Kašmyro visata

Jerich Weiss. Orų dresuotojas. Apsakymų rinkinys. Iš vokiečių k. vertė Aurelijus Savičius. N.: Parnidžio kopa, 2014. 179 p.

„Nenukriskite nuo kėdės besisupdamas, mielas Izraeli. Atleiskite už toną, kuriuo į Jus kreipiuosi. Mūsų tikslas – suvokti visatos įvykių ištakas bei susieti jas su vadinamąja realybe. Esate teisus; nurodydamas nenukristi nuo kėdės aš galėjau įterpti žodelaitį prašau, tačiau kas gi prašo nenukristi nuo kėdės?“

Šiuo monologu prasideda vienas iš Jericho Weisso apsakymų iš rinkinio „Orų dresuotojas“. Jame Dievas svečiuojasi pas psichologą! Prisipažinsiu, pradėjus skaityti šis autoriaus fantazijos vingis lengvai šokiravo. Ir tik vėliau susivokiau, kuria linkme. Tikrai nesitikėjau literatūriniame lauke susidurti su Dievu, vardu Izraelis. Dievu, kuris sėdi ant medinės kėdės psichologo Ikaro kabinete ir guodžiasi jam neva dėl dėmesio stokos! Taip, tam pačiam Ikarui, nusvilusiam sparnus, tačiau manančiam, kad visi išgyventi skauduliai ir jų supratimas sutvirtina ir suteikia dovaną padėti susivokti kitiems. Tad psichologas Ikaras padeda atgauti pasitikėjimą Dievui, nebetikinčiam žmonijos išsigelbėjimu nuo trečiojo pasaulinio drebėjimo. Vien ši veikėjų konsteliacija ir istorija, vykstanti vienos pietryčių Europos šalies sostinėje, leido netikėtu kampu mąstyti apie dabartines geopolitines aktualijas. Tad galbūt šio apsakymo genezės ir nederėtų atskleisti, jeigu jūs mėgstate gretinti ir ieškosite šios knygos knygynuose.

Šiek tiek apie Jerichą Weissą. Hebrajų kilmės autorius gimė 1975 metais Vokietijoje, debiutavo kaip lyrikas, o 2012 ir 2013 metais išleido po apsakymų rinkinį. Tiesa, jie kritikų gan skirtingai vertinami. Tarkim, jau anapus iškeliavęs Marcelis Reich-Ranickis apie Jerichą Weissą yra atsiliepęs kaip apie Protono statulą, iškaltą Borgeso rankomis, tačiau turinčią Martino Walserio bruožų. O štai savaitraščio „Der Europäische Dachs“ literatūrinės skilties redaktorius Markusas Horeldas, apžvelgdamas „Orų dresuotoją“, reziumuoja, kad visa Jericho Weisso kūryba šleikščiai atsiduoda Salvadoro Elizondo monumentaliu kūriniu „Farabeuf“.

Iš vokiečių kalbos verstą apsakymų rinkinį sudaro 14 trumpų istorijų. Tiesa, istorijos pirmine šio žodžio prasme, panašiai kaip ir apsakymai, turi ne visai įprastas (bent jau lietuvių skaitytojui) ribas. Štai viena istorija prasideda paukščių (neišskiriamųjų papūgėlių porelės) čiulbėjimu arba visa kita istorija gali susidėti iš vaizdų, matomų pro žiūronus („Kaleidoskopas“). Jerichas Weissas kiek ilgėliau apsistoja, mano nuomone, ties persikūnijimo motyvu apsakyme „Laikrodininkas, galėjęs pavirsti į dulkių siurblį“. Švelniai, su atpažįstamu humoru. Juk viso labo tai pasakojimas apie laikrodininką, be galo mėgstantį draugams nuodugniai perteikti (bėgant nuo profesinės temos) buitinių agregatų veikimo principus.

Nelengva suvokti, kas Jerichui Weissui svarbiau: literatūrinė išmonė, vadinamasis fantazijos kriterijus, pasakojimo raiškumas ar jų dermė. Skirtinguose apsakymuose visi kriterijai varijuoja. Pasinėrus į bet kurį apsakymą galima pagalvoti, kad autorius tarsi išsikėlė nelengvą uždavinį, bandydamas susieti, tarkim, pirminio judintojo ir pasaulio regimybės idėjas. Net nesislėpdamas nuo Platono ar Schopenhauerio įtakos. Nežinia, gal gerai ir nepažinodamas abiejų. Tad ar tas menamai išsikeltas uždavinys atliktas, tvirtai atsakyti neįmanoma.

