Prekyba Ltd.

Vasarą dažniausiai sapnuoji bites ir žemuoges, bet aš susapnavau Didžiojo Naugardo pirklius, plaukiančius kažkokiom iš skroblų skobtom plokščiadugnėm valtim, pilnom kailių ir – kažkodėl – maisto katėms. Ir pats tarp jų buvau, nesuprasdamas, ar esu sabalo kailis, ar maistas katėms.

Gal kai kas ir atsiranda netikėtai, tačiau dažniau gamtoje. Tik diletantai gali manyti, kad joje viskas sustyguota, o jau žmonių gyvenime tai ne. Nieko panašaus, žmonių gyvenimas vystosi ir mutuoja, įgaudamas tokias formas, su kuriomis palyginus araukarijos – visiški dobilai. Struktūruoti tenka įvairiai. Nuolat matuojantis ūgį durų staktoje ar, tarkim, prekiaujant.

Kada pradėjau kuo nors prekiauti? Gal trečioje klasėje, kai klasiokei Rasai pardaviau savo pieštą komiksą už trisdešimt kapeikų, o kitam klasiokui kažkokį neaiškų peilį žaliomis kriaunomis už du rublius. Vėliau sugebėjau prekiauti net chalva, nes niekas nežinojo, kur jos yra, o aš žinojau. Atnešdavau, po dvidešimt kapeikų užsimesdavau, juk kurjerio paslaugos irgi kainuoja.

Tačiau žmogus turi tendenciją augti ir chalva bei komiksais kada nors jau nebeprekiaus. Su klasioku Baka turėjome susikūrę įdomų žaidimą valstybėmis, leidusiomis mūsų rankomis paišytus pašto ženklus ir banknotus. Tie popierėliai buvo padengti realiais pinigais – mūsų rinkta varine / sidabrine numizmatika. Tad turėjo ir savo kursą, nemažai ir pardaviau, ko dabar kiek gailiuosi. Kažkiek dar turiu ligi šiol, žvelgdamas į tuos naivius darinius, jaučiuosi, lyg žvelgčiau į kažkokį šulinį, kuriame nugrimzdęs itin gražus ankstesniojo manęs veidas.

Vėliau atėjo prekyba džinsais ir vinilais. Nei tų, nei tų parduotuvėse nebūdavo, o visiems reikėdavo. Vinilas kainuodavo apie keturiasdešimt rublių, džinsai – šimtą keturiasdešimt. „Jubiliejiniai vrangliorai“ su geležėle ant kišenės – du šimtus. Kainų palyginimą reikia indeksuoti, t. y. dauginti iš dešimties, toks populiariausias rublio ir lito santykis. Na, net įdomu, kas šiais laikais pirktų džinsus už du tūkstančius litų, tačiau anais laikais vaikinai naktimis kraudavo anglis kur nors Šančių rampoje, užsidirbdavo ir nusipirkdavo. Prekiauta ir dėvėtais. Džinsų kokybės ženklas būdavo posakis „nė karto neskalbti“, o vinilų – „nevalyti odekolonu“. Kiek perpardaviau tų džinsų ir vinilų, turbūt žino tik Lazdynų Pelėda su Šatrijos Ragana.

Sykį nutiko kuriozinis atvejis, susijęs su džinsais. Lipdamas per tvorą į profsąjungų rūmuose vykusius šokius susiplėšiau savo „jubiliejinius vrangliorus“. O juk su kažkuo reikėjo ir į mokyklą eiti, negi eisi kostiuminėm kelnėm, kaip koks fizikos mokytojas.

Pinigų naujiems džinsams nebuvo, tad nusprendžiau juos išsinuomoti. Nuvažiavau į Vilijampolę pas visai neaiškų tipą, po neilgų derybų jis čia pat juos nusimovė ir perdavė man. O šalia jų ir „platforminius“ batus, kurie tuo metu buvo madingi. Pastarųjų „platformos“ spyruokliuodavo, tad kartais vaikščiodamas jausdavausi, lyg šokinėčiau ant batuto. Po poros mėnesių išsprendžiau savo problemas, nuvežiau džinsus ir batus atgal tam neaiškiam tipui, jis apžiūrėjo juos prieš šviesą, tarsi tai būtų ne džinsai, o katedrų vitražai, ir pasakė, kad viskas gerai. Paskui žaibiškai vėl užsimovė, matyt, buvo pasiilgęs. Susimokėjau, o jis man padovanojo kubietišką cigarą „Romeo y Julieta“, jį sėkmingai surūkėm su visokiom paralelinės klasės pamėklėm mokyklos antro aukšto tualete. Nenoriu čia puikuotis, bet tai vienintelis man žinomas atvejis, kai kažkas nuomojosi džinsus ir batus.

