Papasakok man ką nors

Einant nuo „Stumbro“ pro stoties turgų, ties pirmu pakilimu laiptais, žvelgiant į Šančių pusę, stūkso medinis kryžius.

Nėra ten suolelio, mėtosi kelios šiukšlės, tačiau romantiškesnės vietos dar ilgai paieškoti reikėtų. Žinant, kad anksčiau buvo betoniniai laiptai prie pat gatvės, o už jų baisūs krūmynai, nestokojantys psichoekshibicionistų, ši vieta atrodo tobula.

Ištraukiau rožinį dekutį, paklojau ant žemės, šalia kryžiaus, ir išėmiau vyno iš geltonos savo kuprinės. Stiklines užmiršau. Pasidalinsime sekrecijomis vis vien.

Galvoju, atkimšiu butelį batu – deja. Įkišau šaukštą ir stipriai stuktelėjau į butelio gerklę. Paspringo ir vimtelėjo fermentuotomis vynuogėmis.

Pamažu vynas seko, o šaltis palietė kojų pirščiukus.

Papasakok man ką nors.

Banaliai ištarti žodžiai privertė susimąstyti ir nugrimzti kažkur ten, kur senokai buvau buvus.

Dažniausiai, kai kas prašo papasakoti ką nors, tikisi gražios ir įdomios istorijos. Na, tarkim, buvau Italijoje, mačiau Panteoną, gėrėm alų Trevio fontane, na, gerai, gal ne jame, bet prie jo.

Ir nieko blogo neatsitiko.

Bet kadangi tai pasakė JI. Buvo aišku, kad banaliomis istorijomis sukurtos erdvės neužpildysi.

Kiekviena istorija turi įžangą, dėstymą ir dažniausiai pabaigą.

Saviškę pradėjau taip – kai man buvo 11 metų, mane išprievartavo kaimynas.

Stojo baisi tyla. Jaučiau, kad ji nori man kažką pasakyti, paklausti, o gal paguosti.

Tiesa, nesitikėjau nieko.

Staiga ji uždėjo ranką ant mano vėstančios kojos ir kiek stipriau suspaudė nei iki tol.

Tęsiau – užsibuvau kieme, kaip ir visi vaikai, nepajutau, kaip temsta. Supratusi, kad jau laikas namo, bėgau laiptinės link, įėjau ir mane pasitiko tamsa, bet ne tik ji.

Didelės vyriškos rankos apvijo mano gležną kūnelį. Net nežinau, ar išsigandau, ar tiesiog nieko nesupratau.

Jos ranka įkibo į mane stipriau. Buvo gera jausti, jog esu ne viena.

Tęsiau – jis atsisegė kelnes. Diržo sagtis palietė žemę, tuomet to garso dar neatpažinau. Tada paklupdė ir įbruko kažką man į burną.

Ji aprengė mane savimi. Jaučiau iškvepiamą šilumą.

Nurijau gumulą pasakojimo.

Tęsiau – aš nebuvau dar niekam šito pasakojus. Niekas iki šiol to nežino. O praėjo daugiau nei dešimtmetis.

Ji mane apvijo rankom ir kojom. Iš toli atrodėm lyg pulsuojantis kokonas.

Tęsiau – papasakok man ką nors.

Ji įsisuko man į lūpas ir lėtai pradėjo savo istoriją.

Žinau tik tiek, kad ši daug malonesnė nei manoji.