Trys rašytojai užsienio žiniasklaidos atspindžiuose

CŽV už Borisą Pasternaką

Boriso Pasternako romanas „Daktaras Živaga“ (tokia pavadinimo transkripcija jis išleistas Lietuvoje 1991 m.) pirmą kartą pasirodė italų kalba 1957 m. rudenį. Po metų jo autoriui paskirta Nobelio premija, ir jos jis nevyko pasiimti, nes buvo žiauriai užpjudytas Sovietų Sąjungoje. Net ir tie rašytojai, kurie buvo reiškę Pasternakui meilę bei susižavėjimą, prisidėjo prie „lojančių šakalų rujos“. Taip teigia Donaldas Rayfieldas, buvęs iškilus britų sovietologas, o dabar tiesiog rusų (ir, beje, gruzinų) kultūros žinovas bei jų literatūros vertėjas, recenzuodamas Peterio Finno ir Petros Couvée knygą „The Zhivago Affair: The Kremlin, the CIA, and the Battle over a Forbidden Book“ („Živagos afera: Kremlius, CŽV ir mūšis dėl uždraustos knygos“) žurnalo „Literary Review“ birželio numeryje.

Romano „Daktaras Živaga“ rankraštis pateko į italų komunisto Giangiacomo Feltrinelli rankas, ir Sovietų Sąjungos valdžia tikėjosi, kad jis jo nepublikuos. Bet jis taip pat buvo leidėjas, turintis komercinių interesų, tad knygą išleido, ir ji tapo bestseleriu. O tada CŽV pasirūpino, kad knyga būtų kuo greičiau Vakaruose išleista ir originalo kalba, greitai pasirodė ir vertimai į kitas kalbas.

CŽV finansavo ir kai kurių kitų Sovietų Sąjungoje neįmanomų publikuoti rankraščių leidimą Vakaruose. Pasak Rayfieldo, tai „su kaupu atperka visas jos [CŽV] klaidas ir nuodėmes“.

Feltrinelli vis dėlto neišdavė kovos su kapitalizmu idealų ir žuvo 1972 m. su savo sprogmenimis – buvo susidėjęs su „Raudonųjų brigadų“ teroristais. Iki šiol neaišku, ar žuvo atsitiktinai, ar jam kas nors padėjo – spėliojimuose minima ir Italijos slaptoji policija, ir KGB.

Straipsnio autorius primena, kad Nobelio komiteto sprendime visų pirma minima Pasternako „lyrinė poezija“, ir apie „Daktaro Živagos“ literatūrinę vertę kalba truputį skeptiškai:

Romanas pasižymi nepaprastais gamtos ir interjerų aprašymais. Bet (bent man) jo siužetas melodramiškas, dialogai nenatūralūs, filosofiniai svarstymai migloti, o psichologija primityvi. Vis dėlto tuo laikotarpiu, kai dėl sovietinės cenzūros romano rašymo menas buvo miręs, „Daktaras Živaga“ buvo didelis laimėjimas […].

Ambivalentiška asmenybė karo fone

Lenkų rašytojo Szczepano Twardocho (g. 1979) romanas „Morfina“ („Morfijus“) yra didelis, provokuojantis pasakojimas apie Antrąjį pasaulinį karą, kritikų lyginamas su Jonathano Littellio milžinišku (todėl lietuviškai dar nepasirodžiusiu) romanu „Les Bienveillantes“ (galbūt tinkamiausias vertimas – „Eumenidės“), prisimenant ir Céline’ą bei Malapartę (dar vertėtų prisiminti ir Gregorą von Rezzori). Šiemet nemažai dėmesio sukėlė „Morfijaus“ vertimas į vokiečių kalbą – pasak literatūrologo Jenso Bisky („Süddeutsche Zeitung“, VI.21), romanas „įtraukia mus į sraunią estetinių kraštutinumų tėkmę“, autorius puikiai įvaldęs įvairius stilistinius registrus: „Kičas, furoras, stačiokiškas komizmas, sarkazmas, erotika, švelnumas, elegancija ir šiurkštumas vieni kitus keičia ir nušviečia.“

„Die Zeit“ recenzijos (IV.10) autorė Ina Hartwig dar akcentavo groteską, siurrealizmo momentus ir mistiką, o tai susiję su „ambivalentiško herojaus“ paveikslu. Konstantas Vilemanas – Silezijoje gimęs (kaip, beje, ir autorius) vokiečio ir lenkės sūnus – Varšuvoje gyvena siautulingą gyvenimą, kupiną alkoholio ir narkotikų, blaškydamasis tarp pareigingos žmonos ir aistringos meilužės. 1939 m. rudenį, vokiečiams okupavus Lenkiją, visa tai iš dalies tęsiasi ir kartu virsta košmaru. Puikiai vokiškai kalbantis herojus naudingas lenkų pogrindiniam pasipriešinimui – jis siunčiamas į Budapeštą, ir ten jo „pavojinga misija klostosi kaip absurdo teatras“.

Pačioje Lenkijoje romanas vertinamas prieštaringai dėl istorinio fono vaizdavimo, bet Justyna Sobolewska teigė („Gazeta Wyborcza“, 2013.IX.14), kad svarbiausia čia yra ne istorija, o personažo vidinės dilemos. Detaliai pavaizduota „karo metų Varšuva yra Konstanto susirėmimų su pačiu savimi dėl savo tapatybės dekoracija“. Panašiai ir kita sostinė – Budapeštas, kur herojus vyksta su slapta misija:

„Morfijus“ nėra pasakojimas apie šnipus. Vietoj bravūrinių veiksmų matome narkotines trasas, niekšybę, pradangintas slaptas medžiagas ir aferas su moterimis. Už misiją svarbesnis klausimas, kurį Konstantas nuolat sau užduoda: „Kas gi aš esu?“

2013 m. „Morfijus“ pateko į Nikės premijos finalinį sąrašą ir laimėjo daugiausia skaitytojų balsų. Š. m. lapkritį numatyta spektaklio premjera Silezijos teatre (Teatr Śląski) Katovicuose, o pats Twardochas rašo kino scenarijų.

