Kol žemelė dar apvali
Nusprendžiu, kad neturiu ką veikti (švęsti dar anksti), o netoliese pamatau „Gyvąją biblioteką“, kurioje savanoriavau prieš porą metų, tad prisistatau kaip nauja savanorė, tik šią išskirtinę dieną atstovaujanti mažumai „lesbietė“.
Neilgai trukus sulaukiu pirmosios „skaitytojos“ – kokių 27-erių moteriškė, kuri, sprendžiant iš figūros ir stiliaus pojūčio, socialinio gyvenimo iš esmės neturi, tad nusprendė, kad būtų pats laikas jį pagadinti kitiems.
Prisėdam. Susinepatoginimo minutė. Visa moteriškės kūno kalba išduoda tik viena: jai klaikiai nejauku sėdėti viename kvadratiniame kilometre su homoseksualiu žmogumi. Galiausiai išsteni:
– Tai kaip tu nusprendei būti homoseksuali?
Prasideda. Nusprendei. Aš tau nuspręsiu išoperuoti smegenis, galvoju ir tuojau pat raminuosi, prisimindama, kad vis dėlto reprezentuoju „Gyvosios bibliotekos“ įvaizdį. Paaiškinu mano prunkštelėjimo nesupratusiai moteriškei apie elementarią žmogaus brandą atitinkamame amžiuje ir visuomenės normatyvumo įtaką homoseksualų savivokos „pavėlavimui“.
Netoliese buvusi draugė prisėda šalia ir pataria kalbėti „ne taip protingai“. Pagalvoju, kad ji nusikalba, tačiau užmetusi žvilgsnį į pašnekovės akis suprantu, jog jei noriu ką nors įdėti į tas neoperuotas smegenis, turėčiau pateikti tai kuo suprantamesniais terminais. Kaip žmogui, kuris žino žodį „normalu“, bet nežino „normatyvas“.
– O tu bandei keistis?
Deja, bandžiau ir man sėkmingai nepavyko.
– Jūs čia norit visų tų teisių į santuoką, įsivaikinimą ir taip toliau. Bet jeigu, tarkim, du gėjai įsivaikintų vaiką, taigi jie jį išauklėtų irgi gėjumi?
Nuoširdžiai nežinojau, ką jai atsakyti. Nepaaiškinsi žmogui, kad jis nenukris į „niekur“, priėjęs žemyno kraštą, jeigu jis mano, kad žemė plokščia.
– O tai kiek jūsų yra?
Dešimt, blet.
– Nepažįstu nė vieno homoseksualo.
Čia aš jai atpilu tiradą, kad aplink ją greičiausiai tikrai yra ne vienas homoseksualas, kurį ji pažįsta kaip Joną, Agnę, Alvydą, brolį, sesę, Tą Tetą, Kuri Taip Ir Neištekėjo, ir t. t., bet kol nežino, nelaiko jų „tais homoseksualais“, nes tai, kaip faktas, nieko tuose žmonėse nepakeičia ir t. t., ir pan. Šneku, o jai tas, pasirodo, naujiena. Matyt, tikėjosi, kad mes švytim.
– O jūs įsižeistumėt, jeigu jus iš darbo atleistų už tai?
Ir pala, pala, tęsinys:
– Ten, kur aš dirbu (žurnalas, jeigu galima jį taip pavadinti, „Prie kavos“), net nežinau, kaip žmonės reaguotų sužinoję tokį dalyką.
Vos neatšoviau: „O jūsų ar neįžeistų, jeigu jus atleistų dėl tokios netipinės figūros?“
– Ar jūs pora? – rodo į šalia sėdinčią draugę.
Ne.
– Turbūt labai sunku susipažinti jūsų bendruomenėje.
Let me guide you to gayline.lt.
– O tu turi… nu… šitą… draug… nu… m… žodžiu, net nežinau, kaip jūs ten vadinat?
Merginą?
– Na taip.
Atrodo, lyg ją beklausiant traukuliai pagavo. Man panašiai buvo, kai prieš daugel metų eksperimentinis bachūras bučiuotis lindo.
– Ką manai apie „Eurovizijos“ laimėtoją?
Hahahahaha. Rimtai?
Entuziastingai patvirtinu, kad gėjų bendruomenė TIK-RAI nebuvo sudariusi sutarties su Conchita, jog ši laimėjusi atstovautų viso pasaulio homoseksualams. Atrodo, kad tuo šiek tiek nuraminu savo pašnekovę.
Paleidau ją vis dėlto išsigandusią. Paskui draugė sakė, kad mano dalykiška kalbėsena tam tikromis aplinkybėmis gali atrodyti kaip puolimas, o šįkart, matyt, ir apsireiškė būtinosios aplinkybės. Ką jūs, aš gi tik diskutuoju arba dėstau viską it iš dokumentinio archyvo – faktais ir statistika. Tikrai nemanau, kad žiniasklaidos atstovė (neišgirdau, kokios jos pareigos) parsinešė labai pozityvių įspūdžių iš susitikimo su lesbiete. Greičiausiai nuėjo išsitepti antibakteriniu kremu, neduokdie, kostelėjau į jos pusę.
2014 08 01 15.00, Galapagai
