Šešėlis

Jevgenijus Švarcas (1896–1958) – rusų prozininkas, dramaturgas, scenaristas, bene ryškiausią pėdsaką literatūroje palikęs trimis stalinizmo apogėjuje rašytomis pjesėmis-pam-fletais „Nuogas karalius“, „Šešėlis“ ir „Drakonas“. Sąlygiškai saugus pasakos žanras neapsaugojo: „Nuogas karalius“ buvo išspausdintas tik 1960 m., „Drakonas“ buvo pašalintas iš teatro repertuaro iškart po premjeros ir į sceną grįžo tik 1962-aisiais, bet netrukus vėl buvo uždraustas. Viso to priežastį taikliai nusakė pats autorius: „Rašiau apie Hitlerį, o išėjo apie mus.“

H. Ch. Anderseno pasakos motyvais sukurtoje triveiksmėje pasakoje „Šešėlis“ (1940) nagrinėjama tamsioji žmogaus prigimties pusė, nuolat grįžtant prie klausimo, kurį galima laikyti visų trijų minėtų kūrinių leitmotyvu: kodėl žmonės taip leng-vai paklūsta totalitarinei valdžiai ir išsižada laisvės? Šiose ištraukose iš II veiksmo pateikiamas ciniškas dviejų valstybės „stabilumo garantų“ pokalbis ir menininkės „užverbavimo“ scena.

Apie J. Švarco kūrinių aktualumą šiandieninių įvykių kontekste kalbėti turbūt neverta.

Parkas. Smėliu nubarstyta aikštelė, apsupta apkarpytų medžių. Gilumoje matosi paviljonas. Majordomas ir jo padėjėjas krapštinėjasi avanscenoje.

 

Majordomas. Stalą statyk čionai. O krėslus čia. Padėk ant stalo šachmatus. Va, dabar viskas paruošta posėdžiui.

Padėjėjas. O sakykite, pone majordome, kodėl ponai ministrai posėdžiauja čia, parke, o ne rūmuose?

Majordomas. Todėl, kad rūmai turi sienas. Supratai?

Padėjėjas. Ne, nesupratau.

Majordomas. O sienos turi ausis. Supratai?

Padėjėjas. Taip, dabar supratau.

Majordomas. Taigi. Dėk pagalves ant to krėslo.

Padėjėjas. Tai ponui pirmajam ministrui?

Majordomas. Ne, ponui finansų ministrui. Jis sunkiai serga.

Padėjėjas. O kas jam?

Majordomas. Jis pats turtingiausias vertelga šalyje. Varžovai jo baisiai nekenčia. Ir štai vienas iš jų praėjusiais metais griebėsi nusikaltimo. Jis ryžosi nunuodyti poną finansų ministrą.

Padėjėjas. Koks siaubas!

Majordomas. Neliūdėk pirma laiko. Ponas finansų ministras laiku apie tai sužinojo ir supirko visus nuodus, kokie šalyje buvo.

Padėjėjas. Kokia laimė!

Majordomas. Nesidžiauk pirma laiko. Tada nusikaltėlis atėjo pas poną finansų ministrą ir pasiūlė už nuodus neįprastai aukštą kainą. Ir ponas ministras pasielgė visiškai suprantamai. Jis juk politikas realistas. Jis apskaičiavo pelną ir pardavė niekšui visas savo žolelių užpilų atsargas. Ir niekšas nunuodijo ministrą. Visa jo prakilnybės šeima teikėsi mirti baisiose kančiose. Ir pats jis nuo to laiko vos gyvas, bet uždirbo iš to du šimtus procentų gryno pelno. Verslas yra verslas. Supratai?

Padėjėjas. Taip, dabar supratau.

Majordomas. Taigi. Na, viskas paruošta? Krėslai. Šachmatai. Šiandien čia vyks ypač svarbus pasitarimas.

Padėjėjas. Kodėl taip manote?

Majordomas. Pirma, susitiks vos du svarbiausi ministrai – pirmasis ir finansų, o antra – jie apsimetinės, kad žaidžia šachmatais, o ne posėdžiauja. Visi žino, ką tai reiškia. Krūmuose turbūt knibždėte knibžda smalsuolių.

Padėjėjas. O jeigu smalsuoliai nuklausys, ką kalba ponai ministrai?

Majordomas. Smalsuoliai nieko nesužinos.

Padėjėjas. Kodėl?

Majordomas. Todėl, kad ponai ministrai supranta vienas kitą iš pusės žodžio. Daug tu suprasi iš pusžodžių! (Staiga žemai nusilenkia) Eina. Taip seniai tarnauju dvare, kad mano juosmuo pats lenkiasi artėjant svarbioms personoms. Aš dar jų negirdžiu ir nematau, o jau lenkiuosi. Todėl aš ir vyriausias. Supratai? Lenkis!.. Žemiau.