O juk buvo dar toksai Dainiulis, mokykloje, nedidukas. Jam irgi visko reikėjo, tačiau ne itin kuo turėjo mokėti. Tad gvelbdavo iš motinos auksines grandinėles, pakabučius, kažkokius idiotiškus auskarus ir nešdavo man. Už tai gaudavo visokiausio užsieninio šlamšto, iš džiaugsmo pašokdavo ligi žemiausiai kybančios lempos, o aš pajutau aukso skonį. Ir prasidėjo.

Kauno profsąjungų rūmuose vykdavo filatelistų sueigos, sekmadieniais. Prie įėjimo sėdėdavo smetoniniai cerberiai tarpukariu siūtais kostiumais ir maloniai imdavo po rublį už galimybę ten patekti. Bet man mokėti nereikėdavo, užtekdavo pasakyti pavardę ir tai, kad mano senelis buvo Klaipėdos generalgubernatorius. Tiesą sakant, nebuvo, tačiau gi rublį irgi reikia kažkokiu būdu taupyti.

Koridoriuose ir tualetuose ten būdavo įmanoma nusipirkti toli gražu ne tik pašto ženklų. Knygų, vinilų, amerikoniškų cigarečių, kur nors Šančių pusrūsiuose siūtų „Levi’s Strauss“ marškinėlių, taip pat ir aukso. Pirkdavau Nikolajaus II auksines monetas ir perparduodavau tokio Ženkos motinai, kuri ir taip jau buvo pasiauksinusi kaip Nefertitė. Bet pinigus mokėdavo, tad visada turėdavau už ką pavalgyti mokyklos valgykloje to protu nesuvokiamo kulinarinio otkutiūro. Tėvų neturėjau, dėl visko tekdavo pasirūpinti pačiam. Visiems laikams įstrigo minėto Bakos frazė: Kęstas visada turi pinigų. Ne visada, mielas Baka, bet buvo.

Kaip pradėjau prekiauti auksiniais dantimis ir iš kur juos gaudavau – jau nepamenu. Bet ir tai buvo, atveždavo kažkokie opričnikai. Paskutiniuosius iškeičiau į labai neaiškią odą. Ją vežiau bendramokslei, norėjusiai iš tos odos kažką pasisiūti. Mane pavėžėjęs Kauno mafijos automobilis (turėdavau reikalų ir su šiais sluoksniais) sustojo kur reikia, o vyrai pasakė, kad atsargiai su ja, nes labai jau, švelniai tariant, na, nutylėsiu. Taip ir buvo. Nieko aš ten su ja, nes vyrai juk įspėjo, bet į auksą mainyta oda pragulėjo po jos daug mačiusia lova du mėnesius, kol išsitraukiau ir išsivežiau atgalios. Vėliau ją perėmė Naujosios Vilnios lenkai, gyvenę prie pat tenykščio durnyno, gal ką ir pasisiuvo, gal odinius tramdomuosius.

Dar vėliau buvo paveikslų etapas. Močiutė jų buvo prisivežusi iš begriūvančio Taujėnų dvaro, visus pardaviau. Vėliau ir pats įsigydavau neaiškiuose pogrindžiuose, tik neilgai pas mane užsibūdavo. Kartais pirkėjui netikdavo patrupėję rėmai. Na kaip gali dominti rėmai, kai pats paveikslas tiesiog spindi didžiuoju menu? Pykdavau ant pirkėjų, kartais net atsisakydavau parduoti. Menas nėra vien rėmai ir vien pinigai. Nebeturiu nė vieno paveikslo iš tų laikų, visi kažkur. Menas priklauso liaudžiai, kaip sakė Aristotelis.

