Apie karščiuojančią sąmonę
Kaip elgiasi karštinės kamuojamas žmogus? Atsigula į lovą, šaukiasi gydytojų, blaškosi po savo šešių kvadratinių metrų pusrūsį? O gal sėdasi į savo geltoną taksi automobilį, užkuria variklį, įjungia skaitiklį, paleidžia Bernardo Herrmanno paskutinį filmui kurtą garso takelį ir išjuda į naktines nei miegančio, nei būdraujančio Niujorko, miesto somnambulo, gatves? Taip, šis žmogus galėtų taip pasielgti, ypač jei jis yra filmo personažas. Filmo, kurį 1976 m. sukūrė Martinas Scorsese ir kuris šiuo metu, rugpjūčio mėnesį, rodomas „Skalvijos“ kino centro inicijuotuose kino klasikos vakaruose.
Kadras iš filmo „Taksistas“
Travisas, pravarde Žudikas, sergantis nemiga ir todėl naktimis vairuojantis taksi, norėtų apvalyti miestą, kuriame gyvena ir dirba, pašalinti, jo žodžiais, visokio plauko padugnes. Egzaltuotu balsu pranašaudamas, kad greitai liūtis nuplaus visas susikaupusias šiukšles, lyg iš tiesų ruoštųsi apokalipsės dienai, jis įsigyja visą ginklų arsenalą – nuo rankovėje telpančio mažakalibrio pistoleto iki drambliams šaudyti skirto revolverio. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šitas šiuolaikinis kaubojus, stropiai šveičiantis savo ilgaaulius batus prieš planuojamą „žygdarbį“, siekia grąžinti menamą bendruomenės tvarką ar juo labiau išgelbėti pasaulį – viena vertus, jis nei žino, kaip tai padaryti, nei turi tam priemonių, kita vertus, jis ir pats visa savo elgsena ir natūra išsprūsta iš tvarkos, grindžiamos vienakryptėmis vertybėmis. Vertybėmis, kurios amerikiečių visuomenėje dažnai konstruojamos pasitelkus kiną. Toks kinas taksi vairuotojui nėra priimtinas, todėl, užuot lankęsis padoriuose ir „normaliuose“ filmuose, jis renkasi pornografijos seansus: tiek tuomet, kai negali užmigti, tiek tada, kai eina su moterimi į romantišką pasimatymą, t. y. į švedišką edukacinį filmą, atvirai ir detaliai aiškinantį, kas vyksta sueities metu. Tokio personažo kaip Travisas atsiradimą motyvuoja istorinis kontekstas ir apskritai požiūrio į žmogų pokytis. Jis vilki striukę, likusią iš Vietnamo karo, avi kaubojaus batus ir apsiskuta galvą kaip irokėzas ar mohaukas. Yra vienišas (nepavykusį meilės romaną aiškina tuo, kad ji yra tokia kaip ir visi kiti), valgo maistą, užpiltą alkoholiu, yra linkęs į hipochondriją, išsilavinimą įgijęs šen ir ten, užtai demonstruoja neįtikėtiną nagingumą ginklų atžvilgiu, stebina gražbyliavimu ir monologų filosofiškumu, tačiau atstumia agresyvumu. Jį geriausiai apibūdina filme cituojami dainos žodžiai: iš dalies tiesa, iš dalies fikcija, vaikščiojanti prieštara. Taksi vairuotojas, be kita ko, įkūnija sužalotą, tam tikra prasme šizofrenišką amerikietišką sąmonę: ji pažeista ne tik dėl sparčiai besikeičiančių moralinių imperatyvų ir normų, pralaimėto Vietnamo karo, kur daug kas nesuprato, dėl ko ir už ką kovoja, bet ir dėl milijono išskerstų bizonų, ant kurių kaulų pastatyta amerikietiškoji svajonė. Nuošalėje nėra paliekamas ir rasinės neapykantos motyvas: sustingęs Traviso žvilgsnis, nukreiptas į juodaodžius, įvairūs rasistiniai juokeliai, galų gale – plėšikas, kurį parduotuvėje jis nušauna iš nugaros, yra juodukas (penktas tais metais, anot pardavėjo). Galbūt rasinę priešpriešą paaštrina Niujorke tvyrantis vasariškas karštis (rasinės neapykantos situacija panašiomis aplinkybėmis, tiesa, rodoma iš kito kampo, yra ir 1989 metų Spike’o Lee filme „Elkis teisingai“ („Do the Right Thing“)), tačiau akivaizdu, kad tai tik sąlygos pasireikšti karščiuojančiai sąmonei. Kad ją galėtų atskleisti, filmo režisierius, sekdamas vienu metu labai populiaria sapniška kino interpretacija, kinematografinėmis priemonėmis siekia sukurti tokią tiek protagonisto, tiek kito labai reikšmingo filmo personažo – miesto – būseną, kuri būtų tarp sapno ir būdravimo, tarp fikcijos ir realybės. Todėl neatsitiktinai jis pasirenka filme parodyti dar vieną karštligės formą – Amerikos prezidento rinkimų