 

Majordomas nusilenkia iki žemės. Padėjėjas daro tą patį. Iš dviejų scenos pusių, dešinės ir kairės, vienu metu pasirodo du ministrai – pirmasis ministras ir finansų ministras. Pirmasis – nedidelio ūgio, su pilvuku, pliktelėjęs, rausvaskruostis, daugiau nei penkiasdešimties metų. Finansų ministras – sudžiūvęs, aukštas, su siaubu besižvalgantis į šalis, šlubuoja abiem kojom. Jį už parankių veda du augaloti liokajai. Ministrai vienu metu prieina prie stalo, vienu metu sėdasi ir iškart ima žaisti šachmatais. Liokajai, atvedę finansų ministrą ir jį pasodinę, be garso pasišalina. Majordomas ir jo padėjėjas lieka scenoje.

Stovi išsitempę.

Pirmasis ministras. Sveikata?

Finansų ministras. Sumau.

Pirmasis ministras. Reikalai?

Finansų ministras. Labai blo.

Pirmasis ministras. Kodėl?

Finansų ministras. Konkure.

 

Tylomis žaidžia šachmatais.

 

Majordomas (pašnibždom). Matai, sakiau tau, kad jie supranta vienas kitą iš pusės žodžio.

Pirmasis ministras. Girdėjote apie princesę?

Finansų ministras. Taip, man prane.

Pirmasis ministras. Tas atvykėlis mokslininkas pavogė jos širdį.

Finansų ministras. Pavogė? Palaukite… Liokajau! Ne, ne jūs… Mano liokajau! (Įeina vienas iš ministrą atvedusių liokajų) Liokajau! Jūs visas duris užrakinote, kai išėjome?

Liokajus. Visas, jūsų kilnybe.

Finansų ministras. Ir geležines?

Liokajus. Taip.

Finansų ministras. Ir varines?

Liokajus. Taip.

Finansų ministras. Ir ketines?

Liokajus. Taip.

Finansų ministras. O spąstus išstatėte? Atminkite, už patį menkiausią dingusį daiktą atsakote gyvybe.

Liokajus. Atmenu, jūsų kilnybe.

Finansų ministras. Eikite… (Liokajus išeina) Klausau jūsų.

Pirmasis ministras. Budinčių slaptųjų patarėjų žiniomis, princesė užvakar ilgai žiūrėjo į veidrodį, paskui apsiverkė ir pasakė (išsiima užrašų knygytę, skaito): „Ak, kodėl aš nykstu perniek?“ ir penktą kartą pasiuntė paklausti apie mokslininko sveikatą. Sužinojusi, kad ypatingų pasikeitimų nėra, princesė treptelėjo koja ir sušnibždėjo (skaito): „Velniai griebtų!“ O šiandien ji paskyrė jam pasimatymą parke. Štai. Kaip jums tai patin?

Finansų ministras. Man tai visai nepatin! Kas jis, tas mokslininkas?

Pirmasis ministras. Ak, aš išnarsčiau jį iki kaulelių.

Finansų ministras. Šantažuotojas?

Pirmasis ministras. Blogiau…

Finansų ministras. Vagis?

Pirmasis ministras. Dar blogiau.

Finansų ministras. Avantiūristas, sukčius, apsukruolis?

Pirmasis ministras. O, jeigu taip būtų…

Finansų ministras. Tai kas jis galų gale?

Pirmasis ministras. Paprastas, naivus žmogus.

Finansų ministras. Karaliui šachas.

Pirmasis ministras. Rokiruoju…

Finansų ministras. Šachas karalienei.

Pirmasis ministras. Vargšė princesė! Šantažuotoją mes demaskuotume, vagį pagautume, apsukruolį ir sukčių pergudrautume, o šitas… Paprastų ir sąžiningų žmonių poelgiai kartais tokie mįslingi!

Finansų ministras. Reikia jį arba nupir, arba nužud.

Pirmasis ministras. Taip, kitos išeities nėra.

Finansų ministras. Mieste apie visa tai jau suuo?

Pirmasis ministras. Kur jau ten nesuuo!

Finansų ministras. Taip ir žinojau. Štai kodėl protingi žmonės tokiais kiekiais perveda auksą į užsienį. Vienas bankininkas užvakar pervedė užsienin netgi savo auksinius dantis. Ir dabar jis visą laiką važinėja į užsienį ir atgal. Tėvynėje nebeturi kuo kramtyti maisto.

Pirmasis ministras. Mano galva, jūsų bankininkas per daug nervingas.

