Poezija

Joelis Oppenheimeris (1930–1988) – amerikiečių poetas ir kritikas, siejamas su „Juodojo kalno“ (Black Mountain) ir Niujorko poetinėmis mokyklomis. Eilėraštis „The Innocent Breasts“ pirmąkart išspausdintas žymiojo amerikiečių poezijos žurnalo „Poetry“ 1969 m. vasario numeryje.

Sharon Olds (g. 1942) – amerikiečių poetė, šiuo metu bene ryškiausia išpažintinės poezijos (confessional poetry) tradicijos tęsėja Amerikoje. Eilėraštis „Poem for the Breasts“ paimtas iš 2012 m. rinkinio „Stag’s Leap“, už kurį pernai ši poetė apdovanota Pulitzerio ir T. S. Elioto premijomis.

Charlesas Simicas (g. 1938) – vienas garsiausių šiuolaikinių serbų kilmės amerikiečių poetų. Čia spausdinamas pirmojo eilėraščio „The Breasts“ varianto, skelbto 1974 m. rinkinyje „Return to a Place Lit by a Glass of Milk“, vertimas.

 

JOEL OPPENHEIMER

 

Nekaltosios krūtys

Ferenc Berko. Bombėjus 2. 1942

Ferenc Berko. Bombėjus 2. 1942

jos krūtų
nekaltybė. kaip
švelniai ir nekaltai
jos buvo pakibę tą
gležną rytą, jai
palinkus virš jo
pažiūrėti, kiek laiko.
vos
prieš šešias valandas, kaip
ir daugely kitų lovų,
jos buvo standžios
ir aistrios tarsi
granatai, o
porą valandų
prieš tai
visi vyrai vakarėly
jų troško.
dar toliau žvelgiant: prieš
dešimtį mėnesių jos
tvinko nuo pieno, ir berniukas
jas žindo, o vyras
buvo atitraukęs
delnus ir lūpas – dabar
jos jam nepriklausė.
 
visi, kaip dabar
žinom, esame kaulinėtojai
pagal darviną, šiukšlinėtojai
pagal marksą, smegeninėtojai
pagal froidą – mes
bandome perkurti
savo istoriją. krūtys –
seksualinis atributas.
plokščia šimpanzės krūtinė
nutįsusiais speniais –
kur kas labiau pritaikyta
maitinti. krūtinė –
seksualinis atributas. tą
rytmetį pakibusios jos buvo
šiltos ir nekaltos.
po
keturių valandų
konferencijoj, laimei
ar ne, šitos krūtys
užgožė debatus.
galų gale žmogus –
ir politinis gyvulys.
ir gali kelią link
krūtų skintis netgi
per jėgą. bet ji, sumišusi,
sakė, kad jos to
nevertos. o jis:
tau atrodo, kad turėčiau
paminėti ir užpakalį?
krūtų politika varo
vyrus iš proto,
pašėlusiose lenktynėse
galvotrūkčiais lipančius
vienas per kitą –
pamatyti, paliest, paragaut.
manęs niekas
nesmerks: nesidrovėdamas
gręžiu akim kiekvieną
permatomą palaidinę,
spoksau į gilias
iškirptes, įsižiūriu pro
kiekvieną tinkamo
sukirpimo rankovę.
niekas nekaltas, kad
gimėme jas mylėti,
net jei ir
keblu jas
pamylėti.
sėdmenys
bent jau tikrai
funkcionalūs, teikia
žmogui mobilumo, mitrumo,
greičio. krūtys nekaltai
pakimba rytmečio
šviesoj. naktimis jos
gosliai sustandėja; vakare
provokuojamai
blyksi. vienas
jaunuolis gailiai paklausė,
ar leninas kada
mąstė apie draugių
revoliucionierių kaušelių dydį.
viliuosi, taip – štai
kas sukelia
revoliucijas.
 
rytmečio šviesoj
jam knietėjo paliesti jas,
suturėti saujoje jų
švelnumą ir sunkį, bet
negalėjo. kažkokia neaiški
mintis vertė vien tik žiūrėti,
jai manant, kad jis
tebemiega. rytmečio
šviesoj jos buvo pernelyg
nekaltos. ne laikas
dabar kūniškumui, pamanė,
ir nors pats juokėsi iš savo
minties, labiau linko
į tokius mintijimus
nei veiksmą –
ne perversiškai, o iš
ypatingo malonumo.
beje,
po debatų jos
snūduriuodavo popietės
šilimoje, ir šios
minkštimas, tikrasis
kūniškumas, prilaikydavo jas.
krūtys buvo nekaltai pakibę
rytmečio šviesoj.

