangas, kad sunykti jau beveik pasmerktas namelis ant Uošvės kalno, nors ir be įžymiojo šeimininko, vėl sutiktų jo gerbėjus ir primintų tas 1930, 1931 ir 1932 metų vasaras, per kurias buvo parašyta didžioji dalis įstabiosios trilogijos apie biblinį Juozapą. Kaip tas namelis atsirado ir kas jame dėjosi tas tris rašytojo čia praleistas vasaras, labai dokumentuotai, bet kartu gyvai ir patraukliai aprašyta net trijų lietuviškų ir vieno vokiško leidimų sulaukusioje L. Stepanausko knygoje „Tomas Manas ir Nida“. Trečiasis leidimas kaip tik ir buvo pristatytas XVI Nidos festivalyje. Deja, Berlyne gyvenančio mūsų tautiečio vaidmuo tiek atkuriant namelį, tiek nušviečiant jo atsiradimo istoriją kažkaip yra likęs šešėlyje, nėra bent kiek aiškiau kieno nors primintas, paryškintas ir mūsuose nėra sulaukęs deramo įvertinimo, beje, kaip ir visa kita vokiečių ir lietuvių kultūriniams ryšiams stiprinti skirta jo žurnalistinė, visuomeninė ir kitokia veikla. Vokietijoje ir kitose šalyse šie jo nuopelnai yra ne kartą gražiai įvertinti. Reikia tikėtis, kad nuo mūsų neapsižiūrėjimo bus atsitokėta ir veiklus mūsų kultūros ambasadorius bus ir tėvynėje deramai pagerbtas.

Grįžtant prie kultūrinės T. Manno namelio misijos ir jo pareigos Lietuvai tą misiją geriausia būtų sieti su Mažosios Lietuvos kultūrinio paveldo, kuriame yra glaudžiai susipynę vokiškasis ir lietuviškasis dėmenys, priminimu, pagerbimu ir įprasminimu. K. Donelaičio pagerbimas T. Manno pastogėje būtų galėjęs tapti viena iš įstabesnių tos misijos vykdymo apraiškų. Gaila, netapo. Tačiau praleidę vieną progą, nepraleiskime bent kitų, kurių galėtų būti ne tiek mažai. Pagerbimo (nebūtinai festivalio forma) čia galėtų sulaukti visas būrys per keletą šimtmečių Rytprūsiuose veikusių ar kūrusių tiek vokiečių, tiek lietuvių kultūros veikėjų, rašytojų ir menininkų, juolab kad jų absoliučios daugumos kūryba ar veikla yra tiesiogiai susijusios su tuo kraštu, jo istorija, kultūra, žmonėmis, tautinių santykių gerinimu. Šalia K. Donelaičio tokių pagerbtųjų galerijoje galėtų rikiuotis vokiečiai I. Kantas, D. Kleinas, M. Schenkendorfas, E. Gisevius, G. Sauerweinas, H. Sudermannas, E. Wiechertas, A. Miegel, J. Ambrosius-Voigt, A. T. K. Thielo, A. Brustas, J. Bobrowskis, lietuviai M. Mažvydas, J. Bretkūnas, L. Rėza, K. Milkus, F. Kuršaitis, Vydūnas, I. Simonaitytė, F. Paukštelis-Bajoraitis, M. Hofmanas-Ateivis, A. Brakas, P. Domšaitis ir daugybė kitų, kurie savo veikimu ir darbais esmingai praturtino krašto dvasinę kultūrą, daug prisidėjo prie jo istorinės atminties puoselėjimo. Jų prisiminimas ir pagerbimas kartu reikštų ir T. Manno humanistinių idealų puoselėjimą, pritarimą jo simpatijoms šiam kraštui bei jame gyvenusiems ir kūrusiems abiejų tautų žmonėms.

