Ema

Anot mano dabartinio psichiatro, negalavimų priežasčių reikia ieškoti būtent vaikystėje. Tačiau, dar prieš autoritetingajam ponui Zigmui praveriant plačią burną, jau buvau susivokusi, kad esu bene tipiškiausias Edipo komplekso atvejis. Vaikas, norintis atsikratyti tėvu, kad motina priklausytų tik jam. Skirtumas tik tas, kad bent jau išoriškai buvau moteriškosios lyties.

Aistė Papartytė. Poilsiavimo vadovas. Švarus vanduo. 2014

Viskas būtų paprasta, jei motina būtų buvusi tarytum moteris-generolas, gebantis koordinuoti maištaujančią paauglę, semtuvėliu susemti vyrą ir suteikti jam naują žmogišką pavidalą; žemą stiprų balsą turinti, disciplinuota ir nepalaužiama kalė. Tačiau mano motina tokia nebuvo. Kritiškose situacijose ji gūždavosi ir laukdavo paramos iš tėvo, kuris nesugebėdavo pasirūpinti net savimi.

Tarytum koks beveidis Camus herojus, jis neturėjo nuomonės jokiu klausimu. Gūžčiojančiais pečiais atsikratydavo bet kokios atsakomybės. Visuomet išlikdavo saugiame viduryje. Niekuomet niekuo neišsiskyrė. Pilka, visapusiška impotencija ir bejėgiška melancholija spinduliuojanti būtybė, neturinti drąsos nutraukti savo beprasmiško dūlėjimo po pageltusiais marškiniais ir netvarkingu kaklaraiščio mazgu. Beviltiškai bandanti mane užkalbinti ir, palydėta keiksmų lavinos, spūdinanti šalin. Mažas, sutežęs, susikūprinęs padaras, kurio minkštas kaip aptirpęs sviestas kūnelis, įžengus į ketvirtą dešimtį, jau buvo praradęs bet kokius vyriškumo pėdsakus.

Bandydama kompensuoti chronišką sekso trūkumą, motina pradėjo nesaikingai vartoti visa, kas sudėtyje turėjo daug cukraus: tuštindavo kondensuoto pieno skardines, naikindavo kilogramus pigiausių sveriamų sausainių, buko peilio galu tiesiai iš indelio kabindavo riešutų sviestą, net nelaužiusi rydavo šokolado plyteles, neturinčias kakavos pėdsakų. Kai gliukozės teikiamų malonumų neužteko ir juosmens sritis padvigubėjo, mama pradėjo rymoti su prasto vyno taure, žvelgdama į naktinį dangų it šuo į mėnulį, nukreipdama į jį nepatenkintus instinktus kaip laukinis gyvūnas. Tikrai žinau, kad ji nemąstė apie tolimus žvaigždynus ir mintyse necitavo poezijos; sustingęs žvilgsnis spinduliavo dešimties klasių nebaigusią tuštumą, ankstyvo nėštumo įspaustus rimties pėdsakus taip ir nesubrendusiame veide. Būdama maždaug keturiasdešimties, ji ir vėl atrodė kaip besilaukianti moteris, tik šįkart jos įsčiose tūnojo neapvaisintas gemalas, ilgainiui jis metastazėmis išsiraizgė po baltą organizmą, sudarytą iš drebučių ir trapių it naujagimio kremzlės kaulų.

Į motinos laidotuves tėvas atėjo sutrikęs, nešvariais batais, susivėlęs, snargliuotą kaklaraištį surišęs į mazgą, kurį atrišti būtų galima nebent nupjovus galvą. Bent aš, beveik pavyzdinga šešiolikmetė gimnazistė, taip mąsčiau, žiūrėdama į jo pavandenijusias akis, it negyvas pelekas sukumpusią nugarą, nuolankiai priimančią nesuinteresuotų giminaičių tapšnojimus.

Visuomet pavydėjau draugėms, turinčioms tėvus, vežančius į kalnus slidinėti ar kritikuojančius jų pasiekimus. Mano tėvas buvo visiškai patenkintas mano vidutinybe. Negana to, jis manimi didžiavosi. Mano aštuonetais pažymių knygelėje, mano menų mokyklos pažymėjimu, kurį gavusi niekuomet nebepaliečiau teptuko, mano pelenų spalvos plaukais, siekiančiais sėdmenis. Jis skalbė mano kojines ir plovė lėkštes, rinko šiukšles iš po mano rašomojo stalo, riebaluose čirškino kiaušinienę su lukštų skeveldromis. Eidamas miegoti dešimtą valandą vakaro palinkėdavo man labos nakties, kaskart tikėdamasis, kad pabučiuosiu jo suglebusį žandą, kuriame styrojo keletas per klaidą išdygusių šerių.