 

 

SHARON OLDS

 

Eilėraštis krūtims

Kaip ir visus identiškus dvynius, jas
lengviau atskirti, kai jau suaugusios.
Viena kaipmat suraukia kaktą,
savo smegenis, greitą nuovoką. Kita
svajoja žvaigždyne,
strazdanų Orione. Jos užgimė, kai man buvo trylika,
išaugo iki pusės iš mano krūtinės,
dabar jos keturių dešimčių, išmintingos, dosnios.
Aš – jose, galima sakyti, po jomis
arba nešioju jas, šitiek metų be jų buvau gyvybinga.
Nesakyčiau, kad aš – tai jos, nors beveik viską jaučiu,
ką jos jaučia, kaip būna su žmogumi, kurį myli. Man jos
atrodo kaip dovana, kuria turiu dalintis.
Tie vyrukai, kurie, sako, šlovina jų būties
kategoriją, kone alksta jų,
neaplenkė manęs, o keli jaunuoliai
mylėjo jas taip, kaip norėtum pati būt mylima.
Ištisus metus jos šaukėsi mano iškeliavusio vyro,
kvietė jį giesmėmis, lyg dvi sirenos,
džiūstančios ant žvynuotos uolos.
Jos negali patikėti, kad jas paliko, šito nėra
jų žodyne, jos sukurtos iš pažado, jos
tarsi duoti įžadai tiesiogine šių žodžių prasme.
Dabar kartais trumpai suimu jas,
po vieną delne, našlaujančias dvynes,
pritvinkusias sielvarto. Jos buvo dovanotos man,
o paskui priklausė mums abiem tarytum du ištroškę
džiugesio ir gausos žindukliai. Dabar tas pats
metų laikas, kaip tik ta savaitė,
kai jis išvyko. Negi jis joms nesušnibždėjo:
Metus manęs luktelsit? ne.
Jis pasakė: Tegu jus Dievas, likite
su Dievu, su-Dievu likusiam
gyvenimui ir ilgai ilgai nebūčiai. Bet jos nesupranta
kalbos, jos jo laukia, Jėzau Kristau, jos
bukos, jos net nesuvokia,
kad yra mirtingos – miela tikriausiai,
žvalu gyvent su būtybėm, nenutuokiančiom
apie mirtį, kančios nepažįstančiais sutvėrimais.

 

 

CHARLES SIMIC

 

Krūtys

Aš myliu krūtis, standžias,
Pilnutėles krūtis; jas sergsti
Saga.
 
Jos pasirodo nakčia.
Senovės bestiarijai,
Į kuriuos įtraukti vienaragiai,
Jų neįsileido.
 
Perlų spalvos, lyg rytai
Valandą prieš patekant saulei,
Du vienintelio filosofinio
Akmens ugniakurai,
Dėl kurių verta nerimti.
 
Jos subrandina spenelius –
Karoliukus negirdimų atodūsių,
Gomurį glostančius balsius
Raudonoms mūsų burnų mokyklėlėms.
 
Kitur vienatvė
Padaro eilinį niūrų
Buhalterinį įrašą, vargas
Skolinasi eilinį ryžių puodelį.
 
Jos prislenka arčiau: Gyvulio
Artuma. Tvarte
Kibire virpčioja pienas.
 
Prie jų mėgstu artintis
Iš apačios, nelyginant vaikas,
Besiropščiantis ant kėdės, kad
Pasiektų užgintos uogienės.
Švelniai – lūpomis –
Atsegu sagą.
Jos įslysta į delnus
Tarsi du šviežiai pripilti bokalai.
 
Spjaunu į kvailius, kuriems nepavyksta
Rasti krūtims vietos savo metafizikose,
Spoksotojus į žvaigždes, kurie neįtraukė
Jų tarp žemės mėnulių…
 
Pirštams jos suteikia
Tikrąją formą ir džiaugsmą:
Mergelių muilas, jūros puta,
Apvalanti mūsų delnus.
 
