Mano Jurga

Kai reikia ištarti jos vardą, dabar sakau: „Jurga.“ Sau ir kitiems. Dabar, kai jos jau nebėra, kaip ir jos numylėtųjų – tibetietės šventosios Ješės Tsogjal, mistikės Hildegardos iš Bingeno, filosofės Simone Weil, Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko, tėvo Stanislovo… Kai dar galėdavau Jurgą sutikti ar bent paskambinti, parašyti elektroninį ar paprastą laišką (pastarasis atvejis nutikdavo nebent prieš Naujuosius metus, o Jurga studijų metais mėgdavo atsiųsti savo pieštus atvirukus-sveikinimus), neišvengiamai vadindavau ją Jurgute.

Julius ir Jurga. Autoriaus asmeninio archyvo nuotrauka

Nuo dvejų metų. Reikėtų patikslinimo: nuo tada, kai mums abiem dar tebuvo dveji treji, o mano prosenelė Marcelė su savo dukra, mano senelės seserimi Elze, beigi kitais, retsykiais pasirodančiais, giminiečiais vasarodavo nedideliame, neišvaizdžiame dviaukščiame namelyje, bet visgi Turniškėse, užmiesty, miške, kur vasara teikdavo mielą atokvėpį. Ten karštaisiais mėnesiais gyvendavo Jurgutės senelis, akademikas Kostas Korsakas, senelė Halina Korsakienė, Jurgos mama menotyrininkė Ingrida Korsakaitė (man nuo pat vaikystės ji atrodė nesvietiškai (ir nesovietiškai – taip šį žodį siūlė taisyt mano kompiuterinis žodynas – visiškai sutinku) graži, nordiško tipo moteris), vėliau – ir Jurgos sesuo Radvilė. O visai netoli, už kokių 400–600 metrų, saugiai lindėjo griškevičiai, songailos, zimanai ir kitas tarybinis kilnojamas gyvasis isteblišmento turtas, asociatyviai dabar prisimenamas tik „Rimi“ ar „Iki“ lentynose, kur pirkėjų laukdamos ilsis beveik tikros, tik vargu ar mėsos turinčios „Tarybinės dešrelės“. Dešrelės dešrelėm, o anuomet Jurgos šeimos vasarnamis, didelis, geltonas, buvo visai netoli kuklios mano prosenelės vasaros rezidencijos: greičiausiai šeimos moterys kaip tik todėl ir susidraugavo (teta Elzė, žemaitė nuo Viekšnalių, ir tada, ir dabar, nors jai jau 95, buvo nepaprastai aktyvi) su Jurgos močiute Halina Korsakiene ir mama Ingrida. Apie savo vasaras Turniškėse Jurga yra rašiusi: „Esu miesto vaikas, ir bent jau paauglystėje bei jaunystėje tuo labai didžiavausi. Tačiau nuo pat vaikystės vasaras leisdavau senelio statytoje vasarvietėje netoli Vilniaus – Turniškėse. Tam tikru „hipiavimo“ periodu man išties atrodė tiesiog būtina laiką leisti ant miesto grindinio, tuomet vasarnamio vengiau kaip velnias kryžiaus. Tačiau visais kitais gyvenimo tarpsniais kiekvieni metai suskildavo tarsi į dvi dalis: miestiškąją ir „miškinę“. Kartais pajuokauju, kad kaip koks caras ar Dalai Lama turiu dvi rezidencijas: Žiemos ir Vasaros. Taigi vėlyvas ruduo ir žiema man yra susiję su miestu, kultūriniu gyvenimu, savotiškais bohemos ritualais, nervingumu, nerimu, stresais, o pavasaris ir vasara – labiau pavaldūs gamtos ritmui. Tai yra ne tik atokvėpio, atgaivos, atsipalaidavimo metas, bet ir laikas, kuomet „vidinės baterijos“ pripildomos saulės šviesos, žalumos, medžių šlamesio, paukščių čiulbesio ir kitų nuostabių dalykų. Miestų, net ir pačių įspūdingiausių, tokių kaip Niujorkas ar Paryžius, teikiami įspūdžiai dažniausiai yra labiau paviršutiniški, o gamtos grožio ir didybės teikiamas penas sugula sieloje, nusėda giliai pasąmonėje, o paskui savo ruožtu maitina kūrybą kaip gyvybingas, niekada neišsenkantis šaltinis.“*

