Įspūdis be pavadinimo

Viskas prasidėjo nuo spektaklio „Damos vizitas“.

Vilniaus mažajame teatre visi laukė senosios Dürrenmatto damos: iškloti raudoni kilimai, nušveistos baliustrados, nublizginti veidrodžiai, atnaujinti plakatai, į atvertą kortų kaladę dailiai sudėtos spektaklio programėlės, taip pat išnešta Rimo Tumino proginė sofa, iškabintos Algimanto Vėjelio švytinčios fotografijos. Žodžiu, padaryta daili stilistinė jungtis, kaip ir pridera šiam pastatui Gedimino pr. 22, kur devyniolikto amžiaus pabaigoje veikė Didysis teatras, o iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos draugija „Rūta“ rengė koncertus, paskaitas ir teatro vaidinimus.

Taip aš atrodžiau po spektaklio. Autorės nuotrauka

Aš kaip kokia dama (kas, kad tiesiai iš darbo), einanti į susitikimą su kita dama, išsitraukiu paskutinę minutę į rankinę įsimestą perlų vėrinį ir raudonai pasidažau lūpas. Telefone peržiūriu praleistus skambučius ir neatsakytas žinutes, paskubomis išjungiu garsą.

Šviesu ir ramu laukiamajame. Raudono aksomo užuolaidos dusliai krinta žemyn priglusdamos prie parketo ir slopindamos pašalines mano mintis. Gatvės panorama už lango taip pat neblaško.

Apsuku ratą dėl Vėjelio fotografijų. Paskui dar vieną.

Tykūs darbai.

Tokie šviesai pralaidūs tarsi langai arba veidrodžiai.

Žiūriu į jas ir matau sustingdytą, nuščiuvusią, suplokštintą natūralią gamtą, mano klasikinio grožio suvokimui pritaikytą ir tiksliai atspindėtą fotografinę tiesą. Pasikabinčiau vieną jų namuose ir kiekvieną rytą tarsi langą pravėrusi atsidurčiau pievoje, rūke, tarp medžių, pamiškėje prie upės, kur šviesu ir nėra vėjo.

„Vėjelio paveikslai be vėjo“, – nusprendžiu sau ir išvystu save veidrodyje (veidrodžių čia daug). Matau akis, skruostus, ilgą sijoną, gal kiek per ryškias lūpas, matau laukimą.

Taip, kartu su visais aš laukiu „Damos vizito“, tos klasika tapusios Dürrenmatto istorijos apie teisybės prigimtį, atpirkimą ir bendruomenę.

Ir pagaliau šviesos užgeso, uždanga pakilo. Ponia Cachanasian atvažiavo. Atsivežė su savimi panterą, karstą ir keletą tarnų.

– Kas jūs tokie? – paklausė ji mūsų.

Mes tylėjom…

– Iš ko jūs mane pažinot? – paklausė ji vėl.

– Iš kvapo, na, dar iš balso, – šįkart atsakė jis, Guleno gyventojas, kol mes tylėjom.

„Nejaugi kalbėti reikia tik tam, kad nepasakytum tie-sos?“ – Diürrenmatto žodžiais pagalvojau aš. O tiesa ta, kad man labiau patinka tokia ekspresija, tokia raiškos ir saviraiškos forma, kai pasakai ir pasisakai be žodžių. Kai nereikia rėkti, kai tave supranta be įvado ir priima be išvadų. Todėl ilgiuosi tokio pasakojimo stiliaus, kokį po ponios Cachanasian sceninio triumfo išgyvenau spektaklyje „Meška“.

Kiek daug įtaigių emocijų, sielvarto, nostalgijos, kiek impulso jėgos… Kokie kostiumai… Kokios spalvos be spalvų. Koks neapsakomas aviečių uogų raudonio kilimas scenos miške ant beržo šakos pakabintas. Kas, kad sakė, jog į jį kandys įsimetė…

Kiek daug neapibrėžtos apibrėžties, išsakytos be žodžių. Visai kitos mano juslės tuomet buvo, o ir dabar tebėra veikiamos. Ir nebūtina čia papasakoti viską taip, kaip yra, galiu sau leisti nutylėti truputį.

Taigi, tik po spektaklio „Meška“ (ne po „Damos vizito“) priesalio veidrodžiai teatre prasivėrė. Prasivėrė stiklo durys ir iš už jų pasirodė išsipuošusi moteris, dalykiniu rankos judesiu imituojanti atsisveikinimą.

Riba tarp realybės ir nerealybės, tarp tikro ir sugalvoto, tarp pamatyto ir įsivaizduoto, tarp aprašyto ir pajausto, tarp parodyto ir pamatyto, tarp sulankstyto ir išlankstyto, tarp patepto ir tik apšlakstyto tuomet dar labiau prasitrynė.

Pamenu, tada dar kartą pamačiau Vėjelio gulbę pavadinimu „Royal“. Auksiniam veidrodžio vandeny švietė jos baltumas. Prieš akis kaip paskutiniai sąmonės likučiai išniro juodoji gulbė pažaliavusiam vakaro vandeny iš mano būsimos knygos „Auksas ir žuvis“. Balta gulbė, juoda gulbė. Dvi gulbės mano galvoj: viena matoma, kita prisimenama, bet abi įsivaizduojamos. Balta, juoda ir vėl balta… skaičiuoju gulbes kaip mintis.

Sutapimas? Juodoji ir baltoji skaičių magija?

Taip, salėje yra 226 vietos. Salės lubos iš stiklo. Unikalūs, niekur kitur Europoje neaptinkami, nebent Prahoje, šviesaus stiklo blokeliai tarsi šlapios žuvies akys blizgiai raibuliuoja mano ką tik prasitrynusios tikrovės paviršiuje. Stiklinės salės lubos, veidrodinės priesalio sienos – nieko daugiau nebesigirdi ir nebesimato, tik paslaptingas mirgėjimas zyziančių minčių fone. Jaučiausi pakylėta.

Vakar nutiko dar vienas sutapimas: sutikau šunį vardu Meška. Tai buvo geras mielas Beparto, arba Andriaus, šuo. Didelis, romus, apsisprendęs. Jis gyvena pušyne, pačiame Pilaitės pakrašty. Dabar jam šilta ir gera, nes pati vasaros pradžia. Beparto Meška priminė šį mano tekstą apie Vilniaus mažąjį teatrą, Vėjelio fotografijas, veidrodinę magiją ir tikrovės persikeitimą, kuris prasidėjo dar Čechovo laikais, kai jis parašė „Mešką“, o dabar pagal ją režisierė Laima Adomaitienė ir scenografė Nadežda Gultiajeva sukūrė tą įstabų vienos dalies spektaklį su daug gražios muzikos.