Finansų ministras. Tai jautrumas! Nėra pasaulyje jautresnio organizmo kaip verslininkų ratas. Vien karaliaus testamentas sukėlė septynis bankrotus, septynias savižudybes, o visos vertybės nukrito septyniais punktais. O dabar… O, kas bus dabar! Jokių permainų, pone pirmasis ministre! Gyvenimas turi eiti tolygiai kaip laikrodis.

Pirmasis ministras. Beje, kuri dabar valanda?

Finansų ministras. Mano auksinis laikrodis išsiųstas į užsienį. O jeigu imsiu nešioti sidabrinį, pasklis kalbos, kad bankrutavau, ir tai tarp verslininkų sukels paniką.

Pirmasis ministras. Nejaugi mūsų šalyje visai neliko aukso?

Finansų ministras. Jo daugiau, nei reikia.

Pirmasis ministras. Iš kur?

Finansų ministras. Iš užsienio. Užsienio verslininkų rateliai jaudinasi dėl savo užsieninių priežasčių ir siunčia auksą mums. Taip ir gyvename. Susumuokime. Taigi mokslininką nupirksime.

Pirmasis ministras. Arba nužudysime.

Finansų ministras. Kokiu būdu tai padarysime?

Pirmasis ministras. Pačiu delikačiausiu! Juk čia įsimaišęs toks jausmas kaip meilė! Ketinu susidoroti su mokslininku, pasitelkęs draugystę.

Finansų ministras. Draugystę?

Pirmasis ministras. Taip. Tam būtina rasti žmogų, su kuriuo mūsų mokslininkas draugauja. Draugas žino, ką jis myli, kuo galima jį nupirkti. Draugas žino, ko jis nekenčia, kas jam gryna mirtis. Įsakiau kanceliarijoje gauti draugą.

Finansų ministras. Tai siaubinga.

Pirmasis ministras. Kodėl?

Finansų ministras. Juk mokslininkas – atvykėlis, vadinasi, draugą jam reikės parsiųsdinti iš užsienio. O į kokią grafą aš įrašysiu šias išlaidas? Nuo kiekvieno sąmatos pažeidimo mano vyriausiasis buhalteris pratrūksta karčiomis ašaromis. Jis raudos kaip vaikas, o paskui ims kliedėti. Kuriam laikui jis apskritai liausis išdavinėti pinigus. Visiems. Netgi man. Netgi jums.

Pirmasis ministras. Nejau? Tai nemalonu. Juk visos karalystės likimas pastatytas ant kortos. Ką daryti?

Finansų ministras. Nežinau.

Pirmasis ministras. O kas žino?

Padėjėjas (žengdamas į priekį). Aš.

Finansų ministras (pašokdamas). Kas čia? Prasideda?

Pirmasis ministras. Prašom nurimti. Jeigu tai kada nors ir prasidės, tai ne nuo rūmų liokajų.

Finansų ministras. Tai čia ne maištas?

Pirmasis ministras. Ne. Tai tiesiog akiplėšiškumas. Kas jūs?

Padėjėjas. Aš tas, kurio ieškote. Aš mokslininko draugas, artimiausias draugas. Nuo lopšio iki pastarųjų dienų buvome neperskiriami.

Pirmasis ministras. Klausykite, mielas drauge, jūs žinote, su kuo kalbate?

Padėjėjas. Taip.

Pirmasis ministras. Tai kodėl nevadinate manęs „jūsų prakilnybe“?

Padėjėjas (žemai nusilenkdamas). Atleiskite, jūsų prakilnybe.

Pirmasis ministras. Jūs atvykėlis?

Padėjėjas. Gimiau šitame mieste, jūsų prakilnybe.

Pirmasis ministras. Ir visgi esate atvykusio mokslininko draugas?

Padėjėjas. Aš kaip tik tas, kurio jums reikia, jūsų prakilnybe. Pažįstu jį geriau nei kas kitas, o jis manęs visai nepažįsta, jūsų prakilnybe.

Pirmasis ministras. Keista.

Padėjėjas. Jei leisite, pasakysiu, kas esu, jūsų prakilnybe.

Pirmasis ministras. Sakykite. Ko jūs dairotės?

Padėjėjas. Leiskite man užrašyti ant smėlio, kas esu, jūsų prakilnybe.

Pirmasis ministras. Rašykite. (Padėjėjas kažką braižo smėlyje. Ministrai perskaito ir susižvalgo) Ką pasaky?

Finansų ministras. Paran. Bet būkite atsar! O tai jis užsikels kai.

[...]

 

Mokslininkas ir Anunciata išeina. Pasirodo finansų ministras, jį veda liokajai.

 

Finansų ministras. Liokajai! Pasodinkite mane prie tos žavingos moters. Lengvam šmaikščiam paplepėjimui tinkančia poza. (Liokajai paklūsta) Taip, dabar išeikite. (Liokajai nueina) Julija, noriu jus pradžiuginti.

