Du eilėraščiai
kintsukuroi *
nedermė lūpų mažoro ir minoro akių, sakytum iš skirtingų dienų šitas veidas sudėtas vietoje aukso pudra gelsva įlieta įtrūkimuos porcelianinės odos, kad nė nejutai įtikėjęs grožiu pasaulio sudužusio į dalis, nes šitaip tau pažinesnio atsikartojančio aštriabriaunių susivijusiais motyvais prabundant instinktui geidimo savo laikinumą nuspėjus, nes kas jei nespėsi priartėti, medžiokli, prie virpančios tos mylimosios nuo kaimenės atskilusios naktį šakelės pumpurą burna suėmusios lyg spenelį krūties, gyvybės gijos nemokšiškai ieškanti medžiokli, šnabždesio dabar pakaktų jai sudužti išsigelbėti nuo išbaigtumo kuris visados nurodo į baigtį
* Kintsukuroi (kintsugi) – japonų keramikos technika, kai sudužusio indo šukės suklijuojamos, jungimo linijas padengiant auksu, sidabru arba platina. Toks indas vertinamas kaip turintis savo istoriją ir dėl to dar vertingesnis.
svetingai svetimi
užklydai kelios dienos, prašalaičiu norėtum ir palikt, o štai nepaisę tavo valios svetingai svetimi atsiveria namai prijaukintas būti bijais, išsyk pelėsio dvelksmą pajunti, rodos girdėti yrant pamatai net šulinio vanduo čia atsiduoda akmenim – gurkšnis užstringa ir žodis gerklėj įtari tolumoje galbūt esant kitus dūmais tavęs besišaukiančius namus provokuojies tikėjimu – laukia tik kojos nuo kelionių taip sunkios prarajom po jomis dūžta žemė neatpažinus ilgesio kurį jauti – išlydinčių ar pasitinkančių