Visa ėdanti atmintis

Manėm, kad greit grįšim. 18 pokalbių apie pasitraukimą į Vakarus 1940–1944 m. Sudarytojos: Dalia Cidzikaitė, Laima Petrauskaitė VanderStoep, Dalia Stakytė Anysienė. V.: Aukso žuvys, 2014. 367 p.

Jeigu kas nors gatvėje manęs paklaustų, kaip bendrais bruožais apibūdinčiau „tikrą Amerikos lietuvį“, veikiausiai iškart įsivaizduočiau vyresnio amžiaus moteriškę baltais kedais ir gintariniais karoliais, sunkiai ištariančią lietuviškus priebalsius, bet atmintinai mokančią XX a. pradžios poetų eilutes. Neabejoju, kad panašiai atsakytų daugelis praeivių: ilgainiui kiekviena bendruomenė arba subkultūra įgyja jai būdingų trafaretinių bruožų ir manifestuojamų vertybių, iš kurių kartais kyla noras kurti anekdotus, mėgdžioti, kritikuoti ir niveliuoti individus į vieną pilką gniužulą. Visgi įsivaizduodama Amerikos lietuvių bendruomenę niekada negalvoju, kokiais būdais jie ar jų protėviai ten pateko, su kokiomis problemomis ir tapatybės krizėmis susidūrė. Šiais metais pasirodžiusi pokalbių su tautiečiais, patekusiais į Ameriką su Antrojo pasaulinio karo banga, rinktinė sukėlė gana prieštaringų jausmų – bet apie viską nuo pradžių.

Šis sakytinės istorijos projektas pradėtas beveik prieš dvidešimt metų, o į magnetofono juosteles, pasak knygos sudarytojų, buvo įrašyti 65 pokalbiai, kurių trukmė svyruoja nuo 23 min. iki 5 val. 38 min. Jauniausiam pašnekovui buvo 67, vyriausiam – 95 metai. Nors įrašytos istorijos susivyniojo ne į vieną magnetofono juostelės metrą, knygoje atsidūrė tik aštuoniolika pokalbių. Šiuos stengtasi transkribuoti paliekant autentišką tekstą: slengą, žargoną, vartojamus vietovardžius ir kt. Knygos pradžioje žadama, kad kalbinami žmonės bus įvairių socialinių sluoksnių atstovai, tačiau visi jie vienaip ar kitaip priklauso inteligentams – daugelis pašnekovų ilgą laiką dirbo aktyvų visuomeninį ir kultūrinį darbą. Tad ir gimtoji kalba, kuria prabyla kalbinamieji, nėra sprangi, įstrigusi penktajame dešimtmetyje ar prikaišiota šiais laikais nebesuprantamų svetimybių. Skaitytojo patogumui knygos pabaigoje yra žodynėlis ir asmenvardžių, minimų pokalbiuose, rodyklė.

Knygos griaučiai – panašūs klausimai, skirti pašnekovams. Klausimais jie provokuojami iš naujo prisiminti esmines savo gyvenimo akimirkas – pabėgimą iš karo niokojamos šalies ir mėginimą trūks plyš išgelbėti savo ir artimųjų gyvybes. Išgyventos dramos tarsi cholesterolis prilimpa prie atminties kraujagyslių, o prabėgę metai ir patirtis vis tiek nepajėgia nuslopinti kone dusinančios atminties, kuri gali prasiveržti bet kada, pavyzdžiui, po daugelio metų apsilankius pas gydytoją: „Pradėjau eiti pas gydytojus. O jie nieko negali surasti. Paskui pradėjo mane klausinėti: „Do you have any problems, marital problems, financial?“ Sakau: „No, I have no problems.“ Jis man sako: „Where were you during the war?“ Kai jis paminėjo karą, man ištrūko verksmas, net per nosį, per akis, aš kaip taip išsprogau ir pradėjau verkt nesuvaldomai. Verkiu ir atsiprašinėju, sakau: „Atsiprašau, dovanokit man.“ Jie sako: „That’s OK.“ Jie mane išlaikė dvi valandas. Aš verkiau ir verkiau, ir verkiau, ir verkiau…“ (Joana (Kaukoriūtė) Krutulienė, p. 165)

Pašnekovai gali pasigirti tiesiog palaimingai susiklosčiusiomis aplinkybėmis, nes, sprogstant bomboms ir tratant kareivių šautuvams, jiems pavyko išlikti gyviems. Taip pat beveik visiems, pasiekus Ameriką, pradžioje teko dirbti juodžiausius darbus ir stengtis išlikti, įtvirtinti savo šeimą ir atgauti prarastą gyvenimo harmoniją. Taigi pirmoji emocija, kuri kyla skaitant šiuos prisiminimus, yra užuojauta – gaila, kad viskas taip susiklostė ir bejėgis žmogelis atsidūrė negailestingame istorijos lūžyje.