Atsargiai svarstau, ar pasidalinti savo nuogąstavimu, kad Jerichas Weissas nebūtų aprašęs Kornelijaus Platelio. Tačiau taip negali būti, atsidusau sužinojęs, kad apsakyme „Paskutinis skaitantis žmogus“ iš darbo išeinantis zoologijos muziejaus direktorius skaito ir verčia įstabias Johno Keatso eiles, o visi potencialūs muziejaus darbuotojai užsiima rašymu, tačiau niekas neskaito, ką yra parašę, nes šis gebėjimas paprasčiausiai yra nunykęs.

Bene labiausiai įstringantis apsakymas – „Orų dresuotojas“. Galima pamanyti, kad autorius yra gan geros nuomonės apie save ir savo sugebėjimus, jei tapatina save su (Diev)būtybe, glaudžiai susijusia su visatos nuotaikų pasikeitimais ir galinčia tam daryti įtaką. Tačiau viskas paprasčiau – orų dresuotojas yra viso labo mažas vidutinio amžiaus žmogus, elektromechanikas Vladislovas (Władysławas Starewiczius), kuris stiklainėlyje rengia orų šou savo prarastai moteriai, sūnui ir dukrai. Ir dar šiek tiek sau bei savo bičiuliams. Liūdna? Nebūtinai.

Gana skvarbus atrodo apsakymas „Klavišai“: jame autorius, matyt, remdamasis Carlo Gustavo Jungo kolektyvinės pasąmonės teorija, randa paralelių su nūdienos smegenų maro atmaina – feisbuku. „Horizonto gramatikoje“ Weissas gvildena žvilgsnio kelius ir greitį, pasitelkdamas laiko supratimą. Čia veikėjus atstoja akys, kurios žvelgia į tuos pačius objektus (Reino upė, sūpynės) skirtingais metų laikais. Reikėtų paminėti, kad keliuose šio apsakymo skyriuose kinta ir akių spalva (norisi sakyti – reaguojant į šviesą). Vietomis autorius nevengia ir tam tikrų poetizmų, retkarčiais balansuodamas ant banalumo ribos. Tarkim, jau minėtame apsakyme „Horizonto gramatika“ aprašydamas bijūnus: „Jie skleidžiasi, rodos – akyse. Taip skubriai. Ar tu įsivaizduoji, kaip išties akyse skleistųsi bijūnai? Švelniai, labai švelniai. Pradžioje kutentų.“

Apsakymas „Fermata“ iš kitų išsiskiria struktūra, nes parašytas dviem (sąmonės srauto) sakiniais. Jame kalbama apie neseniai išsiskyrusį vyrą, bijantį užmigti, kad nepradėtų vidun sėlinti mintys apie Hawwah. Tad ir stoviniuoja jis miegamajame, nedrįsdamas paspausti šviesos (vėl) jungiklio. Weissas šio apsakymo pavadinimui pasirinko muzikinį terminą, žymintį pauzės pailginimą, kas veikiausiai išduoda protagonisto lūkesčius susigrąžinti nebesamybę.

Susidaro įspūdis, kad autorius daug mąsto apie ryšius tarp gyvų būtybių, tačiau nebūtinai tiesiogiai; sakykim, per reinkarnacijos prizmę. Jerichui Weissui ryšys yra svarbus. Panašia nata suskamba apsakymas „Kašmyro visata“: joje kašmyrui ir visatai prilygstančiam jausmui aprašyti autorius pasitelkia du žmones, sėdinčius ant kalno ir žvelgiančius į apačioje stūksantį miestą, kuris (mano vaizduotėje) galėtų būti ir Vilnius. Apačioje driekiasi vabalaičių nugaras primenantys senamiesčio namai, sudaigstyti bažnyčių bokštais, tolėliau plyti sustingusi centrinė gatvė. Kas šiame apsakyme yra ne mažiau svarbu nei ryšys? Pamaniau, kad tylėjimas.

Derėtų pagirti knygą išleidusią neseniai įsteigtą leidyklą „Parnidžio kopa“. Jai skiriu milžiniškus komplimentus, tikėdamasis, kad Lietuvoje pavyks padaryti tai, ką kitados Vokietijoje nuveikė „Suhrkamp Verlag“. Kitaip sakant, būti skvarbiai, vertinti ir nedumti skaitytojui akių menama literatūrine verte; sykiu padėti jam augti ir formuotis.

Paskutinė pastraipa. Yra tikimybė, kad ją skaitote dėl pastarojo dešimtmečio komunikacinio proveržio išsitreniravę greitojo skaitymo raumenį – permesdami tekstą akimis. Tad vildamasis, kad žvilgsniu grįšite atgal, tačiau primygtinai to nesiekdamas, pasitelkęs „Orų dresuotoją“ reziumuosiu: „Žemės centras – lyg prašmatni informatikų dirbtuvė bei godų saugykla – nėra pasaulio centras, o tiktai svorio ir mėnulio orbitos centras. // Visos orbitos apgaubia saulę, taigi ji turėtų būti visko vidurys.“