Epizodas: Jurga stoja į Komunistų partiją. 15-asis autobusas nuo Antakalnio žiedo. Mūsų 5–7, mums po 25-erius. Vieni vaikinai, gal dar Margarita Černajytė, nepamenu. Pasėdim kelias valandas, galiausiai prireikia ne vien šnekų orientalistinėmis temomis, bet ir vyno. Mudu su Jurga, gal kaip seniausi draugai, pasišauname mišku nueiti iki deficitų parduotuvėlės. Reikia eiti mišku, praeiti namą, kur kažkada vasarodavo mano žemaitiški giminės, ir prieiti tvorą, Turniškių tvorą, kur vienoje vietoje žioji skylė. Susikaupti, nekreipti domės į vasaros uogas, žemuoges ir mėlynes, tik eiti, kaip dar po dvidešimt metų pasiūlys vienas Paryžiuje gyvenantis lietuvių rašytojas. Du nieko, išskyrus sėkmės troškimą, nevedantys vergilijai, perlenda anapus, į geresnį pasaulį, pasuka taku iš tos pusės, kur gyvena visas sovietinis isteblišmentas, ir pasirodo jie, mentai, tada dar pagarbokai vadinti milicininkais. Jie nežino, kad mes iš to, blogesnio, žemojo pasaulio, kad mes nieko, nekalbant jau apie ideologiją, nenorim pakeisti: mes norim tik vengriško sauso vyno. Tuomet aš Jurgai sakau, tiksliau, kartoju, murmu kaip mantrą, kaip murmelę: na va… švenčiam… dar vienas partijos narys… Inscenizuojam scenelę, kad Jurga įstojo į Komunistų partiją (kvaila ją rašyt didžiąja raide, tačiau neišvengtina: pavadinimas). Spec. griškevičių parduotuvėlėje: žirneliai, unguriai, ikrai, liežuviai, lašišų konservai, karbonadai, apelsinų ir ananasų sultys, bananai, mangai, apelsinai, geras sausas vynas, kokio mieste niekur negausi. Mums reikia tik vyno, nieko kito. Ir stipriųjų gėrimų tais laikais negerdavome. Tad imame penkis butelius, nes mūsų daug, mums po 25-erius ir mums reikia pramogų.

Epizodas „Astorijos“ restorane. 1985–1986. Jurga ir aš. Nepamenu, kokia proga (gal seniai matėmės, norėjom išsikalbėti). Mažai žmonių, tiksliau, išvis keli, be mūsų. Senoji „Astorija“ Vilniaus senamiestyje, dabar „Radisson“ (vėliau ten smagiai esame sykį siaustelėję su Bite Vilimaite), juodos ir baltos šachmatinės keramikos plytelės grindyse. Salė pusrūsyje. Šnekamės, nepamenu, dėl ko pradedu imituot JAV lietuvių akcentą (jau esu susipažinęs iš giminių ir draugų, kelissyk pasirodžiusių iš už Atlanto). Tie keli žmonės, sėdintys visai netoliese, susidomi, prieina, prisėda. Kalbamės. Jie ima skųstis gyvenimu čia, Tarybų Lietuvoje. Visą vakarą juos guodžiu. Jurgutė kikena į kumštį, bet neišsiduoda. Net jei prisėdėliai buvo iš saugumo, viskas baigėsi gerai.

Sigito Gedos pasakotas epizodas. Baigdama VDA grafiką (studijavo pas plakatistą Galkų), Jurga labai norėjo iliustruoti vieno iš tuometinių lietuvių rašytojų, dėsčiusių, beje, VDA, regis, pirmąją knygą, daugeliui padariusią didelį įspūdį. Skambindavo jam telefonu, o jis atkakliai vengdavo su ja kalbėtis. Galiausiai, sužinojusi adresą, sykį neištvėrusi nuėjo pas jį į namus. Rašytojas atidarė duris, kaip pasakojo Sigitas Geda, nuogas, nors greičiausiai, spėju, pusnuogis. Greta stovėjo didelis šuo. „Dink iš čia arba aš tave išd…“ – pasakė estetikos dėstytojas. Tuomet ji sukūrė piešinius pagal Sigito Gedos poemą „Strazdas“.

