Karo lauko paštas

Balandžio 8, 1917 metai

Mielas Hansai,

tikiuosi, kad Tau gerai sekasi, jau senokai iš Tavęs negavau jokių žinių. Rusas vis dar nesiruošia patogiai bruderšafto išgerti.

Linkiu Tau sveikų švenčių ir nuoširdžiai apkabinu.

Tavo V. D. Rore

Pradedu abejoti atsitiktinumo apibrėžimais ir jį aiškinančiais komentarais, į kuriuos nuo Aristotelio mokyklos laikų iki šiandien gilinasi ne tik modernūs filosofai, bet ir nekantrios ką nors naujo bandančios išvirti namų šeimininkės. Prisipažinsiu, kad tikslo ieškoti atvirukų, išsiųstų prieš šimtą metų iš mano gimtojo miesto į Vokietiją, negaliu logiškai paaiškinti. Elias Canetti kitados (lyg būtų man skirta) rašė: „Kaip nedaug tu perskaitei, kaip nedaug tu išmanai – tačiau nuo atsitiktinumo, ką tu perskaitei, priklauso, kas tu esi.“

Įžengiau į bukinistinį knygynėlį Immanuelio Kircho gatvėje nusipirkti jokiu būdu ne E. Canetti, o Giuseppę Ungaretti. Ieškojau lentynose jo vėlyvųjų eilėraščių, kurie mane, prašom nesijuokti, veikia kaip katę valerijonai. G. Ungaretti nebuvo „namie“, jį apskritai sunku rasti knygynuose. Tada pradėjau nesąmoningai rūšiuoti šimtus senų atvirukų medinėje dėžėje. Tarp pirštų slysčiojo nespalvoti Alpių vaizdai, kurortų centrinės aikštės, aktoriai, pajūrio vaizdai, kol akys įsirėmė į kažką lyg ir pažįstamo. Aristotelis, atsistojęs man už nugaros, greičiausiai būtų pasakęs, kad tai ir yra nevaldomas atsitiktinumas.

Manau, kad 1917-uosius, pažymėtus šiame atviruke, daugelis atsimena iš istorijos pamokų kaip Spalio revoliucijos metus. Man pasisekė šitą istorinį faktą ilgainiui užkloti kitu, daug svarbesniu mano gyvenimui, faktu. G. Ungaretti, demobilizuotas po Pirmojo pasaulinio karo, 1917 metais parašė vieną trumpiausių ir, mano manymu, įstabiausių eilėraščių:

M’illunimo
d’immenso.

Šios eilutės, jau po Antrojo pasaulinio karo, poezijos vertėjų pasaulį Vokietijoje padalino į dvi stovyklas. Pirmoji teigė, kad šių eilučių neįmanoma išversti, antroji, su poetais Pauliu Celanu ir Ingeborg Bachmann priešakyje, jas išvertė. Šitą eilėraštį vokiečių kalba dažnai kartoju sau mintyse, kartais jau beveik kaip mantrą. Nevalingai šnibždu ir dabar, žvelgdamas į 1917 metų Vilniaus gatvę šiame atviruke:

Ich erleuchte mich
durch Unermessliches.

(vertė Ingeborg Bachmann)