Dar kartą apie religiją, moralę ir futbolą
Visą mėnesį futbolo šventę lydi įvairiausios emocijos: euforija, džiaugsmas, pasididžiavimas, pyktis, neviltis – sąrašas atviras. Kalbėdamas apie 1978 m. Argentinoje vykusią Pasaulio taurę, Josephas Ratzingeris (dar žinomas Benedikto XVI vardu) pabrėžė, kad futbolo aistros gerokai peržengia įprastos pramogos ribas. Būsimasis popiežius pažymėjo, kad „futbolas tapo globaliu įvykiu, kuris, įveikdamas bet kokias sienas, visame mūsų Žemės rutulyje suvienija žmones, užkrėsdamas juos ta pačia dvasios būsena, vienodomis viltimis, baimėmis, aistromis ir džiaugsmais. Vargu ar kuris nors kitas įvykis pasaulyje gali pasiekti panašaus masto poveikį.“
Kodėl būtent kamuolio spardymas į vartus, o ne kitos žaidimų kamuoliu variacijos tapo pasauliniu fenomenu, yra įdomus klausimas, kuriam vargu ar galima rasti vieną atsakymą. Tačiau neabejotina yra tai, kad futbolas išties peržengia sienas – Lietuva, net ir neturėdama stiprių futbolininkų, kurie jai galėtų atstovauti čempionate, futbolą švenčia ir išgyvena taip pat smarkiai kaip ir Ispanija, Urugvajus ar Nyderlandai. Sporto poveikis išties labai panašus į religijos ir tai yra daug daugiau negu banalios laikraščių antraštės, šlovinančios Lietuvos krepšinį: religija dažnai vienija daugiatautes ir daugiakalbes teritorijas (kaip nutiko Turkijos atveju), sportas, ypač futbolas, dažnai taip pat būna tas aukštesnis tikslas, verčiantis bent trumpam pamiršti tai, kas skiria, ir susitelkti į tai, kas vienija.
Futbolas kaip religija tėra graži metafora, bet jeigu išties sportą sietume su religija, o religijos būtų logiška neatsieti nuo moralės, ar būtų galima kalbėti apie tam tikrą sporto ir moralės santykį? Olimpinių žaidynių metu tradiciškai būdavo stabdomi karai (nors XXI a. kai kam olimpinės žaidynės, į kurias nukreiptos viso pasaulio akys, tampa nebloga priedanga užpulti kitą šalį). 2012 m. Londono olimpinės žaidynės, siekdamos tapti tolerantiškiausios istorijoje, aktyviai šalino bent kiek šių standartų neatitinkančius sportininkus (diskusijų sukėlęs vokiečių irkluotojos Nadjos Drygallos, kurios vaikinas priklausė neonaciams, atvejis). Sočio olimpines žaidynes skatinta boikotuoti ne tiek dėl įvykių Ukrainoje, kiek dėl Rusijos politikos homoseksualių asmenų atžvilgiu.
Pasaulio futbolo čempionatas Brazilijoje yra pernelyg svarbus ir įdomus žiūrėti, kad jį reikėtų boikotuoti dėl šalies nesugebėjimo tvarkingai pasiruošti ir įtikinti savo piliečius, jog dabartinės investicijos duos ilgalaikę naudą. Preliminariais skaičiavimais, Pasaulio taurė Brazilijai atsiėjo daugiau nei 11 mlrd. JAV dolerių (kai kas sako, kad daugiau kaip 14 mlrd., tiesa, FIFA taip pat primetė kelis milijardus) – tai yra brangiausias čempionatas visoje „FIFA World Cup“ istorijoje. Brazilija yra viena iš didžiausios socialinės nelygybės valstybių, atitinkamai socialinė įtampa čia kaip niekad aštri. Nieko nuostabaus, kad futbolo čempionatas, taip pat artėjančios olimpinės žaidynės sukėlė kaip niekad didelį ilgalaikį ažiotažą.
Į akis pirmiausia krenta prievartinis gyventojų iškeldinimas. Skaičiuojama, kad dėl urbanistinės infrastruktūros plėtros ir naujų stadionų Brazilijoje buvo iškeldinta daugiau kaip 250 tūkst. žmonių, daugiausia – didelių miestų favelų gyventojai, praleidę šiuose rajonuose visą savo gyvenimą ir neįsivaizduojantys jo kitaip. Kompensacijos iškeldintiems asmenims – varganos, dažnai nevertos nė pusės užgyvento turto, kurio buvo netekta dėl to, kad jų namų vietoje driektųsi automobilių aikštelės.
Vietiniai gyventojai neturi žalio supratimo, kaip atsipirks milijardai, išleisti septyniems naujiems stadionams statyti ir penkiems renovuoti – atvirai sakant, neįsivaizduoju to ir pati. Skurdo ir nusikalstamumo kamuojamai šaliai dar yra labai daug kur investuoti, kad būtų galima rengti tokio masto renginius. Žinoma, naujų stadionų ir infrastruktūros statybos sutraukė daugybę laimės ieškotojų, tačiau, pavyzdžiui, San Paule jiems negalioja jokios oraus darbo sąlygos: 12 valandų darbo diena be didesnių poilsio pertraukėlių čia yra norma. Dirbtinai spartinami tempai, siekiant kuo greičiau pasiruošti čempionatui, sukūrė ir itin nesaugias darbo sąlygas: anot „Sintracon-SP“, nelaimingi atsitikimai dirbant statybų sektoriuje San Paule nuo 2012 iki 2013 m. išaugo nuo 1 386 iki 7 133.
Kad FIFA nelabai kreipia dėmesio ir nelabai komentuoja žmogaus teisių pažeidimus futbolo čempionatų ir pasirengimo jiems metu, nėra naujiena. Įdomūs yra ir federacijos sprendimai kitus čempionatus rengti Rusijoje ir Katare. Šiaip ar taip, kol aistruoliai stengiasi nekreipti dėmesio į tai, kokia kaina buvo sukurta jų pramoga, futbolas lieka pramoga ir čia J. Ratzingerio pakilūs žodžiai jau ne visai tinka.