Gamindamas valgyti jis ryšėdavo taukuotą prijuostę ir į ją valydavo rasojančių akinių stiklus. Kai ir tūkstantąjį kartą gamintas omletas sudrisko į apspurusias atplaišas, kurių paviršiuje dar virpėjo kiaušinių baltymai, tėvas įtraukė oro į plaukuotas šnerves ir į sriubai skirtas lėkštes sukrėtė nepajėgumu paženklintus draiskalus. Riebaluotu peiliu duoną raikančios rankos.

– Kaip sekėsi mokykloje?

– Rūtos tėvas vežasi ją savaitgalį žvejoti. Klausė, ar kartais nenorėčiau kartu.

– Savaitgalį važiuosim tvarkyti kapų.

Važiuodama su drauge ir jos tėvu prie ežero, vis dar mačiau savąjį tėvą, besikraunantį į bagažinę nedidelį kauptuką, grėbliuką, laistytuvą, darbines pirštines ir kibirą. Kapinių rinkinys vienam. Iš sulinkusios žarnos į apgliaumijusį laistytuvą silpna srove varva vanduo, kuris, nuslydęs suvytusių gėlių šaknimis, pasieks žemės sluoksnį, kuriame dūli motinos palaikai. Net jei būčiau važiavusi kartu, jis būtų kaip visuomet sutvarkęs viską vienas, man laipiojant kapų apvadais ir skaitinėjant užrašus ant svetimų paminklų.

Rūta vilkėjo savo tėvo trumparankovius marškinėlius su krepšinio rinktinės simbolika. Ties sprandu styrojo standžiai surišta neilgų plaukų uodegėlė, dideli liesų pirštų sąnariai tvirtai laikė meškerės kotą. Kiek praskėstos kojos stabiliai stovėjo ant žemės. Dumblini sportbačiai, platūs, kojų liesumą pabrėžiantys šviesiai mėlyni džinsai. Stebėjau, kaip ant kaklo įsitempia stora mėlyna gysla jai sugavus žuvį, kaip ryžtingai nupjauna padarui galvą darinėdama. Kaip ne iki galo iškepusią mėsą ryja užgerdama tėvo alumi, garsiai atsiriaugėja ir nusišluosto burną į marškinėlius.

Pavakarieniavusios ir palikusios knarkiantį tėvą, paėjėjome giliau į mišką atlikti gamtinių reikalų. Buvau besistengianti viską atlikti kuo tyliau, bet medžių šlamėjimą nustelbė ryžtinga ir nepertraukiama draugės čiurkšlė.

Tėvas miegojo nešvariame, žuvimi pradvisusiame automobilyje, užleidęs mums dvivietę palapinę. Paryčiais mane pažadino karštas, intensyvus kvėpavimas, tvoskiantis į veidą. Man dar nespėjus atsibusti, pajutau sausas plonas lūpas ir ranką, kažko nekantriai ieškančią po mano antklode. Apsimečiau mieganti, kai jos liesi, berniukiški pirštai klaidžiojo negrabiais apskritimais ir po keleto sekundžių įsibrovė gilyn į mano sausą, įsitempusią makštį. Sėdmenys ir šlaunų raumenys sutrūkčiojo reaguodami į nutvilkiusį skausmą. Atsimerkusi išvydau Rūtos žvilgsnį, kuriame žaižaravo brutalus triumfas ir tai, ką tuomet palaikiau nesuprantamu apmaudo ir pagiežos mišiniu. Pirštas išėjo taip pat staigiai kaip ir įėjo, palikdamas įkyrų, niežuliui artimą perštėjimą.

Važiavome namo tylėdamos, Rūtos tėvas priiminėjo verslo skambučius, o tarp jų leido lietuviškus šlagerius. Ji elgėsi šaltai ir ramiai, tarytum nieko nebūtų įvykę. Tos dienos vakarą mane ištiko pirmasis panikos priepuolis. Tėvas drebančiais pirštais laidiniu telefonu iš antro karto susuko greitosios pagalbos numerį. Riebi, išvirto vėžio spalvos seselė suleido vaistų, nuo jų iškart apėmė miegas.

Kiek pamenu, sapnavau, kad ežero krante rankioju negyvas žuvis.