Jurgos papasakotas epizodas. Mudviem su broliu atitranzavus į Leningradą, Jurga gyveno pas pažįstamus ir iš anksto buvo pasiūliusi ten kelias naktis apsistoti. Tuomet tai buvo labai natūralu. Vietą pasiekėm naktį, regis, apie trečią valandą, miestas jau miegojo, mažas parkelis su suoliukais greta buvo užrakintas. Ėjom į kažkokią katėm ir jų produktais pradvisusią laiptinę, o ryte atėjom į butą, kur gyveno Jurga. Bute buvo keli kambariai, vienas stiklinėm grindim, apačioje buvo galerija ar prabangi krautuvė – tos grindys, pamenu, mus labai stebino. Turi kambarį, o jo nėra. Durys yra, kambarys tarsi kabo ore. Išėjom pasivaikščiot vakarop ir Jurga, parodžiusi greta esantį viešbutį, papasakojo, kad kai baigė mokyklą, atvažiavo čia su klase. Ją pakvietė kažkokie prancūzai į tą viešbutį, prigirdė šampanu. Baigėsi nekaip, tačiau Jurga tą istoriją papasakojo ramiai, tarsi skaitytų kažkieno rašomo romano puslapį. Kažkodėl tada pamaniau (mudu su broliu toji istorija sukrėtė), kad būtent tada ji ir pradėjo savo pirmuosius apsakymus.

Man Jurga nėra jokia rašytoja, nors „Pakalnučių metai“ tuomet, greta retų tautinės prozos autorių (Sauliaus Tomo Kondroto, Ričardo Gavelio, Broniaus Radzevičiaus, Bitės Vilimaitės, Sauliaus Šaltenio), darė įspūdį išskirtinai natūralia pasakojimo tėkme ir ekstravagantiškais siužetais. Ir rankraštį paėmęs skaičiau, ir tuo pat laikotarpiu savo pirmosios knygos lapų, pamenu, ilgai iš Jurgos neatsiėmiau. Ji tuomet gyveno pas mamą Antakalnyje; pamenu, abu piktindavomės, kad mamos, ignoruodamos mūsų kūrybinį procesą, bet kada galėdavo įsiveržti į kambarį su šlapiu skuduru ir imti plauti grindis, nekreipdamos dėmesio į plunksnas, skrebinančias popierių. Būtent tame Jurgos mamos bute įvyko vienas Jurgos gimtadienis, apie kurį ilgai buvo pasakota: kambaryje, kur švęsta, mama atidariusi duris išvydo septynis nuogus Džonus Lenonus – taip buvo „apsirengę“ Jurgos kursiokai. Su Jurga buvome bemaž kaimynai, turėjom bendrų interesų, tad vėl ėmėm bendrauti. Ji jau bebaigianti grafiką VDA, įnikusi į orientalizmą. Tada dar nejutau, bet dabar puikiai suprantu, kad man Jurga jokia rašytoja, ji – mano vaikystė. O ši niekaip nekvestionuojama. Visi tie epizodai, kurių neprisimeni, kurie yra tavyje giliau ir patikimiau negu fiurerio bunkeris, kuris niekad neišlėks į orą. Arba išlėks kada nors kartu su tavim. Negriukas, kuris mus jungia nuotraukoje, liudija draugystę, sieja mūsų vaikystes, kaip tortą saugo popierinė dėžė, užrišta spalvotu, mazgeliuotu raišteliu. Iš metų atstumo neįžiūriu mėlynos ar angliškos raudonos, tačiau žinau, kad ji yra. O knygos dažnusyk yra mažiau svarbios nei tos žolės, po kurias tada dvimečiai trimečiai bėgiojom su Jurgute arba, kaip po kelių dešimtmečių ją vadino bičiulis Kaziukas, – Durga**, indų deive.

*Jurga Ivanauskaitė, „Pasijuntu sugrįžtanti į Pradžių Pradžią“, Baltijos miškai ir mediena, 2005, gegužė.

** Verčiama – Neprieinamoji (skr. dur – sunku, ga – eiti).