Julija. Jums tai lengva padaryti.

Finansų ministras. Žavingoji! Circėja! Afrodite! Mes ką tik kalbėjomės apie jus pirmojo ministro kanceliarijoje.

Julija. Išdaigininkai!

Finansų ministras. Užtikrinu jus! Ir mes visi sutarėme dėl vieno: jūs protinga, praktiška nimfa!

Julija. O pataikūnai!

Finansų ministras. Ir mes nutarėme, kad būtent jūs galite mums padėti tvarkant vieną reikalą.

Julija. Sakykite, kokį. Jeigu jis nesunkus, aš dėl jūsų pasirengusi viskam.

Finansų ministras. Niekniekis! Turėsite padėti mums sunaikinti atvykėlį mokslininką, vardu Teodoras Kristianas. Juk jūs su juo pažįstama, ar ne? Padėsite mums? (Julija neatsako) Liokajai! (Pasirodo liokajai) Didelės nuostabos pozą! (Liokajai paklūsta) Julija, aš didžiai nustebęs. Kodėl jūs į mane žiūrite taip, tarsi nežinotumėte, ką atsakyti?

Julija. Aš iš tikrųjų nežinau, ką pasakyti. Šios dvi savaitės tiesiog žudo mane.

Finansų ministras. Nesupratau.

Julija. Aš ir pati savęs nesuprantu.

Finansų ministras. Tai atsisakymas?

Julija. Nežinau.

Finansų ministras. Liokajai! (Įbėga liokajai) Didelio pasipiktinimo poza! (Liokajai paklūsta) Aš didžiai pasipiktinęs, ponia Julija Džiuli! Ką tai reiškia? Ar tik neįsimylėjote to elgetos berniūkščio? Tylėt! Stot! Rankas prie šlaunų! Prieš jus ne vyras, o finansų ministras. Jūsų atsisakymas rodo, kad jūs nepakankamai gerbiate visą mūsų valstybinę sistemą. Ša! Tylėt! Teisman!

Julija. Palaukite!

Finansų ministras. Nepalauksiu! „Ak, kodėl aš ne pievelė!“ Tik dabar supratau, ką jūs tuo norite pasakyti. Tai užuomina, kad ūkininkai turi mažai žemės. A? Kas? Aš jus… Aš jums… Rytoj laikraščiai po kaulelį išnarstys jūsų figūrą, jūsų dainavimo manierą, jūsų asmeninį gyvenimą. Liokajai! Treptelėti koja! (Liokajai trepsi kojomis) Ne savosiomis, mulkiai, o mano! (Liokajai paklūsta) Iki pasimatymo, buvusi garsenybe!

Julija. Nagi palaukite!

Finansų ministras. Nepalauksiu!

Julija. Pažiūrėkite į mane!

Finansų ministras. Malonėkite vadinti mane „jūsų prakilnybe“!

Julija. Pažiūrėkite į mane, jūsų prakilnybe.

Finansų ministras. Na?

Julija. Nejaugi nesuprantate, kad man jūs visada esate labiau vyras nei finansų ministras?

Finansų ministras (pamalonintas). Na jau, liaukitės!

Julija. Duodu žodį. O argi galima vyrui iškart pasakyti „taip“?

Finansų ministras. Afrodite! Patikslinkime: jūs sutinkate?

Julija. Dabar atsakau – taip.

Finansų ministras. Liokajai! Apkabinti ją! (Liokajai apkabina Juliją) Mulkiai! Aš noriu ją apkabinti. Gerai. Brangioji Julija, ačiū. Jau rytoj kanceliarijoje įsakymu paskelbsiu save svarbiausiu jūsų globėju. Liokajai! Pasodinkite mane prie šitos Afroditės. Suteikite man didžiulio nerūpestingumo pozą. Ir jūs, Julija, atsisėskite nerūpestinga poza, bet klausykitės manęs ausis ištempusi. Taigi, po kiek laiko užtiksite čia mokslininką, gyvai besišnekučiuojantį su ypač svarbių reikalų valdininku. Ir jūs bet kokia dingstimi išvesite iš čia mokslininką kokiai dvidešimčiai minučių. Štai ir viskas.

Julija. Ir viskas?

Finansų ministras. Matote, kaip paprasta! O kaip tik tos dvidešimt minučių jį galutinai ir pražudys. Eime pas juvelyrą, nupirksiu jums neapskaičiuojamo brangumo žiedą. Eime. Liokajai! Išneškite mus.

[...]

 

Iš: Антология сатиры и юмора Роcсии XX века: Евгений Шварц. Москва: Эксмо-Пресс,
Эксмо-Маркет, 2001

Vertė Aidas Jurašius