O kaip liežuvis šlovina
Šias dvi grietinines bandeles,
Nes liežuvis – tai plunksna,
Pamirkyta į trynį.
 
Aš tvirtinu, kad mergina,
Apsinuoginusi iki juosmens,
Yra pirmas ir paskutinis stebuklas,
 
Kad senas sargas mirties patale,
Reikalaujantis paskutinį kartą pažvelgt
Į žmonos krūtis,
Yra didžiausias kada nors gyvenęs poetas.
 
Ak, mano meilieji, mano ilgesingieji dūdmaišiai,
Pažiūrėkit, visi šioj žemėj įmigę.
 
Dabar, per visišką laiko
Nejudrą, prisitraukęs mylimosios
Liemenį prie savojo,
 
Leisiu krūtims
Lyg apsunkusioms vynuogėms
Po vieną įslysti
Į mieguistos burnos avilį.

 

 

3 sentencijos apie krūtis

 

Iš „Cabaret aux Fleurs“ patraukėme į „Boule Blanche“. Ponas W. po mėnesio medžioklės Škotijoje buvo visas raudonas. Kai padavėja negrė pasilenkė padėti atnešto gėrimo, W. taip į ją įsispoksojo, kad ši lyg niekur nieko išsitraukė iš suknelės krūtį ir pasiūlė ją jam. Reikėjo pamatyti jo veidą! Jei tuo metu W. būtų jojęs ant vieno iš savo grynakraujų, būtų išdribęs iš balno.

Anaïs Nin


Labiausiai iš visų vertinamas išlinkis yra moters krūtinė. [...] Tas išskirtinis krūtims skiriamas dėmesys, podraug su sumišimu dėl to, ko krūtų fetišistai iš tikrųjų geidžia, verčia moteris be reikalo dėl jų nerimauti. Krūtys niekada negalės būti tokios, kokios yra. Jos visada bus per mažos, per didelės, netinkamos formos, pernelyg suglebusios. Stereotipinių krūtų ypatybių neįmanoma atitikti, nes jos apgaulingai simuliuojamos ir pan. Tikrovė yra arba riebi, arba liesa.

Germaine Greer


Kokių pageidautumėt? Panašių į kriaušę, citriną, à la Montgolfiere, pusę obuolio ar kantalupos? Nagi, rinkitės, nesidrovėkit. Manėte, kad jų nebėra, kad su jomis baigta, jos visiškai pažabotos. [...] Jeigu neprieštarausite, madam, nušviesime tikrąją padėtį. Jos egzistuoja ir nesiliauja gyvuoti, kad ir kaip kritikuojamos ar persekiojamos būtų.

Colette

Iš: The Macmillan Treasury of Relevant Quotations. London & Basingstoke: The Macmillan Press Ltd, 1980 (sud. Edward F. Murphy)

Vertė Andrius Patiomkinas

 

Komentarai / 2

  1. Lavonine.

    Į kompaniją įsipaišytų ir S. Parulskio “Voveraitės”.

  2. Pieshk.

    Painu man, jaunam ir antro dešimtmečio amžių skaldytų tekstų mažai mačiusiam. Paaiškinkit, mielieji, jei laikas ir kantrybė leis, kaip dabar reikia suprasti poeziją ir kaip atskirti nuo viso, kas ji nėra. Bandžiau tiesos ieškoti pavadinime – ‘eilėraščiai’ visgi kažką sufleruoja, bent jau eilių buvimą tai tikrai. Bet kokia dabar beliko jų prasmė, kai, regis, tą pačią kreivą vertikalią gyvatvorę neretu atveju galima suvaryti atgal į bandą ir iš to skirtumo didelio nepasijus? Mokytas buvo ieškoti prozodijos tikslingos, vėlgi veltui – atsisakyta jos buvo kaip kažko pasenusio ir nereikalingo. Kur tuomet turėčiau ieškoti poezijos prasmės ir esmės? Net vadovėlį susiradau, Oxfordo garbingo, reiks ten rebusus spręsti.

    Kas, galų gale, yra sentencijos? Citatos? Žinoma, bet ar visos? Pirmoji iš čia pateiktųjų privertė mane suabejoti galvoje turimos sąvokos turiniu.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.