Prisimenant Nidoje T. Manno praleistas vasaras, norisi prisiminti ir vieną galėjusių įvykti, bet dėl žinomų aplinkybių neįvykusių jo susitikimų su įžymiausiu to metu Rytprūsių lietuvių kūrėjų ir kultūros veikėjų Vydūnu. Tas susitikimas būtų, galima sakyti, neišvengiamai įvykęs, tiesiog nebūtų galėjęs neįvykti, jeigu T. Mannas Nidoje būtų leidęs dar bent kelias vasaras. Paskutinė jo vasara čia buvo 1932 metais. Po dvejų metų, t. y. 1934-aisiais, visai netoli nuo jo vasarnamio Purvynės gatvėje klaipėdiškės „Aukuro“ draugijos rūpesčiu buvo pastatytas dailininko Adomo Brako pagal šio krašto liaudiškos architektūros tradicijas suprojektuotas namelis, skirtas vasaroti Vydūnui. Ar tik nebus šiai draugijai tokį sumanymą pasufleravęs ant Uošvės kalno atsiradęs vasarnamis, kuriame atokvėpį nuo didmiesčių šurmulio rado ir kūrybai ypač palankią aplinką susikūrė didis vokiečių rašytojas? Nacių įtūžio slegiamam Vydūnui ramus atokvėpis ir kūrybiniam darbui palanki aplinka taip pat buvo ypač reikalingi. Tuo ir nusprendė pasirūpinti „Aukuro“ draugija – pastatė kuklų rašytojo poilsiui skirtą namelį. Jame, anot patikimų liudytojų, Vydūnas vasarojo 1934 ir 1935 metais.

Apie neįvykusį dviejų didžių humanistų susitikimą tam tikra prasme galima kalbėti kaip apie nulemtą atsitiktinai susiklosčiusių aplinkybių. Tačiau ne visai atsitiktinai buvo panašus jų abiejų to meto santykis su politine, kultūrine ir dvasine realybe. Toji realybė T. Manną privertė palikti tėvynę, netekti jos pilietybės, o jo knygos ėmė pleškėti hitlerininkų užkurtuose laužuose. Panaši lemtis tada ištiko ir kai kurias Vydūno knygas, tokia pat rudmarškinių neapykanta nuodijo tiek vieno, tiek kito kūrėjo gyvenimą, abiem grėsė fizinis susidorojimas. Dėl tokios savo padėties abu buvo patys panašiai „kalti“, nes metė drąsų iššūkį beįsigalinčiam nacizmo gaivalui ir laikė aukštai iškėlę žmoniškumo kultūros vėliavą. Kaip prasmingas atsitiktinumas šiandien atrodo tai, kad kai T. Mannas namelyje Nidoje intensyviai triūsė prie „Juozapo…“, Vydūnas taip pat buvo bebaigiąs garsųjį istoriosofinį traktatą „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ – jį išleido 1932 metų rudenį, vos tik T. Mannui paskutinį kartą užvėrus Nidos vasarnamio duris. 1934 metais tasai traktatas kartu su T. Manno knygomis liepsnojo nacizmo „šviesą“ skleidusiuose laužuose. Praeis dar keleri metai, ir emigranto T. Manno pėdomis pasekti, t. y. iš nacių valdomų Rytprūsių dar laisvon Lietuvon persikelti norėjusio, bet valdžios leidimo negavusio Vydūno lauks kalėjimas ir tvyros reali susidorojimo grėsmė. Išgelbės į Lietuvių rašytojų draugijos memorandumą dėl Vydūno arešto atsiliepusių įžymiausių pasaulio kultūros žmonių protesto balsai. Tarp jų turėjo būti ir Nobelio premijos laureato T. Manno balsas.

Ar nederėtų to balso mūsų dienomis priminti T. Manno vasarnamyje, vieno iš Purvynės gatvės namų kaimynystėje? Tegu mūsų akivaizdoje susitinka didieji humanistai, nesuspėję susitikti prieš aštuonis dešimtmečius siaučiant atšiauriems žmoniškumo žiedus draskiusiems vėjams. Tegu tampa tas namelis nuolatine dviejų kultūrų susitikimo vieta, kurioje menama jų praeitis, džiaugiamasi jų dabartimi, žvelgiama į jų ateitį.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.