Georges’o Simenono fenomenas

Georges’as Simenonas išgarsėjo kaip detektyvų autorius, bet rašė ir šiaip romanus (šie, ko gero, yra aukštesnio lygio, ir jis pats juos labiau vertino) – literatūriniu požiūriu tai nėra kuo nors ypatinga kūryba, ir vis dėlto nemažai rimtų rašytojų šiomis knygomis žavisi.

„Times Literary Supplement“ (V.9) rašytojas Julianas Barnesas klausė: „Kuo „literatūriniai“ romanistai gėrisi Simenono kūryboje? Gal teigiamybės ir neigiamybės deriniu – šį mišinį jis moka padaryti geriau negu jie ir gali išsisukti daug ko tiesiog nepadarydamas.“

O išsisukti gali su štai kuo: „labai ribotu ir todėl atsikartojančiu žodynu“, jo knygose „nėra metaforų, juolab nieko panašaus į simbolius“, „jokios potekstės“, „jokių literatūrinių ar kultūrinių aliuzijų“.

Straipsnio autorius taip pat akcentuoja, kad, nors daugelio romanų veiksmas vyksta sudėtingais XX a. pirmos pusės laikotarpiais, politinė tikrovė juose neatspindima. Tai, beje, palengvina suprasti romanus tiems šiandieniniams skaitytojams, kurie menkai domisi istorija, – skaitant Simenoną „nieko nereikia gūglinti“.

Bet romanuose atsikartoja kai kurie komisaro Megrė įpročiai. 1960–1963 m. BBC televizija ekranizavo 52 Simenono romanus – tos ekranizacijos taip tiksliai sekė romano tekstu, kad „viena blaivybės organizacija ėmė skaičiuoti, kiek kiekviename epizode Megrė išgeria alkoholio, o anglikonų vyskupas maldavo kūrėjus sumažinti kiekius“.

Gerokai anksčiau kitas iškilus rašytojas, Johnas Banvil-le’as, Los Andželo savaitraštyje Simenono stilių įvertino išraiškingai: „gyvas, glotnus ir regimai be pastangų kuriamas stilius, arba jo nebuvimas, su stiklinių akių beaistriškumu, ir vis dėlto visiškai, siaubingai įspūdingas“ („LA Weekly“, 2008.V.28).

Tačiau tai ne apie komercinius romanus su Megrė, o apie kitus. Simenonas buvo labai produktyvus rašytojas – po pirmojo romano „Pietr le Letton“ (lietuviškai išversta „Latvis Petersas“) pasirodymo 1929 m. parašė dar apie 220. 1955 m. interviu žurnale „Paris Review“ jis papasakojo apie savo rašymo būdą, turėdamas omeny ne detektyvus, o vadinamuosius „kietuosius“ romanus (romans durs).

Pradėdamas rašyti jis nežino romano siužeto („Kitaip man nebūtų įdomu“), turi tik keletą personažų, iš dalies sukurtų pagal pažįstamus žmones, iš dalies sufantazuotų, ir atmosferą (veiksmo vietą). „Aš turiu tokį vyrą, tokią moterį tokioje aplinkoje. Kas jiems gali atsitikti, kad pastūmėtų imtis kraštutinių veiksmų? Tai esminis klausimas. Kartais tai bus visai paprastas nutikimas – bet kas, kas pakeis jų gyvenimą.“ Pirmos rašymo dienos išvakarėse autorius jau žino, kas įvyks pirmame skyriuje, ir tada rašo po vieną skyrių per dieną, nepraleisdamas nė dienos. „Jeigu, pavyzdžiui, dvi paras sergu, turiu išmesti ankstesnius skyrius. Ir prie to romano nebegrįžtu.“

Paklaustas, ar taip pat darąs rašydamas komercinius romanus, Simenonas atsako neigiamai – apie komercinius jis galvojąs tik rašymo metu, o čia jis visą laiką būna įsijautęs į pagrindinio veikėjo gyvenimą. „Tai viena iš priežasčių, kodėl mano romanai tokie trumpi: po vienuolikos dienų nebegaliu – neįmanoma. Turiu baigti – tiesiog būnu fiziškai išvargęs.“

Rašymo laikotarpiu reikia gyventi kaip vienuoliui – atsiskyrus. Todėl prieš pradėdamas romaną jis užsitikrina, kad per vienuolika dienų neturės jokių įsipareigojimų, numatytų susitikimų. Apsilanko pas gydytoją pasitikrinti sveikatos. Tada atsiriboja nuo pasaulio ir visą dėmesį skiria tik kuriamam romanui.

Simenonas teigia, kad jo romanuose atsikartoja kai kurios temos, pvz., pabėgimo arba dviejų žmonių tarpusavio bendravimo.

Aplinkui gali būti milijonai žmonių, bet bendravimas, pilnutinis bendravimas tarp dviejų žmonių visiškai neįmanomas, ir tai man yra viena didžiausių pasaulyje tragiškų temų. Vaikystėje to bijojau. Vos neimdavau rėkti dėl to. Tai man kėlė nepaprastą vienišumo jausmą. Šios temos ėmiausi jau nežinau kiek kartų. Bet žinau, kad prie jos dar grįšiu.