kampaniją. Rinkimų metu konsoliduojasi ir vienijasi labai skirtingos žmonių grupės, tai slenkstis, kurį peržengus tarytum išlaikomas šios visuomenės istorinis tęstinumas ir nubrėžiama jos vystymosi kryptis. Taigi nenuostabu, kad vieno iš kandidatų į prezidentus kampanijos, į kurią savitai įsitraukia ir protagonistas, šūkis yra „Mes esame žmonės“. Filme kyla klausimas: kur dėti loginį kirtį? Jei bus pabrėžtas „mes“, vadinasi, žmonės yra tik tie, kurie remia šį kandidatą, visiems kitiems nelieka vietos apibrėžime, nes jie neatitinka „žmogaus“ kriterijaus. Daug optimistiškesnis ir demokratiškesnis yra sprendimas pabrėžti žodį „esame“. Taip suponuojama atvertis nuolatiniam tapsmui, į kurį turi teisę įsitraukti net ir didžiausi marginalai. Bet ar toks prieštaringas žmogus kaip Travisas gali atrasti sau vietą šiame procese? Vargu… Tai ryškus antiherojaus pavyzdys, kuris ne tiek stengiasi kažką atkurti ar palaikyti, kiek bando atrasti galimybę įsteigti savo egzistenciją terpėje, kuri jį atmeta kaip antikūną ar mažų mažiausiai tiesiog ignoruoja. Tokių personažų, kurie nebūtų nusikalstamo pasaulio atstovai, tačiau kurių vidinės prieštaros stimuliuotų filmo naratyvinę liniją ir megztų netikėtus dramaturginius mazgus, Holivudo produkcijoje (nekalbant apie pavienius atvejus, laužančius įprastus herojaus vaizdavimo būdus) nėra taip jau ir daug. Šiuo atveju stebina tai, kad sukurti būtent tokį antiherojų scenarijaus autorių Paulą Schraderį įkvėpė Fiodoro Dostojevskio kūryba, kur tokio tipo – ir patrauklus, ir atstumiantis – personažas yra dažnas. „Užrašai iš pogrindžio“ prasideda tokiu monologu: „Aš žmogus ligotas… Aš piktas žmogus. Nepatrauklus aš žmogus. Aš manau, kad man skauda kepenis. Po teisybei, aš nė velnio nenutuokiu apie savo ligą ir nežinau tiksliai, ką man skauda. Aš nesigydau ir niekada nesigydžiau, nors mediciną ir daktarus gerbiu“ (Ramutės Rybelienės vertimas). Pirmas sakinys sukelia kalbančiajam užuojautą ar gailestį, antrasis – priešingus jausmus, kiti sakiniai tik dar ryškiau atskleidžia permainingą personažo būseną. Skaitytojas, bandydamas suprasti šį prieštaringą personažą, įsitraukdamas į jo regimą pasaulį, pats patiria prieštaringus jausmus. Tas pats nutinka ir žvelgiant į taksi vairuotoją. Kaip ir Dostojevskio personažas, Travisas yra užsidaręs asmeniniame pogrindyje tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme. Laikas ir erdvė yra suspausti šio personažo karščiuojančioje sąmonėje, todėl jis negeba išvengti nuolatos kylančių prieštarų. Nors gali susidaryti įspūdis, kad Travisas yra idealistas, žiūrint filmą, tampa akivaizdu, kad jo idėjos, susidūrusios su realybe, žlunga arba įgauna nenuspėjamą kryptį – kaip jis negali numatyti, koks žmogus – perpykęs dėl žmonos neištikimybės vyras ar kandidatas į prezidentus – įsės į jo taksi, taip jo įžvalgos ir mintys likimo karuselėje apsiverčia aukštyn kojomis. Todėl užgimusios karščiuojančioje sąmonėje idėjos ir norai konkrečioje – gyvenimiškoje – situacijoje nėra realizuojami. Sutrūkinėję priežasties ir pasekmės ryšiai atskleidžia atsitiktinę, protu nekontroliuojamą įvykių pabaigą.
Vienoje dažnai aptariamų ir minimų filmo scenų Travisas kreipiasi tarsi į save, tarsi į nematomą priešą ar saugiai kino salės krėsle sėdintį žiūrovą: „Tu kalbi su manimi?“ Iš tiesų, su kuo mes kalbame? Su herojumi ar antiherojumi? Juk tik dėl to, kad taksistui nepavyksta įgyvendinti vieno iš savo sumanymų, jis, užuot visuomenės akyse virtęs didžiausiu piktadariu, tampa herojumi. Tačiau herojiškumą konstruoja ne gyvenimas, o žiniasklaida, literatūra, kinas. Gyvenamame pasaulyje yra žmogus, pasimetęs tarp sapnų (idėjų) ir realybės (idėjų įgyvendinimo). Vieninteliai vaistai, apmaldantys karščiuojančią sąmonę, yra sėstis į geltoną taksi automobilį, užkurti variklį, įjungti skaitiklį, paleisti Herrmanno muziką ir išriedėti į naktines nei miegančio, nei būdraujančio Niujorko, miesto somnambulo, gatves.
