Praeities šmėklos

AUTORIUS. Jūsų, gerb. skaitytojau, namai. Sėdite sau, gurkšnojate arbatą ir klausotės radijo. Baigiančią skambėti dainą pakeičia pradedantis kalbėti balsas.

VEDĖJAS. Sveiki, mūsų brangūs ir pigūs klausytojai, „Eurostoties“ eteryje laida „Praeities šmėklos“. Priminsiu, kad mūsų laidą remia Europos draugija.

Kadaise egzistavusi lietuvių tauta vieną birželio naktį praleisdavo prie laužų ir ieškodavo paparčio žiedo – šitaip būdavo minima Joninių šventė. Kol beveik visi Europos draugijos istorikai sutaria, kad tokios tautos kaip lietuvių apskritai niekada nebuvę, o vadinamosios Lietuvos teritorijoje XXI a. gyveno laukiniai, pabandykime išsiaiškinti, kas gi per šventė buvo tos Joninės. Tą mums padaryti šiandien padės profesorius, bene žinomiausias ir geriausias savo srities specialistas Fredas Pumplauskis. Sveiki, profesoriau.

PUMPLAUSKIS. Labas vakaras, vedėjau, sveiki, klausytojai.

VEDĖJAS. Pradėsiu nuo paprasto klausimo – kada gi tos Joninės buvo paminėtos pirmą sykį? Jeigu, žinoma, apskritai buvo kada nors paminėtos (nusijuokia)…

PUMPLAUSKIS. Rašytiniai šaltiniai ilgiausios dienos šventę pirmą kartą mini 1372 metais – tada Varmės vyskupas Henrikas II raštu uždraudė vokiečių okupuotų kraštų gyventojams Jonines švęsti senoviškai: „[...] ir tuo tikslu liepiu Jonines švęsti šiuolaikiškai – paparčio žiedo paieškoms įsakau avėti ne senoviškas medines klumpes, o modernius odinius sandalus; laužams uždegti įsakau naudoti ne atgyvenusį būdą kalbant maldeles, o šiuolaikišką titnagą ir skiltuvą; dainuojant dainas draudžiu būgną mušti rankomis, o naudoti dvi modernias lazdas.“

VEDĖJAS. Ar laukinė lietuvių tauta vyskupo paklausė?

PUMPLAUSKIS. Net ir nepaisant šių draudimų, senoviški Joninių papročiai išsilaikė iki pat XXI amžiaus – iš įvairių šaltinių sužinome, kad XXI amžiuje Kauno, Panevėžio ir Šiaulių apylinkėse ilgiausios dienos šventėje vietos gyventojai taip pat naudodavo lazdas.

VEDĖJAS. O kokia gi šios šventės pavadinimo kilmė?

PUMPLAUSKIS. Iki šiol nėra aišku dėl pagoniškojo Joninių pavadinimo – sakytiniai šaltiniai tyli, tačiau rašytiniai rašo, kad anksčiau šventė vadinosi Rasos.

VEDĖJAS. Įdomu, kodėl būtent Rasos?

PUMPLAUSKIS. Nes tuometė didžiojo kunigaikščio žmona buvo vardu Rasa, tad jos garbei šventė ir buvo rengiama. Apie tai pirmasis savo raštuose užsiminė Teodoras Narbutas.

VEDĖJAS. Tačiau žinome, kad lietuviai šią šventę vadindavo Joninių vardu, kaipgi atsirado šis pavadinimas?

PUMPLAUSKIS. Vėliau Valančius rašė, kad po keleto metų kunigaikštis su pirmąja žmona išsiskyrė ir pradėjo bendrą gyvenimą su italų kilmės aukštuomenės atstove Kupolina, tad šventę imta vadinti Kupolėmis. O štai Jonas Basanavičius pateikia faktą, kad tik gilioje senatvėje supratęs, kas jam iš tikrųjų patinka, kunigaikštis apsigyveno su savo virėju Jonu, nuo tada ši šventė ir įgijusi Joninių pavadinimą.

VEDĖJAS. Įdomi istorija. Kiek žinome, Joninės būdavo švenčiamos vasarą, ar tai tiesa?

PUMPLAUSKIS. Joninės būdavo pradedamos švęsti, kai dienos imdavo sparčiai ilgėti, maždaug nuo gegužės pabaigos. Strijkovskis nurodo, kad kai kurie Jonines švęsdavo ištisus metus, o tokių tradicijų buvo išlikę dar ir XXI amžiuje: tada būdavo švenčiama kiekvieną vakarą prie televizoriaus ar ant suolelio daugiabučių kvartale – tai rodo lietuvių sakralumą, nes pati idėja jiems būdavo daug svarbesnė už šventimo aplinką.

VEDĖJAS. O gal galėtumėte šiek tiek plačiau papasakoti apie Joninių tradicijas?

PUMPLAUSKIS. Rašytiniai šaltiniai nurodo, kad ilgiausios dienos apeigose lietuviai garbino Perkūną – ir garbino ne tik kalbomis, bet ir darbais, nuoširdžiai gerdami į jo sveikatą. Kaip iš radinių spėja archeologai, kitą dieną po Joninių pagarbą Perkūnui pakeisdavo pagarba raugintiems kopūstams.

