Eilėraščiai
Piotras Mitzneris (g. 1955) – lenkų poetas, literatūros ir teatro istorikas, biografinių knygų autorius. Dirbo Varšuvos visuotiniame teatre (Teatr Powszechny) ir Lodzės S. Jaraczo teatre. 1980–1989 m. dalyvavo pogrindžio leidyboje. 1993–1999 m. vadovavo kultūros centrui „Koło Podkowy“, nuo 1999 m. – Kardinolo S. Wyszyńskio universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dėstytojas. Rusų kalba Lenkijoje leidžiamo mėnraščio „Novaja Polša“ redaktoriaus pavaduotojas. Aštuonių istorinių esė knygų ir dešimties poezijos rinkinių autorius. Rinkinys „Peliasūris“ (Myszoser, 2000) apdovanotas Kultūros fondo literatūros premija, daugelis kitų nominuoti svarbiausioms Lenkijos literatūrinėms premijoms. Numatomas šių metų „Poetinio Druskininkų rudens“ svečias.
Rytoj šviesoj
Prieš išprotėdamas pamąstyk kaip labai ar tikrai o jei taip prieš persikeisdamas susikeiksi Žinau žodį kuris galbūt apverstų viską ir kelrodžio adatą mano gerklėje tas žodis bet netariu todėl varto vieną mane iš kišenių byra grąža ir likučiai nesudegęs tabakas iškrenta susuktas pasižadėjimas deramai elgtis kurį pasirašiau dar dorai nemokėdamas rašyti Permirkęs lietus slepiasi tarpuvartėj bet vartai užrakinti neįeis kas nežino durų kodo nei mūsų pažįsta sakykime atvirai durys užrakintos o juk mums rūpėjo laisvė sėdėdavome už laisvę ir kur ta laisvė jei lietus nebeįeina kad apdžiūtų prie mūsų krosnies ištiestų nugarą ir iš mūsų puodo valgytų mūsų sausrą? o juk lietus pabėgėlis iš dangaus tokie žingsniai girdisi tik tada kai griaudi tokios vėžės matomos tik sutemus ausų kaušeliuose kaupiasi durų beldimas tavo ausys sukirptos pagal šlamesį Dešinėje buvo bukų miškas raudonas šlaitas apdraskytas debesis ištiesta ranka rūkstantis taškas gimimo ir sugrįžimo svorio ir lengvumo kairėje rambios kalvos kai veršiuojas ir duona dalijas kai mėnuo minko sau tešlą ir niekada nepribręsta iki formos ir tenka pradėti nuo krosnies tą rankų šokį dubenyje per vidurį juodas motociklininkas juodas motociklininkas iš linksmojo slėnio dugno nutrūkęs vėją Tokie buvo vaizdai ten sustabdžiau vežėčias juk ir apsisukau bet penktas vežimo šulas ištrūko ten ir tapo šulas ratu ir ratas vežėčiomis tapo ir vežėčios tapo keliu Viskas yra repeticija vanduo ugnis akys tavo rankos tavo kaklas laba diena tiek repetuota kada premjera? puslapius verčiantys pirštai Iš pradžių krikštas bažnyčia paskui grikši kaulai augantys aukštyn dabar liečia glaudžia renčia ištisas lietimo katedras nematomi prašymai susiliečia ir stiebias aukščiau nei stebėtina Tiek įstengsi jo pakelti akių vokų šaukšteliais daugiau nei grėblio grebėstais Atostogos veidrodis nežeidė jei nebuvo tą dieną suskilęs dar girdėjosi pjaustomų Kriegsmarine karkasų giesmė sutemus paplūdimys būdavo suakėjamas aklinai žingsnis į kairę žingsnis į dešinę buvo karas Kiaulių įlankoje mūsuose išpirko cukrų miltus atsinešėm iš kooperatyvo penkių kilų skardinę tarybinės uogienės buvo karas paskutinį partizaną sugavo dantų gydytojo laukiamajame buvo karas kai pirmą kartą pabučiavau į lūpas galbūt ji buvo berniukas bet man tai nekliudė priešingai stovėjome vienas prieš kitą ir man nebereikėjo žiūrėti į veidrodį nes buvo jis kitoks panašus abu buvom kiti nekalti nekliudė kad kitą dieną berniukas virto mergina tarsi Šekspyro pjesėje (nenoriu klaidinti tai ne išpažintis laikai buvo jauni ir tamsūs sumaištys maišėsi vis susidurdavo klaidos) Nuo tada klaidžioja burna po pasaulį kemša gėles turkio spalvos ėdasi tauškia kas šauna į galvą sprendžia ko neimti į burną bematant prieina išlygina sugniaužtus žodžius kad tik negalvotų kaip pabučiuoti negalvotų bet prisiartintų stogais lietvamzdžiais karnizais su architektūros bėgsmu Šuo pranešė: pabėgo nuo manęs šeimininkas nesikandžioja praeis jam praėjo ir sutraukė lūpas į vamzdelį: korporacija kopuliacija evaluatio precox taip baigėsi mūsų evakuacija Juoda ir balta regiu regiu tai ko nematyti krūtys kylančios juodais nėriniais balti mėnuliai baltas perle juodosios jūros balta bandele juodosios žemės rašau ant skiautelės kažkas klausia - O už tai kas nors mokama? - Ne už tai mokama. Ir tai išblėsta tarsi liepsnojančiam krūmui užgesus kai nesuku galvos dėl sąskaitų už ugnį Ant juodos uolos augantį moliūgo medį be minkštimo medį matau net nematau numatau tiesiog atsitiktinai piešiu tą kurios nematau išėjo prarijo ją migla Registratūroje tardymas: - Ponams dvivietį? - Ne, du vienviečius Balsas iš šiapus: Žaižaravo vanduo aukso kibirėly (kas matė tas žino) ketinau nusiplauti rankas bet vanduo buvo tabu tik geriamas norėjau atsigerti bet vanduo buvo tabu ne man jis Vanduo iš juoko net teška imk ir pavirsk dabar naščiais Balsas iš kitapus: Bėga per sieną šešėliai tai ne pabaisos mama tai angelas sunkiai kvėpuoja spendžia mums tamsią širdį galanda sparnus mūsų vytis vytis sparnais ir dalytis krenta mums į rieškučias suspaudžia sparnus žiūrėk kaip jie suglunda ilgai vienas kito ieškojo Atgarsis iš šiapus: Laikau saujoje pavogtą iš šulinio verdančio vandens gurkšnį Atgarsis iš kitapus: kibirėlis buvo tiesą sakant iš po šluostės plastmasinis mėlynas bet vanduo buvo jame buvo Išrūkius pypkes randasi vieta apie kurią sakoma amžinas miegas arba amžina nemiga apkasai šaligatviai suantspauduoti o tie kas miega prilaiko juos kad nesugriūtų pasaulis saugo juos sapnų treneris sako reikia kietai miegoti Kur išeina mieguistumas kai mus apleidžia sausrą užleidžia iš kur užeina mums mieguistumas? Akmenų prikimšta viešbučio pagalvė Pro sieną įlenda begalinė ranka ant piršto galiuko tupi angelas tegu sau burkuoja linksmina ir šukuoja žaizdas sūpuoja o ryte kaip išmintinga dengti staltiese stalą o ant jo planai plyti dėmės akys nežinia iš kur ir į kur žvelgiančios Rytoj pamatysi rytoj iš vandens išbris rytoj pargrįš veidrodis
Iš: Piotr Mitzner. Kropka. Warszawa: doM wYdawniczy tCHu, 2011
Vertė Vytas Dekšnys