Sovietmečiu veikė vadinamosios čekinės ir boninės, iš esmės – valiutinės parduotuvės, kuriose nuo asortimento gausos tiesiog sprogdavo akys. Sykį prisipirkau tos keistos valiutos ir išvažiavome su draugais sena „Pobeda“ tų gėrybių įsigyti. Važiavome smagiai, automobilyje iš audiokasetės grojo Carlosas Santana, čekinėje nusipirkome penkis egz. kažkokių suomiškų džinsų, pakeliui dar spurgų, šias sudėjom ant džinsų ir tai buvo klaida. Džinsai liko nukleckuoti, teko nemenkai skalbti. Tačiau džinsus irgi pardavėm, kur jau čia neparduosi.

Būta ir keistų, nebūtinai skelbtinų atvejų. Bet štai vienas jų. Valgydavau kavinėse, dar nieko nemokėdavau pasigaminti pats, tad. Vienoje kavinėje betvyrant įėjo neprasto kūno sudėjimo vyrukas, aiškiai jau išgėręs ne dvi ir net ne aštuonias taureles. Išsitraukė sprindį rublių, tie rubliai jam išslydo iš delno, padėjau surinkti. Pavalgę išėjom su vyruku parūkyti ir staiga jam čia atsirado ydinga mintis mane prikulti. Na, kiek pasifechtavom kumščiais, paskui jis kažkodėl panoro prikulti elektros transformatorinę. Kūlė iš peties, bet man nepatiko, pagailo transformatorinės. Kai vėl ėmėsi manęs, pagalvojau, kad gal jau užtenka. Partiesiau vienu smūgiu, nebetvirtas jau buvo. Tada pasiėmiau, kas buvo jo kišenėje, ir išėjau kur akys veda.

Joje buvo septyni šimtai trisdešimt rublių, šių laikų pinigais – aštuoni tūkstančiai. Nusinešiau pas šalia gyvenančią klasiokę, kuri tiek nustebo, kad vos man neatsidavė hic et nunc. Būčiau ir paėmęs, bet man labiau reikėjo magnetofono. Neatidėliotinai nusipirkau. Svėrė kaip maišas grūdų, bet veikė ilgai ir patikimai. Tai tik dabar muzika telpa į nago dydžio skrynelę, kadaise būdavę visai kitaip.

O juk muziką irgi buvo galima pardavinėti. Dirbau restorane „Žalias kalnas“ didžėjumi, tad kas tik nori galėdavo ateiti į mano kambarėlį ir bet ką užsakyti salėje besiseiliojantiems kompanionams. Vienas užsakymas kainavo dešimt rublių. Pirmąjį jų mano karjeros pradžioje pateikė kirgizas. Net ir pavardę pamenu: Chudaikulas Kudainazarovas. Užsakė Alos Pugačiovos dainą „Tanec na barabane“, tokią fonotekoje turėjau. Susimokėjo ir išėjo švytėdamas kaip ką tik nuvalyti akiniai. Dar keistesnis atvejis buvo, kai atėjo vietinis mafiozas ir užsakė Al Bano ir Rominos Power hitą „Felicita“, jį turėjau leisti dešimt kartų iš eilės. Tuo hitu užknisau visą salę, kai kurie net gerti liovėsi iš siaubo, bet šimtas rublių maloniai šildė kišenę. Juk už juos pas barmeną Joną galėjau išgerti šimtą taurių tokajaus arba tiek pat taurelių suomiško bruknių likerio „Polar“.

O kur didžėjus su pinigais, ten, žinoma, ir merginos. Ryškiausia jų man atrodė lyg iškirpta iš kokio madų žurnalo, gražumo neapsakomo, o rūbais kaip iš aukščiausio lygio Gariūnų. Nuvažiuodavau pas ją, kartą net nuvežiau trisdešimt tulpių. Merginos motina paruošdavo mums vakarienę ir eidavo miegoti į kitą kambarį, pasakiusi, kad „nieko nematys ir negirdės“. Vėliau suvokiau to pasakymo esmę. Mergina pasirodė esanti vienintelė mano kada nors sutikta mazochistė. Suprantamo veiksmo metu tekdavo ją visaip niūkti, skriausti ir plūsti. Nepatikdavo, kuklindavausi, bet labai jau prašydavo ir matėsi, kad jai tai teikia didelį malonumą. Na, visgi, būna gyvenime įdomių patirčių ir sutikti keistesni žmonės jį tik turtina.