VEDĖJAS. Ar moterys linksmindavosi drauge su vyrais?

PUMPLAUSKIS. Tuo tarpu moterys pievose šokdavo ratelius, šitaip imituodamos darbą ir gamtą. Beje, tradicija imituoti darbą buvo išlikusi ir XXI amžiuje, ją perėmė ne tik moterys, bet ir vyrai.

VEDĖJAS. Tuo šventimas ir baigdavosi?

PUMPLAUSKIS. Joninių apeigų metu nepaprastai daug dėmesio būdavo skiriama vandeniui – juo buvo girdomi vaikai ir gyvuliai, o suaugusieji gerdavo specialų iš anksto paruoštą šventėms skirtą vandenį. Jis padėdavo labiau susilieti su gamta, tapti burtų ir magijos dalimi bei matyti įvairius monus, raganas ir velnius.

Taip pat vadinamieji lietuviai ilgiausios dienos šventės metu nepaprastai garbino rasą – kadangi ji kas rytą atgaivindavo augaliją, taip pat ir žmonės norėdavo iš rasos įgauti jėgų, todėl Joninių rytą keli stipriausi kaimo vyrai iš visų jėgų trindavo kitų veidus į rasotą žolę. Kadangi buvo norima iš rasos gauti kuo daugiau atgaivos ir energijos, nuo kiekvieno gyventojo veido žolėje atsirasdavo nedidukė įduba, o veidas primindavo kadaise egzistavusios, nors įrodymų nerasta, Kauno krepšinio komandos aistruolį. Kiti Joninių rytą išbraidydavo rasotus rugių laukus ir daržus. Dažniausiai kaimyno.

VEDĖJAS. Gal galima plačiau apie rasą?

PUMPLAUSKIS. Buvo tikima, kad rasa labai svarbi ir žmonių sveikatai, todėl Joninių rytą patekant saulei turintieji vočių ar išbėrimų voliodavosi po rasotas pievas. Tuo tarpu kiti, vis šaukdami: „Voliokitės smarkiau, tikrai išgysite!“, smagiai juokdavosi į kumštį, smilių sukinėdami prie smilkinio.

VEDĖJAS. Įdomu, įdomu. O žolė turėdavo galią tik būdama rasota?

PUMPLAUSKIS. Žmonės tikėjo, kad Joninių metu surinktos žolės turi magišką reikšmę, tad vienas iš papročių buvo rinkti žoles, kitaip – kupoliauti. Nors tai, kaip dabar teigia mokslininkai, tebuvęs pasiteisinimas, nes tarp žolių buvo tikimasi rasti lėbaujančių žmonių pamestų vertingų daiktų.

Kupoliavimas – gana senas paprotys. Kaip rašo Strijkovskis, kupoliauti pirmą sykį sumanė vienas piemuo, pamatęs namo sunkiai bepėdinantį vietinį bajorą, kuriam nuo kaklo nukrito dar visai geras amuletas, saugantis nuo meškų. Kaip vėliau rašė Pretorijus, tasai piemuo netrukus metė savo darbą ir laukdavo, kada užsidarys vietinė karčema, o tada sekdavo iš jos išėjusius girtuoklius ir susirinkdavo jų pamestus daiktus.

VEDĖJAS. O ką tuo metu veikdavo lytis, XXI amžiuje vadinta silpnąja?

PUMPLAUSKIS. Merginos Joninių metu pindavo vainikus ir šitaip bandydavo įsidarbinti laidojimo paslaugų versle – vėliau darbdaviai tikrindavo vainikų kokybę ir pagal tai priimdavo naujas darbuotojas.

VEDĖJAS. Teko girdėti, kad Joninių metu svarbią vietą užimdavo laužai. Tai tiesa?

PUMPLAUSKIS. Buvo paplitęs paprotys plaukioti valtimis su jose uždegtu laužu. Nors vėliau, pamačius, kad degančios valtys plaukioja ir dažniau, ne tik per Jonines, nuspręsta valtyse uždrausti rūkyti.

Nors laužai – tikrai neatskiriama Joninių dalis: dėl ilgiausios dienos kai kuriems aptemdavo protas ir jie imdavo viską deginti. O šiandien va kažkodėl manoma – Joninių laužai simbolizuoja tą ir aną. Nesąmonė.

VEDĖJAS. O kaip paparčio žiedas? Ar toks augalas apskritai egzistuodavo?

PUMPLAUSKIS. Paparčio žiedo paieškos – bene žinomiausia Joninių tradicija. Atsirado ji tada, kaip rašoma šaltiniuose, kai vienas valstietis per Jonines su draugais smagiai linksminosi, o uošvienė atėjusi ir prašiusi baigti kelti triukšmą ir leisti išsimiegoti. Tada žentas atsakęs: „Aik tu miškan paparčį žiedu įškot.“ Nuo tada vyrauja nuomonė, kad tai tradicija ir kad apskritai buvęs toks augalas, vadinamas paparčiu.

VEDĖJAS. Ką gi, mūsų laikas baigėsi. Dėkojame profesoriui ir primename, kad laidą „Praeities šmėklos“ kuria ir remia Europos draugija.