Nors pasakotojai skirtingi ir jų istorijos taip pat skiriasi, susidaro įspūdis, kad rezgamas vienas pasakojimas, kuriame dominuoja patriotinė nuostata. Ne veltui ir knyga pavadinta „Manėm, kad greit grįšim“ – visi iki vieno teigė neplanavę palikti tėvynės. Išeivių puoselėtas ilgesys prasiveržia ir per jų atmintį, kuri ilgainiui nusigludina pagal lietuvio išeivio trafaretą. Tad kartais išgyvenimai, pavyzdžiui, pirmą kartą pamačius Ameriką, atrodo tarsi papasakoti vieno tautos balso, kolektyvinės pasąmonės.

Pasakojimuose daug tragiškų momentų – miršta vaikai, sutuoktiniai ir artimi giminaičiai, vežimuose gimdomi kūdikiai ir per fatališką atsitiktinumą išvengiama bombardavimų. Daug kam iš jų teko paaukoti ne vien artimuosius, bet ir savo vaikystę, jaunystę bei ramaus gyvenimo, kuris turėjo laukti Lietuvoje, pažadą. Tragedijos išgyvenimas ir naujos, nors sentimentaliai angažuotos, tapatybės susikūrimas atrodo drąsus ir pavydėtinas, nes šie žmonės sugebėjo išlikti ne tik fiziškai.

___

Igor Argamante. Jerichas 1941 metais. Vilniaus geto istorijos. Romanas. Iš italų k. vertė Toma Gudelytė. V.: Aukso žuvys, 2014. 222 p.

Taigi išėjo dar vienas verstinis romanas, kurio veiksmas vyksta Lietuvoje. Šįkart – Vilniuje per Antrąjį pasaulinį karą, vokietmečiu. Igoris Argamante – lenkų kilmės italų rašytojas, kuris 1928 metais gimė Vilniuje, o nuo 1945-ųjų gyvena Italijoje. Jo antrasis romanas „Jerichas 1941 metais. Vilniaus geto istorijos“ pasirodė tik 2010 metais, mat autorius pradėjo rašyti gana vėlai. Gaila, kad brandus amžius negali apsaugoti nuo vidinio chaoso, kurio, mano galva, šiame kūrinyje apstu.

Knyga dedikuota autoriaus vaikystės draugui žydui Hansiui, kuris, spėjama, žuvo Vilniaus gete. Argamante mėgina rekonstruoti savo prisiminimus. Istorija prasideda nuo savo paties šeimos ir žvilgsnio į atsikrausčiusį iš Čekijos žydą Hansį, vėliau žvilgsnis fokusuojamas į Hansį ir jo artimuosius, gana lakoniškais šuoliais palydint berniuką į paskutinį jo pasivažinėjimą už geto ribų. Antrojoje dalyje autorius vaizduoja skirtingus personažus – vagį, geto policijos viršininką, geto kovotoją, skirtingai į holokaustą reagavusius lietuvių veikėjus ir kt. Autorius mėgina skverbtis į personažų sąmonę ir kurti jų vidinius monologus, sykiu stengdamasis pabrėžti, kad vieną ar kitą sceną iš tiesų regėjo savo paties, dar vaiko, akimis.

Tiesa, nors romano struktūra primena griūvantį kortų namelį, Argamante geba kurti stiprius, įtaigius vaizdus (dėkui vertėjai Tomai Gudelytei): „Lėtais ir patyrusiais judesiais jis bandydavo kuo ilgiau pratęsti malonumo akimirką, tačiau malonumas iš paskos tempdavosi savotišką nepatogumo būseną, miglotą kaltės jausmą. Tame balkšvame ir lipniame skystyje, ištrykštančiame ant žolės, slėpėsi tūkstančiai mažų Avidanų, nematomų nuoga akimi, kurie taip pat troško gimti, augti, vogti ir daugintis, bet vietoj to virsdavo musių ir skruzdėlių maistu“ (p. 122). Atrodo, jeigu autorius būtų aiškiau apsisprendęs dėl savo požiūrio į istoriją ir atminties vingius, galbūt romanas būtų labiau pavykęs. Dabar, nors kuriamas stiprus geto gyvenimo įspūdis, nepalieka jausmas, kad autorius visa tai falsifikuoja naudodamasis savo puikia literatūrine kalba.

Kaip reiškinys, atskleidžiantis geto laikų Vilniaus miesto poetiką, ši knyga iš tikrųjų svarbi – rekomenduočiau ją perskaityti, o jei turite atliekamos vietos knygų lentynoje, ir įsigyti. Juolab kad knygos viršelis (leidykla „Aukso žuvys“ – bene originaliausio dizaino knygų leidėjai Lietuvoje) yra labai malonus akiai.