Informacija apie merginą pasidalinau su kolegomis ir staiga ji pasklido taip, lyg būtų paskelbta laikrašty ir pranešta per radiją. Visiems prireikė tos merginos kontaktų, net Saboniui. Dalinausi ir kontaktais, bet ne už dyką. Kiek žinau, merginai nuo to nieko blogo nenutiko, gal net išėjo į naudą. O man buvo papildomos pajamos, už kurias vėl galėdavau išgerti tokajaus ir suvalgyti eršketo porciją, kuri ten kainavo tris rublius ir dvidešimt kapeikų.

Ir štai galiausiai viskas baigėsi. Pasaulyje jei kas baigiasi, tai per merginas, jei kas prasideda – irgi jų dėka. Išvažiavau į Vilnių, kur turėjau nueiti į Filharmoniją ir įsidarbinti Miko Suraučiaus ansamblyje gitaristu-vokalistu. Žinoma, nei dainuoti, nei groti gitara nemokėjau, bet jau žinojau, kad priims. Vietoj to nuėjau į dabartiniame ŠMC vykusią skulptūros trienalę, apžiūrėjau metro dydžio varinę Sauliaus Tomo Prozininko galvą, vėliau tenykštėje kavinėje, kur dar tebedirbo garsioji Onutė, pasiėmiau tokajaus ir prisėdau prie merginos, laikančios lauko gėlių puokštelę. Mėgstate mėlynas gėles? – paklausiau. Ir po pusmečio tai jau buvo mano žmona.

Ir prekyba baigėsi, liko tik karas, badas ir maras, nežinau, kaip ten išgyvendavome, kartais šaldytuve iš valgių likdavo vien raudonieji ikrai, kas gerai, bet aiškiai nepakanka. Mergina irgi nepateisino lūkesčių, na, nors tu kakta sieną badyk, ima ir atsitinka kažkas. Kaip sakoma traukiniuose: atsargiai, durys užsidaro. Bandydavau „atsargiai“, ne visada pavykdavo, durys vis tiek atsidarydavo ir pro jas iškrisdavau į visai kitą gyvenimą.

Kai skyrėmės su mėgstančia mėlynas gėles mergina, aš tiesiog išėjau. Pas kitą. O ji tuo tarpu išsivežė pusantro tūkstančio knygų iš mano bibliotekos, daugelis, manau, ligi šiol liko neatverstos ir įtariu, kad mažiausiai kartų atverstas, net suakmenėjęs nuo neatvertimo tapo José Ortegos y Gasseto esė rinkinys (478 p.), kurio ligi šiol pasiilgstu. Kam jai dar ir jo prireikė, turbūt suprastų tik Indijos jogai. Gal dėl pačios „masių sukilimo“ simbolikos? Tai buvo kerštas, suprantu, ir labai skaudus kerštas. Knygų praradimą man labai sunku atleisti, tad mergina išbraukta visiems laikams, išpjauta kaip apendiksas ar glandos.

Nė vienos minėtų merginų nebeliko, atėjo kitos, išlesė man akis ir kepenis, tačiau nuauksino mano sąlygiškai skurdžią buitį. Prekybos irgi nebeliko, nors dabar galėčiau prekiauti net akmenimis ar patisonais.

Tačiau tegu Didžiojo Naugardo plokščiadugnės valtys plaukia pro šalį su visu savo kačių maistu. Katės tebelaukia, bet nebe manęs.

Nes aš sėdžiu kieme ant suolo, kartodamas Baudelaire’o citatą:

– Eh! qu’aimes-tu donc, extraordinaire étranger?

– J’aime les nuages… les nuages qui passent… là-bas… là-bas… les merveilleux nuages!

Taip, debesys mano draugai. Iš esmės jie ir yra padangių katės. Debesims aš visada turiu maisto. Aš pats – jų maistas.